Moteris pasakoja, kad jau daugiau kaip 35 metus serga sunkia liga vilklige, kuri nėra išgydoma. Ligos simptomams lengvinti ji ilgiau kaip 30 metų vartojo stiprius vaistus, kurie galiausiai pažeidė inkstus: „Kaip medikai sakė, mano inkstai suvyto lyg vynuogės“. Inkstams sunkiai befunkcionuojant, Kristinai buvo paskirtos dializės procedūros ir ji iškart buvo įtraukta į inkstų laukiančių recipientų sąrašą.
„Tinkamo inksto laukiau pustrečių metų. Per tą laiką galimai transplantacijai buvau kviečiama keturis kartus, tačiau atsiradę inkstai man vis netiko. Iš tiesų, tais atvejais apimdavo liūdesys. Tačiau kai galiausiai inkstas tiko – norėjosi šokti į viršų,“ – apie emocijas sulaukus jai tinkamo organo pasakoja Ventoje, Akmenės rajone, gyvenanti Kristina.
Gyvenimą į įprastas vėžes grąžinusio skambučio ji sulaukė 2015 metų vasario 16-ąją: „Vos prieš 4 dienas buvau atšventusi 50-ąjį jubiliejų ir kitos šventinės dienos vėlų vakarą sulaukiau savo gydytojos skambučio. Nereikia ir sakyti, kad tai man buvo didžiausia dovana.“
Paklausta, ar tikėjo, kad šįkart inkstas tiks būtent jai, Kristina neneigia to tikėjusis. „Taip, šį kartą tikėjau. Žinote, visi kiti iškviesti recipientai buvo vyrai, o aš vienintelė moteris. Ir dar neseniai atšvenčiau jubiliejų! Todėl tikėjau, kad šįkart pasiseks,“ – juokiasi prisimindama svarbią dieną.
Po transplantacijos – naujas gyvenimas
Iškart po gydytojos skambučio, jau naktį, ji išvyko į Lietuvos sveikatos mokslų universiteto ligoninės Kauno klinikas, kur jai ir buvo atlikta transplantacijos operacija.
„Operavęs profesorius pasitiko mane klausimu: „Na, žemaite, ar nori operuotis?“, atsakiau, kad žinoma, jog noriu!“ – gerą personalo nuotaiką prieš operaciją prisimena ventiškė ir priduria, kad prieš sudėtingą operaciją ją, žinoma, buvo apėmęs jaudulys, tačiau transplantacijai buvo pasiryžusi ir jos nauda ji neabejojo.
„Dėl vilkligės po operacijos nebuvo labai paprasta atsigauti, tačiau namo grįžau greitai – po 12 dienų. Iš pradžių dar buvo problemų dėl besikaupiančių skysčių ir panašiai, tačiau dabar viskas labai gerai – kas 3 mėnesius atlieku profilaktinius patikrinimus ir inkstas veikia puikiai,“ – džiaugiasi 56 metų Kristina.
Po operacijos jai buvo keista, kad vėl viską gali sau leisti kaip anksčiau – valgyti, ką nori, gerti, kiek nori. Per 2,5 metų nuo to ji jau buvo atpratusi. „Dializės labai apribojo gyvenimą. Dializės diena tarsi išsibraukdavo iš gyvenimo, nes tekdavo nuvažiuoti, procedūros metu kelias valandas išgulėti, o grįžus po jos – atsigauti. O kitą dieną, vos tik atsigavus, reikėdavo vėl ruoštis važiuoti dializuotis. Po transplantacijos prasidėjo visai kitas gyvenimas, – sako moteris ir kiek pagalvojusi priduria, – tai naujas gyvenimas.“
Transplantacijai paragino ir jauną vyrą
Dėl sudėtingos operacijos abejonių neturėjusi Kristina inksto transplantacijai paragino ir savo pažįstamą kraštietį. Jaunas vyras, kurio didelė dalis šeimos narių jau buvo mirę nuo inkstų ligų, transplantacijos bijojo ir jai nesiryžo.
„Manau, jis bijojo, kad po sudėtingos operacijos gali nebepabusti ar panašiai. Tačiau paraginau jį kreiptis dėl transplantacijos ir nutraukti dializės procedūras, kurios tuo metu jam tęsėsi jau 5 metus.
Sakiau jam, kad medicina labai pažengusi ir nėra ko bijoti,“ – savo drąsinančius žodžius pranešime spaudai prisimena Ventos gyventoja ir sako, kad vyras galiausiai pasiryžo transplantacijai. Jis inkstą gavo vos mėnesiu vėliau negu Kristina ir šiandien gyvena laimingą gyvenimą: „Bendraujame, susirašinėjame su juo. Žinau, kad jis yra labai patenkintas.“
Kaip ir savo kraštiečiui, tokius pat drąsinančius žodžius ji galėtų pasakyti ir bet kuriam šiuo metu transplantacijos laukiančiam ar dėl jos dar dvejojančiam žmogui:
„Tikrai nėra ko bijoti. Visada reikia žengti į priekį. Aš pasiryžau transplantacijai su sunkia šalutine liga, o juk tarp laukiančių būna ir sveikesnių žmonių. Gyventi su transplantuotu inkstu žymiai geriau!“
Išreikšti padėką donoro šeimai – trūksta žodžių
Paklausta, ką norėtų pasakyti donoro šeimai, Kristina kuriam laikui nutyla ir susikaupia: „Aš tikrai neturiu žodžių išreikšti dėkingumo. Nežinau kaip padėkoti, tikrai. Aš kasmet prisimenu tą dieną ir man byra džiaugsmo ir jaudulio ašaros. Nežinau, kas man paaukojo inkstą, bet aš visą gyvenimą būsiu dėkinga ir donorui, ir jo šeimai.“
Kristina pabrėžia, kad donorystė žmogui suteikia antrą gyvenimą ir sako neįsivaizduojanti, kas būtų buvę, jeigu nebūtų gavusi sveiko inksto. Atsisveikindama moteris dar kartą pabrėžia, kad ši ypatinga dovana, gauta kitų žmonių kilnaus sprendimo dėka, yra jos antra galimybė gyventi.
Inkstų transplantacijos laukia per 100 žmonių
Tokio antro gyvenimo šanso, kokį gavo Kristina, šiuo metu laukia dar 406 žmonės. Iš jų – 116 laukia donoro inksto, 6 – inkstų ir kasos komplekso, 46 – širdies, 6 – širdies ir plaučių komplekso, 8 – plaučių, 92 – kepenų, dar 132 – ragenų audinio. Tarp šių žmonių – ir 18 transplantacijos laukiančių vaikų.
Kasmet atliekama apie pusantro šimto transplantacijų, iš jų daugiausia – inkstų. 2020 metais inkstai persodinti 82 žmonėms. Nacionalinis transplantacijos biuras prie Sveikatos apsaugos ministerijos atkreipia dėmesį, kad į inkstų laukiančių recipientų sąrašą galėtų būti įtraukta žymiai daugiau žmonių, tačiau ne visi, kuriems galėtų būti atlikta inkstų transplantacija, kreipiasi dėl jos, todėl dializuojamus pacientus ir jų artimuosius ragina pasidomėti tokia galimybe.
Transplantacijų procesą koordinuojantis Biuras kviečia visus piliečius nebūti abejingais ir sąmoningai dalyvauti donorystės procese, nes prie jo gali prisidėti kiekvienas, išreiškęs savo palaikymą organų donorystei. Tai padaryti galima pasirašant sutikimą, kad asmens organai (audiniai) po mirties būtų paimti ir atiduoti transplantuoti. Sutikimą pasirašyti galima internetu https://ntb.lt. Pasirašęs šį sutikimą asmuo gauna simbolinę Donoro kortelę. Ją turinčių lietuvių šiuo metu yra 34 650.