„Kai sužinai, kad gauni transplantatą, tu supranti, kad kažkam įvyko didžiulė nelaimė. Tai veikia psichologiškai, o tuo pačiu ir įpareigoja, kad turi išsaugoti dalelę to žmogaus, kuris tau dovanojo šitą dalyką.
Tai tie jausmai būna tokie dvejopi. Negali džiaugtis kito nelaime, bet džiaugiesi tuo, kad likimas tau pasiūlė tokią galimybę, man tai reiškia nepaprastai daug. Mums visiems, kurie gauname organus, tai yra tikra Dievo dovana“, – praėjus vos kelioms dienoms po operacijos naujienų portalui tv3.lt sako Vida.
Pirmoji transplantacija nebuvo sėkminga
Tiesa, tokia likimo dovana moteriai buvo suteikta jau ne pirmą kartą. Nuo 18-niolikos metų Vida susidūrė su įgimta akių liga, kuri lėmė, kad abiejų akių ragenos yra kreivos. Jos regėjimas su laiku vis prastėjo, o blogiausias scenarijus būtų reiškęs apakimą.
„Tada buvo kitokie laikai, medicina nebuvo taip pažengusi, tačiau mano mama sakė – vaikeli, neliksi tokia, turime važiuoti ir žiūrėti, ką galima padaryti. Taip prieš daugiau nei 40 metų, Odesoje, man pirmą kartą transplantavo rageną.
Tuo atveju nelabai pasisekė, nes transplantatas buvo truputį per mažas palyginus su ragenos pažeidimo plotu. Todėl vėliau vienas kraštas truputį pakilo ir tai man trukdė, aš pakankamai ilgai kentėjau su ta akimi nematydama“, – pasakoja prieniškė.
Ji ilgą laiką regėjimą koregavo kontaktiniais lęšiais, kurie padėjo matyti bent viena akimi, nors tas matymas ir nebuvo idealus:
„Bet jis buvo ir aš jau galėjau gyventi, dirbti.“
Po transplantacijos prireikė laiko atsigauti
Vis tik 2013 metais, kaip sako pati Vida, ji sulaukė tikro stebuklo, kai į jau operuotą rageną buvo persodintas didesnis transplantatas.
„Aš pakankamai ilgai tam nesiryžau, nes viena akademikė mane buvo įtikinusi, kad didesnis transplantatas tikrai neprigis. Bet ir mano vaikai tą patį sako, ir aš su tuo sutinku, kad viskas pažengė į priekį ir dabar mūsų medikai neatsilieka nuo užsienio, kai kur net pirmauja. Todėl ryžausi operacijai ir transplantatas prigijo puikiai“, – šypsosi pašnekovė.
Ji pasakoja, kad atsigauti po operacijos prireikė nemažai laiko, tačiau visus sunkumus atpirko galimybė gerai matyti bent jau su viena akimi:
„Kol pasidariau darbingas žmogus, praėjo gal 4 mėnesiai. Kadangi tai buvo antra transplantacija, daktaras buvo labai atsargus, kad nebūtų atmetimo reakcijos. Po trupučiuką viskas gijo, ėjo į gerą pusę. Todėl svarbiausia čia yra turėti kantrybės, turėti supratimą, kas tavęs laukia.
Nors ir išsprendėme tą problemą, pradėjo progresuoti katarakta – sprendėme ir tai. Viskas buvo iš eilės, gražiai sutvarkyta. Ir aš paskutiniu metu dirbau labai nesunkiai vien dėl to, kad turėjau matymą.“
Operacijai padrąsino kolegė
Vida neslepia džiaugsmo, kad matymas operuota akimi buvo kone idealus, tačiau, bėgant laikui, atsirado problemos su kita akimi.
„Aš iki šio laiko puikiai mačiau su ta akimi, bet, kaip sakoma, žmogui niekada negana (juokiasi). Kadangi pavyko su viena akimi, o kita akimi, kurioje buvo kontaktinė linzė, regėjimas pradėjo labai blogėti, buvau įrašyta į eilę transplantacijai“, – dalijasi prieniškė, kitos akies ragenos transplantacijos laukusi kelerius metus.
Ji neslepia, kad sudėtinga pandemijos situacija šalyje ją šiek tiek baugino gultis ant operacinio stalo, tačiau, kadangi ji yra šeimos gydytoja ir jau buvo paskiepyta nuo Covid-19, tai nuramino.
„Tikrai galvojau apie tai, kas bus, jei aš susirgsiu, gal transplantatui tai nepatiks. Bet esu paskiepyta, tai anūkas man ir sako: „Močiute, tau labai sekasi – tu ir paskiepyta, ir operacija pasiūlyta, ir po operacijos visai neblogai atrodai“.
Žinote, transplantatas atsiranda staiga. Tu gyveni, gyveni ir staiga tau kaip iš giedro dangaus nukrenta žinia, turi greitai apsispręsti, ar sutinki, ar ne. Man apsispręsti padėjo kolegė, kuri sakė džiaugtis, kad gyvenimas pametėjo tokį šansą. Ir iš tikrųjų...
Žinoma, dar matymo tokio nėra, bet jis bus, kai praeis pooperacinis laikotarpis. Aš tikrai tikiu, kad viskas bus gerai, po kol kas atmetimo reakcijos tikrai nėra. Jeigu tam būčiau nesiryžusi, vis tiek likčiau akla, tai tiesiog būtų nelogiška“, – sako Vida.
Skatina kitus nebijoti operacijų
Prieniškė neslepia, kad ji buvo dažna akių ligų gydytojų kabinetų lankytoja ir per gyvenimą praėjo daugybę etapų, pradedant didžiuliais kontrastiniais lęšiais, baigiant šiuolaikiniais kontaktiniais lęšiais.
„Mano regėjimą daug metų gelbėjo kontaktinės linzės, bet su laiku man tai jau tiesiog nebepadėjo, nes aš rageną buvau labai pažeidusi. Kai lankydavausi kabinete, matydavau daug jaunų žmonių, kurie vargsta ir bijo. Aš irgi taip dariau. Bet nereikia bijoti.
Baimė yra vienintelis dalykas, kuris trukdo žmogui pasiekti geresnių rezultatų gyvenime. Aš galėjau pilnavertiškai gyventi, dirbti, atiduoti save, galėjau viską daryti taip normaliai, kaip ir kiti žmonės, bet būtent dėl to, kad man pakoregavo regėjimą“, – sako Vida.
Ji negaili gražių žodžių gydytojams, kurie ja visą laiką rūpinosi ir padėjo gyventi kuo labiau pilnavertišką gyvenimą:
„Tikrai yra puikių žmonių, kurie bet kuriuo momentu tau padeda, o gydytojas Almantas Makselis, kuris dabar mane operavo, tikrai yra auksarankis. Aš dabar žiūriu į savo siūlus ir stebiuosi, kaip gražiai susiuvo, kaip gražiai tas ratas pas mane aky atrodo“, – šypsosi prieniškė.
Nėra didesnės laimės nei matyti
Vida graudinasi kalbėdama apie šią likimo gautą dovaną – matyti, ir sako, kad didesnės laimės ji neįsivaizduoja.
„Man 71-neri metai ir dar prieš operaciją galvoju – Dievas davė man vieną akį, su kuria matau, o bobutė užsimanė turėti dvi akis. Bet aš manau, kad dar daug kuo galiu padėti žmonės, labai stengiuosi jiems padėti ir tikiuosi, kad tai dar galėsiu daryti.
Tikrai nėra didesnės laimės nei matyti. Aš atsimenu, kai Vilniuje mane operavo, kai norėdavau pamatyti gydytoją, aš pamatydavau tik jo siluetą. Dabar atvažiavau po eilės metų ir aš pamačiau daktarą iš tolo.
Aš nesusilaikiau ir jam sakiau – aš jus matau! Net dabar verkt noriu... Yra didžiulė laimė, kai tu esi beveik aklas žmogus ir staiga matai. Tikrai noriu pasakyti, kad žmonės nebijotų tų operacijų, kad galėtų džiaugtis po to regėjimu, tuo, kas jiems duota“, – šiltai kalba Vida.
Abiejų ragenų transplantacija – pasitaikantis dalykas
Vilniaus universiteto ligoninės Santaros klinikose dirbantis gydytojas oftalmologas, chirurgas Almantas Makselis naujienų portalui tv3.lt sako, kad atvejų, kai pacientui yra transplantuojamos abi akies ragenos, praktikoje pasitaiko, tačiau tai priklauso nuo ligos, dėl kurios operacija yra atliekama.
„Jeigu yra senatvinės akių ligos, tai dažniau būna transplantuojama viena ragena. Tos ligos, kurios prasideda jaunystėje – ragenos deformacijos, degeneracijos, kažkokios genetinės ligos, kaip taisyklė, būna jauniems žmonėms ir yra labai progresuojančios.
Dažniausiai jiems, kad būtų gera gyvenimo kokybė, yra transplantuojamos abi ragenos. Tik tiek, kad transplantacijos atliekamos su tam tikru laiko tarpu. Vienu metu abi ragenos nepersodinamos, o kai viena persodinama, turi bent jau metai praeiti po pirmos transplantacijos, nes, jei daroma anksčiau, didėja atmetimo tikimybė“, – nurodo specialistas.
Jis pastebi, kad transplantacijos sėkmė taip pat priklauso nuo ligų pobūdžio, mat kai kuriais atvejais prigijimo tikimybė yra itin aukšta ir gali siekti 90–95 procentus, o kai kada – iš karto aišku, kad gijimas bus kur kas sudėtingesnis:
„Viena iš sąlygų gerai transplantacijai, kad ragena būtų be uždegiminių požymių, be kraujagyslių, nes ragena yra skaidri kaip stiklas ir joje nėra kraujagyslių. Tas garantuoja, kad ten yra mažiau imuninės sistemos elementų, kurie gali paprasčiausiai sureaguoti su persodinta ragena ir mes galime turėti atmetimą.
Yra ligos, kur tu praktiškai garantuotai žinai, kad turėsi atmetimą, todėl iš karto skiriamas žymiai stipresnis gydymas, imunosupresija, kad nebūtų atmetimo.“
Paskutiniais metais donorinių ragenų gerokai sumažėjo
A. Makselis sako pastebintis, kad pacientai bijo ne tik ragenų, bet ir kitų organų transplantacijos. Specialistas pabrėžia, kad tokiais atvejais labai svarbus psichologinė pagalba ir paruošimas, kuris turėtų būti užtikrintas pacientams.
„Kas liečia ragenų ar su rega susijusias transplantacijas, žmonės kažkiek susigyvena su ta bloga rega, jie kažkaip adaptuojasi ir kada jau ateina laikas, kai mes gauname ragenas, tu skambini žmonėms, laukiantiems eilėje, sakykim, metus ar kažkiek, ir jie labai dažnai atsisako dėl baimės elemento.
Dažniausiai ir greičiausiai mes transplantuojame ragenas žmonėms, kurie yra šviežiai įrašyti į eilę arba kurie jau turėję vieną operaciją, nes jiems yra ramiau. Jie tada jau su mielu noru sutinka, kad mes tik jiems paskambintumėm.
Bet čia irgi yra tas dalykas, kad jei viena ragena transplantuota ir jau žmogus mato, tai tada pirmenybė tenka tiems žmonėms, pas kuriuos abi ragenos blogos, kad bent vieną turėtų gerą“, – komentuoja gydytojas.
Jis sako, kad vidutiniškai per metus Santaros klinikose yra atliekamos apie 24 ragenų transplantacijos, tačiau pastaraisiais metais situacija buvo gerokai liūdnesnė:
„Mes paskutinius dvejus metus mažai turėjome donorinių ragenų ir operacijų padarėme ganėtinai nedaug, po 14 per metus. Viskas iš esmės priklauso nuo to, kiek mes turime donorinių ragenų.
Čia galbūt irgi yra įsitikinimas žmonių ir baimė. Žmonės dažnai paaukoja širdį, inkstus, kepenis, o dėl ragenų kažkodėl neduoda sutikimo.
Vėlgi galbūt tai susiję su mitais, galbūt žmonės įsivaizduoja, kad mes imsime visą akies obuolį, ten nieko nebeliks. Bet šiuo metu mes imame tik pačią rageną. Po tos operacijos kosmetiškai netgi niekas nesupras, kad ten buvo kažkas daryta.“
Džiaugiasi, kad kitiems grąžina regėjimą
Tuo metu ragenų transplantacijas atliekantis specialistas neslepia, kad sugrąžinti žmonėms regėjimą, jam yra neįkainojamas dalykas, o nuoširdus paciento džiaugsmas tampa geriausiu darbo įvertinimu ir atlygiu.
„Būna kitas rytas ar kita diena po operacijos, kai tu žmogui atklijuoji akį ir jis nustemba, sako – vau, aš matau, aš jus matau, matau spalvas, kontūrus, ko anksčiau žmonės, jei buvo labai blogai, nematė.
Ta žmonių emocija padeda suprasti, kad tu dirbi ne veltui. Teigiama emocija labai motyvuoja, čia yra akių operacijų stebuklas, viena priežasčių, kodėl aš rinkausi šitą specialybę – tu matai savo operacijos gydymo efektą.
Žmogus pas tave ateina nematantis, tu pasėdėjai, padarei ką reikėjo ir žmogus išeina laimingas. Iš karto praktiškai. Tas labai džiugina“, – šypsosi A. Makselis.
