Ieškodama daugiau harmonijos gyvenime, Aistė pasuko visai kita kryptimi – į konditeriją. Šiandien ji gamina itin skanius desertus, kurie džiugina ne tik norvegus, bet ir tautiečius svetur. O be gamybos, kiekvieną laisvą akimirką ji skiria šokiams, kurie padeda atsipalaiduoti ir įkvėpti naujų idėjų.
„Visą laiką noriu užtikrinti kokybiškus produktus klientams“, – sako Aistė, į kiekvieną gaminį įdėdama ne tik patirties, bet ir meilės saldumynams.
Teisinis darbas kėlė stresą
Aistė Lietuvoje gyveno iki 12 metų, tačiau 2010-aisiais jos tėvai nusprendė emigruoti į Angliją. Ekonominė krizė Lietuvoje dar labiau pastūmėjo šeimą priimti šį sprendimą, siekiant geresnės ateities Aistei ir jos broliui.
Anglijoje ji praleido dešimtmetį – čia išgyveno paauglystę ir subrendo. Baigusi teisės magistro studijas, Aistė įsidarbino notaro biure kaip advokato asistentė. Tačiau laikui bėgant situacija darbe pradėjo blogėti – advokatai masiškai išeidinėjo, o darbo krūvis vis augo.
„Gyvenau ilgą laiką su generalizuotu nerimu. Būtent tuo metu, kai mokiausi magistrą ir dirbau teisėje, viskas labai paūmėjo, o prasidėjusi COVID-19 pandemija tik dar labiau paaštrino situaciją. Tai pastūmėjo išeiti iš darbo, nes buvo labai sunku – gyvenau su panikos priepuoliais, stresu“, – prisimena ji.
Nusprendusi palikti darbą, Aistė grįžo pas tėvus į Angliją, tikėdamasi susirasti naują darbo vietą teisės srityje bei norėdama būti arčiau šeimos. Kadangi pandemijos metu darbo paieškos užtruko, ji įsidarbino drabužių parduotuvėje, siekdama bent laikinai užsidirbti.
Būtent ten netikėtai sutiko savo dabartinį mylimąjį, o jos gyvenimas visai neplanuotai pakrypo kita linkme – Aistė persikėlė į Norvegiją, kur dabar kuria savo ateitį.
„Tai buvo lietuvis, kas man buvo keista, nes savęs neįsivaizdavau su lietuviu – nelabai kalbėjau lietuviškai. <...> Į Norvegiją persikraustyti pastūmėjo žmogus, kurį sutikau, su kuriuo esu ligi šiol“, – su šypsena pasakoja Aistė.
Po kelių savaičių pažinties vaikinas jai pasiūlė kartu persikelti į Norvegiją. Nors Aistė turėjo galimybę grįžti į teisės sritį, jos širdis neklydo – ji pasiryžo pokyčiams.
Be to, dar dirbdama teisėje, ypatingai įtemptą darbą, Aistė netikėtai atrado kepimą kaip atsipalaidavimo būdą: „Tai buvo lyg vaistas – nusiraminimo metodas.“
Kelias į desertų gamybą
Atradusi gaminimą mergina grįžusi namo po darbo kepdavo sau tortus, kambariokei – sūrio pyragus. Tai tapo jos atsipalaidavimo būdu, leidžiančiu atitraukti mintis nuo darbo streso.
„Tuo metu grįžau pas tėvus, pradėjau kepti šeimai brownius ir tuo pačiu susipažinau su antrąja puse. Draugai pakvietė jį ir mane kartu į Norvegiją ir paminėjo, kad lietuviai čia labai pasiilgę lietuviškų desertų – galbūt man pavyktų ką nors iškepti“, – prisimena ji.
Atvykusi į Norvegiją, Aistė pradėjo kepti įvairius kepinius namuose, siūlyti desertus vietos lietuviams socialinių tinklų grupėse, taip pat siūlyti per pažįstamus ir draugus. Ji pradėjo nuo tradicinių skonių – „Napoleono“, „Medučio“ tortų, klasikinių ir populiariausių desertų.
„Vis bandau ką nors naujo pasiūlyti, bet Medutis ir Napoleonas nuo pat pirmų dienų buvo mano pasiūlyti tortai – jie išliko mėgstamiausi iki šiol“, – sako ji.
Vis tik, atvykus į Norvegiją Aistė ne tik gamino, bet ir dirbo dar kitą darbą. Ji suprato, kad teisėje įsidarbinti bus sudėtinga – tam reikėjo mokėti norvegų kalbą, kurios tuo metu ji dar nemokėjo. Todėl mergina įsidarbino drabužių parduotuvėje, tačiau darbas jai visai nepatiko.
„Kuo toliau, tuo labiau supratau, kad man labiau patinka desertai. Kepiau vis daugiau, sulaukdavau vis daugiau užsakymų – iš pradžių iš lietuvių, vėliau ir iš norvegų.
Pradėjau dalyvauti lietuvių mugėse ir pastebėjau, kad viską išparduodu per valandą. Tada pagalvojau, galbūt iš to gali išeiti kažkas daugiau“, – dalijasi ji.
Kai darbas parduotuvėje tapo per sunkus – Aistė net verkdavo prieš eidama į pamainą – ji nusprendė pabandyti įsidarbinti virtuvėje.
„Tai pavyko. Pradėjau dirbti viename Oslo restoranų – tai buvo pirmas tokio pobūdžio darbas, bet man pasisekė, nes patikėjo mano įgūdžiais. Ten išmokau labai daug ir tai labai vertinu“, – sako ji.
Emigravę lietuviai pasiilgę lietuviškų desertų
Aistė jau dvejus metus nuomojasi virtuvės patalpas. Ji nusprendė nebegaminti namuose po to, kai vienas užsakovas, paragavęs jos torto, taip jį pamėgo, kad pasiūlė tiekti šį desertą jo restoranui ir kartu nuomotis virtuvę.
„Tai buvo iki šiol pati laimingiausia diena, atsimenu, verkiau eidama namo. Atsidariau savo verslą“, – prisimena ji.
Aistė vertina savo darbą, nes kiekviena diena jai vis kitokia. Kadangi dirba viena, vieną dieną skaičiuoja produktus ir užsakinėja dėžes, kitą – kuria turinį socialiniams tinklams, o kasdien bendrauja su klientais.
„Mano mėgstamiausios dienos yra, kada turiu pasiruošimą prieš didžiąsias šventes, pavyzdžiui, Kalėdas, Velykas, kai vykstu į muges. Vadinu jas maratonais – atsikeliu ryte ir be perstojo, apie 14–16 valandų, kepu kelias dienas iš eilės. Vėliau pasiveja nuovargis, bet man patinka tokios dienos“, – pasakoja ji.
Paklausta apie gaminamą asortimentą, Aistė atskleidžia, kad populiariausias išlieka „Napoleono“ tortas. „Medutis“ yra pamiltas lietuvių, bet „Napoleoną“ mėgsta ne tik lietuviai, bet ir norvegai.
Ji neslepia, kad ją įkvepia prancūzų desertai, tačiau mėgsta klasikinius skonius.
„Populiariausi išlieka šokoladinis tortas su maskarpone ir vyšniomis – tai klasika. Vanilinis tortas su maskarpone ir braškėmis, taip pat „Kinder Bueno“ tortas tapo labai mėgstami“, – vardija ji.
Neseniai Aistė dalyvavo mokymuose Paryžiuje ir dabar nori įtraukti kaneles, kruasanus bei macarons į savo asortimentą. O ateityje ji tikisi Osle atidaryti savo kepyklėlę, kur žmonės galės užsukti puodeliui kavos ir mėgautis jos skaniais desertais.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
Leftistų planas dėl globalizacijos?????
