Šeimos istorija M. Kilmanas sutiko pasidalinti su portalu tv3.lt. Šeimai gimė dukra, turinti įgimtą tulžies latakų atreziją, o tai reiškia, kad mergaitė neturėjo tulžies latakų, todėl tulžis iš kepenų nenutekėdavo į žarnyną, kas stipriai pažeidė kepenis. Vienintelė išeitis buvo kepenų transplantacija.
„Prie viso to prisidėjo, kad, jeigu paprastai ši liga aptinkama maždaug per mėnesį po gimimo, mes pirmus požymius pastebėjom po dviejų mėnesių ir užtrukom, kol galiausiai išgridom diagnozę“, – pasakojo vyras.
Pirminė donorė buvo mama
Tiesa, pirmine donore turėjo tapti vaiko mama, tačiau vėliau nuspręsta, kad ji dovanoti kepenų negalės. Antrasis eilėje buvo M. Kilmanas, kurio dalis kepenų transplantuota dukrai.
„Mes žinojom, kad transplantacijos reikės, tokiu atveju pirmiausiai tėvai gali būti donorais, tai mes lyg ir planavom, kad žmona bus, nes ji pirmesnė spėjo užsirašyti visiems tyrimams. Viskas buvo lyg suderinta, bet jau prieš pačią transplantaciją, būnant Lenkijoje, ją apklausinėjo ir nusprendė, kad jos vis dėlto negali imti kaip donorės. Tada natūraliai sekantis eilėj buvau aš“, – prisiminė M. Kilmanas.
Transplantacija įprastai atliekama vaikui sulaukus dviejų, tačiau mergaitei transplantacija atlikta sulaukus penkerių.
„Lenkijoj padarė palaikomąją operaciją ir tikslas buvo iki 2 metų pragyventi šitaip ir tada daryti transplantaciją. Viskas priklauso nuo kraujo tyrimų, kaip funkcionuoja kepenys, kiek jų realiai yra likę. Tai mes net ne dviejų, o penkerių metų amžiaus sulaukėm. Pačios kepenys, nors ir gan smarkiai pažeistos, funkcionavo visai neblogai.“
Transplantacijai šeima pasiryžo po to, kai išvykus į Ameriką dukrai prasidėjo vidinis kraujavimas dėl portinės hiperetenzijos ir pasikartojo du kartus.
„Amerikoj gydė dvi-tris savaites. Buvo du kraujavimo epizodai, lyg ir pagydė, susitvarkė, išleido iš ligoninės, o sekančią dieną mes vėl grįžom į tą pačią ligoninę su tuo pačiu kraujavimu. Po to perskraidino į Lenkiją, kur ir atliko transplantaciją. Lenkijoje padarė tyrimus, jau atrodė lyg ir stabilizavosi padėtis, kilo mintys, kad gal dar neatlikti transplantacijos, bet būnant ligoninėje trečią kartą prasidėjo kraujavimas ir tada jau buvo aišku, kad transplantacija tikrai įvyks“, – prisiminė M. Kilmanas.
Baimės nebuvo
M. Kilmanas teigia, kad priimti sprendimą dėl dalies kepenų dovanojimo buvo lengva. Nors kilo minčių, kaip tai paveiks jo paties gyvenimą, vyras buvo pasiruošęs tapti donoru.
„Visiškai nebuvo sunku apsispręsti. Vienintelis pamąstymas buvo, kaip man tai atsilieps, ką galėsiu ar negalėsiu daryt, bet realybėj, tiesą sakant, nelabai didelių skirtumų ir yra.“
Dėl pašalintos dalies kepenų, reikėjo prisižiūrėti mitybą – mažesnės kepenys gali lėčiau apdoroti fermentus, tačiau specialios dietos tikrai neprireikė.
„Kaip ir visiems rekomenduoja sveikai maitintis, tai po operacijos truputį svarbiau ta sveika mityba“, – pasakojo vyras.
Operaciją primena randas ant pilvo
Operacija ant M. Kilmano kūno paliko didelį randą – pjūvis atliktas per visą pilvą ir visada primins apie šį įvykį, tačiau jokie randai neatsveria džiaugsmo dėl sveikos dukros.
„Dėl tinkamo raumenų sugijimo panašiai pusę metų visiškai jokia rimtesnė fizinė veikla negalima, o paskui po truputį grįžtama. Dabar jau atsistačiau ir grįžau į panašią formą, kokia buvo anksčiau“, – patirtimi dalijosi M. Kilmanas.
Didžiausias pokytis po transplantacijos įvyko šeimoje – dukros sveikata gera, mergaitė laiminga ir žvali. Dabar šeima gali laisvai džiaugtis vienas kitu bei laisviau planuoti savo laiką – nereikia apskaičiuoti rizikos dėl dukros sveikatos pakitimų.
„Iš vienos pusės, fiziškai yra randas ant pilvo, bet čia viskas, toks ir pokytis, bet šeimoje pokytis daug didesnis. Dukrytė dabar laiminga, žvali laksto ir žinom, kad jai dabar viskas gerai. Tyrimus kas kiek laiko kartojam ir matom, kad viskas yra gerai“, – džiaugėsi vyras.
Tačiau vyras prisimena ir siaubingiausią šios istorijos dalį. Transplantacija vyko penktadienį – dieną prieš Lenkijoje įvedant karantiną.
„Mes iš anksto nežinojom apie karantiną, apie tai nekalbėjom su vaiku ir vaikas prabunda po operacijos, kažkokioj ligoninėj ir dar kelias dienas nei mato, nei girdi tėvų, tai čia buvo siaubingos kelios dienos“, – prisimena vyras.
Ragina nebijoti donorystės
M. Kilmanas ragina donorystės nebijoti ir kitus – tereikia pasiryžti, o pats procesas nėra toks baisus, nors ir sudėtingas. Donorystė drastiškai donoro gyvenimo nekeičia – palieka randą tačiau jis visada primins, kad kažkam buvo išgelbėta gyvybė.
„Yra kažkokia rizika pačios operacijos, žinoma, bet manau, kad visa tai atperka žinojimas, kad kitas žmogus be to išvis neišgyventų ir tas gyvybės išgelbėjimas man atrodo labai prasmingas ir reikalingas žingsnis“, – drąsino kitus M. Kilmanas.
Tačiau vyrui nesuprantama, kodėl žmonės nenori tapti donorais po mirties – jis pats donoro kortelę turi jau dešimtmetį ir po mirties jo organai bus padovanoti kitiems, kuriems tai – vienintelė viltis.
„Man apskritai nesuvokiama, kodėl to galima būtų nedaryti, nesuprantu, kokie įsitikinimai turi būti stipresni ir reikšmingesni negu tai, kad kitam gali išgelbėti gyvybę. Šitas man visiškai nesuvokiama. Aš ir pats donoro kortelę turiu pasidaręs gerokai anksčiau, gal prieš dešimt metų“, – pasakojo vyras.
Lietuvoje laukiančius transplantacijos ir su persodintais organais gyvenančius asmenis vienija donorystės asociacija „Gyvastis“.
