Raimonda vos septynerių tapo našlaite. Nuo mažens kentė vaikų patyčias, kurį laiką patyrė atskirtį, meilės stygių ir netgi buvo praradusi norą gyventi. Laimei, atsidūrusi mylinčioje šeimoje, ji atrado jėgų stiebtis ir siekti savo svajonių.
Šiandien ji yra sėkminga verslininkė, padedanti žmonėms rasti kokybiškus ir jų poreikius atitinkančius automobilius. Nuoširdus Raimondos atsidavimas savo veiklai ir iš lūpų į lūpas sklindančios klientų rekomendacijos leido vos per dvejus metus pasiekti milijoninę apyvartą, rašoma pranešime spaudai.
Ankstyva tėvų netektis
Žiniasklaidoje buvo rašoma, kad 1992 metais Pakruojo rajone, Žeimelio ligoninėje, mirė net kelios gimdyvės. Viena iš jų buvo Raimondos mama. Kūdikis taip pat neišgyveno. Septynerių Raimonda ir dvylikametė jos sesuo liko našlaitės. Tai kardinaliai pakeitė mergaičių gyvenimą.
„Mamai mirus, kurį laiką namuose buvau viena, nežinau, kur tada buvo sesė. Vėliau mane išsivežė į Krekenavą. Pamenu karstą, laidotuves. Tada dar nesupratau, kas įvyko, turbūt buvau dar per maža suprasti. Mačiau mamą ir brolį mirusius, bet dar nesuvokiau, kad jų nebebus, kad jie negrįš“, – tragišką vaikystės patirtį prisimena Raimonda.
Tėčio ji taip pat nebeturėjo – jis pasitraukė iš gyvenimo anksčiau.
„Mes gyvenome su patėviu, bet, mamai mirus, jis susirinko visus daiktus, net baldus ir dingo“, – pasakoja pašnekovė.
Iš vienos šeimos į kitą
Našlaites ėmėsi globoti teta – mergaičių mamos sesuo, turėjusi tris savo vaikus. Naujas gyvenimo etapas Raimondai buvo sunkus.
„Pradėjus eiti į pirmą klasę, prasidėjo patyčios mokykloje – iš manęs šaipėsi, kad esu našlaitė. Mano sesei buvo dar sunkiau, jai prasidėjo paauglystė, ji ėmė praleidinėti pamokas. Sulaukusi aštuoniolikos, išvyko į Ispaniją ir dabar ten gyvena. Ryšys tarp mūsų nutrūko, nebendraujame. Pamenu, buvo grįžusi į kažkurias mamos mirties metines, stovėjome abi bažnyčioje tarsi nepažįstamos“, – dėl nutrūkusio ryšio su seserimi apgailestauja R. Dranseikienė.
Naujoje šeimoje Raimonda nebuvo laiminga. Ji nesijautė lygiavertė su kitais šeimos vaikais.
„Jaučiausi blogai. Negalėjau nei lankyti būrelių, nors mano pusbrolis ir pusseserės lankė, nei dalyvauti ekskursijose, nes tam nedavė pinigų. Kadangi tetos jau nėra gyvos, nenoriu apie tai kalbėti, bet būta įvairių dalykų. Šešiolikos metų net norėjau nusižudyti. Žiemą išėjau plonai apsirengusi, basa į kelią, galvodama, kad kai važiuos krovininis automobilis, šoksiu po juo. Nebenorėjau gyventi, nebepakėliau visko“, – atvirai savo vaikystės ir paauglystės išgyvenimais dalijasi pašnekovė.
Įvykdyti šio ketinimo neleido ir suicidines mintis išsklaidė laimingas atsitiktinumas.
„Tuo metu pro šalį važiavo kita teta Vilija, mamos pusseserė. Sustojo ir sako: „Kur eini neapsirengusi, sušalsi, sėsk į mašiną.“ Nusivežė mane namo išgerti arbatos, papasakojau savo nuoskaudas. Netrukus ji tapo mano globėja. Atradau tikrą šeimą.
Jau nuo pat pirmos klasės eidavau pas ją mokytis matematikos, nes gyveno netoliese. Net nenorėdavau grįžti namo, nes Vilijos šeimoje jaučiausi mylima. Nuolat ieškojau priežasties pasimokyti pas ją matematikos, rusų kalbos ir likti nakvoti. Ji būtų iš karto paėmusi mane globoti, bet kadangi nebuvo galima išskirti sesių, likome dviese pas mamos sesę“, – pasakoja Raimonda.
Teta Vilija apgaubė merginą šiluma ir meile. Ši ją laiko savo mama.
„Vilija man suteikė šilumą, mylėjo kaip savo vaikus. Jau po mėnesio mokykloje pasikeitė mano elgesys, pagerėjo mokymosi rezultatai, atrodė, kad pradedu gyventi iš naujo“, – prisimena pašnekovė.
Sūnų moko savarankiškumo
Raimonda dabar pati augina septynerių metų sūnų ir negali nė pagalvoti, kaip tokiam mažam vaikui reikėtų išgyventi likus be tėvų.
Ji prisipažįsta, kad norisi sūnų lepinti, tačiau kartu stengiasi nuo mažens jį mokyti savarankiškumo.
„Mudu su vyru sūnų be galo mylime, negaliu sakyti, kad jis nėra išlepintas. Bet ir daug visko mokome. Jis turi žinoti, iš kur atsiranda pinigai, todėl vasarą jau duodame jam darbų. Renka akmenukus, šiukšles, tvarko aplinką ir sutaupęs gali nusipirkti, ką nori. Po tokios savo vaikystės patirties noriu paruošti sūnų gyvenimui kuo anksčiau“, – pasakoja pašnekovė.
Šeimos aistra – automobiliai
Dranseikų šeimą sieja ir bendras pomėgis – automobiliai. Jie Raimondą domino nuo mažens.
„Nuo mažens buvau berniukiška. Nežaidžiau su lėlėmis, man labiau patiko žaisti su berniukais mašinytėmis. Pamenu, kai mama važiuodavo į parduotuvę, prašydavau nupirkti ne lėlę, o mašinytę. Kartą ji parvežė metalinį pikapą – man tai buvo geriausia pasaulyje dovana“, – prisimena pašnekovė.
Raimonda labai laukė, kada galės įgyti teisę vairuoti. Paėmusi paskolą nusipirko pirmąjį automobilį – raudoną „Audi 80“. Jai patiko ne tik vairuoti, bet ir rūpintis savo automobiliu. Pati ir padangas keisdavo, ir atlikdavo tam tikrus remonto darbus.
Su būsimu vyru susipažino parduotuvės aikštelėje susibūrusioje draugų kompanijoje. Abu tuo metu vairavo sportinius automobilius ir labai greitai rado bendrą temą. Ilgainiui atsirado daugiau bendrų interesų, abu pradėjo dalyvauti automobilių slalomo varžybose. „Mus sujungė bendras pomėgis ir azartas“, – šypsosi automobilių entuziastė.
Jųdviejų sūnus taip pat neabejingas automobiliams – nuo trejų metų lanko kartingus.
„Kadangi mano vyras yra mašinų fanatikas, kartą trise nuvažiavome pažiūrėti kartingų varžybų. Sūnus, sėdėdamas man ant kelių, pareiškė, kad taip pat labai nori važiuoti. Pabandė, suradome trenerius ir iki pat šiol tai jo sportas“, – sako pašnekovė.
Nuo darbo automobilių salonuose iki nuosavo verslo
Raimonda savo profesinę veiklą susiejo su pomėgiu – automobiliais. Ji nemažai metų dirbo automobiliais prekiaujančiose įmonėse.
„Svajojau dirbti vienoje automobilių atstovybėje. Pradėjau kaupti patirtį, įsidarbinusi naudotų automobilių centre. Porą savaičių padirbus vadybininke, mane paskyrė padalinio vadove. Šias pareigas ėjau trejus metus ir nutariau toliau siekti svajonės. Tačiau maniau, kad darbo naudotų automobilių centre patirties nepakaks, kad įsidarbinčiau ten, kur noriu. Norėjosi daugiau sužinoti apie automobilius, kaip nustatyti jų gedimus ir panašiai, tad įsidarbinau „Toyotos“ centre vadybininke. Vėliau perėjau į „Subaru“ atstovybę. Vis dėlto man neužteko būti vadybininke, trūko lyderiavimo“, – apie savo profesinį kelią pasakoja R. Dranseikienė.
Prieš kelerius metus moteris paliko darbą automobilių salone, bet ir toliau nuolat sulaukdavo draugų, pažįstamų prašymų padėti nusipirkti tvarkingą, gerą automobilį, klausdavo patarimų.
Vieną dieną vyras pasakė: „Kodėl tu padedi nemokamai? Kurk verslą ir daryk tą patį už pinigus.“ Tai pastūmėjo Raimondą įkurti verslą. Taip gimė „Timy Cars“ (pavadinimas – nuo sūnaus Timo vardo).
Šis sprendimas pasiteisino. Vos per dvejus metus Raimondos įmonė pasiekė milijoninę apyvartą.
„Mudu su vyru į verslą investavome visus savo bendrus finansus. Daug pinigų neturėjome, bet turėjome didelį klientų ratą, susidariusį per ankstesnio darbo metus. Tiesiog išsinuomojome penkias vietas aikštelėje Neries krantinėje, ten pastatėme vieną automobilį – tokia buvo verslo pradžia. Ir per pirmus metus mums pavyko padaryti pusės milijono apyvartą. O šiandien jau galiu pasidžiaugti pusantro milijono apyvarta, taigi, suma patrigubėjo. Vadinasi, klientai grįžta ir mane rekomenduoja kitiems“, – džiaugiasi pašnekovė.
Kas lėmė tokią sėkmingą pradžią? Raimondos manymu, sėkmės pagrindas yra atsakingas, nuoširdus darbas ir klientų pasitikėjimas.
„Klientai žino, kad jei ateis pas mane pirkti mašinos ir pasakysiu, kad ta mašina gera, ji ir bus 100 procentų gera. Mes visada, kai gauname mašiną, patikriname ją servise, jeigu randame gedimą, sutvarkome. Tada nuplauname, nufotografuojame ir pasiūlome visų pirma pažįstamiems, „Facebook“ grupėje. Jeigu niekas nesusidomi, tada jau keliame skelbimus“, – sako pašnekovė.
Automobilio ieškojo metus
Raimonda sako labai vertinanti savo klientus. Šiuos žodžius patvirtina ir jos dėmesys klientams po pardavimo sandorio, gražūs jų atsiliepimai.
„Pardavę automobilį, mes su klientu ir toliau bendraujame. Jei per dvi savaites atsiranda koks nenumatytas gedimas, visada tai sutvarkome savo lėšomis. Turime servisų partnerių keliuose miestuose“, – pasakoja Raimonda, klientams padedanti ne tik įsigyti, bet ir parduoti automobilius.
„Klientai gali manimi pasitikėti, bet kada sulaukti pagalbos. Kai pati kartą Kauno turguje nusipirkau automobilį ir po kelių dienų jis sugedo, labai sielojausi, nes ilgai jam taupiau, – nemalonią patirtį prisimena R. Dranseikienė. – Negaliu pakęsti melo ir neteisybės, todėl ir pati elgiuosi sąžiningai. Turbūt dėl to klientai mane vertina.“
Ji sako ieškanti automobilio tol, kol klientui tinka ir spalva, ir markė. Pavyzdžiui, vienai moteriai jo ieškojo net metus.
Raimonda džiaugiasi, kad ja pasikliauja ir vyrai: „Anksčiau vyrai žiūrėdavo nepatikliai, galvodami, kuo renkantis automobilį gali padėti moteris. O šiandien jie man dažnai skambina pasitarti, vertina mane kaip profesionalę.“
Verslas kol kas daugiausia gula ant R. Dranseikienės pečių, vyras tik padeda, nes dirba kitą darbą. Tačiau, daugėjant klientų, planuoja plėsti kolektyvą ir priimti vadybą.
Renkantis automobilį vertingos profesionalo žinios
Paklausta, kokios markės automobilį rekomenduotų moteriai, Raimonda sako, kad visų markių apynaujai automobiliai yra geri, tik verta žinoti jų specifines savybes: „Pavyzdžiui, vieniems reikia dažniau keisti tepalus, kitų automobilių yra labai jautri pavarų dėžė.“
Anot automobilių žinovės, dažnai būna, kad klientai įsigyja kitą automobilį, nei planavo. Raimonda stengiasi kuo geriau išsiaiškinti žmonių poreikius, suteikti informacijos apie automobilių markes ir pasiūlyti jiems tinkamą transporto priemonę.
„Pradžioje su išgeriame kavos, pasikalbame, sužinau poreikius, ar automobiliu naudosis tik mieste, ar važinės didelius atstumus, ar turi saulės elektrinę, ar reikia didelės bagažinės ir panašiai. Tik išsiaiškinę pagrindinius poreikius, renkame automobilio modelį. Labai dažnai moterys ateina norėdamos juodo BMW automobilio, o išvažiuoja su balta „Audi“. Pamenu, viena moteris pasakė nenorinti balto „Nissan Qashqai“, bet išvažiavo būtent su juo.“
Pati R. Dranseikienė vairuoja BMW automobilį dyzeliniu varikliu, nes šis geriausiai atitinka jos poreikius už priimtiną kainą.
„Per metus nuvažiuoju apie 60 000 kilometrų, todėl man reikia, kad automobilis negestų. Svarbu, kad nenaudotų daug degalų, būtų patikimas ir komfortiškas“, – sako pašnekovė.
Pasak Raimondos, pastaruoju metu labai populiarėja elektriniai automobiliai. Bet į „Teslos“ automobilius ji žiūri skeptiškai dėl nekokybiško surinkimo. Anot jos, dabar „ant bangos“ „Lexus“ automobiliai.
Paklausta, ką reikėtų žinoti nusipirkus naują automobilį, R. Dranseikienė sako, kad svarbiausia – jį prižiūrėti: laiku keisti tepalus, reguliariai patikrinti važiuoklę ir būtinai rinktis patikimą servisą, užuot važiavus į garažėlį. Jos manymu, įmonėse į automobilių remontą žiūrima atsakingiau.
Nori paskatinti kitus
Raimonda, atvirai pasakodama savo istoriją, nori paskatinti panašaus likimo jaunuolius nenuleisti rankų, nesiliauti tikėti, kad sunkūs etapai įveikiami ir svajonės pasiekiamos. Svarbu sunkiu metu nelaikyti visko savyje, rasti žmogų, kuriam būtų galima pasipasakoti ir sulaukti pagalbos ar palaikymo. O visuomenei linki daugiau empatijos, laiku pastebėti vaikus ir jaunuolius, kuriems reikalinga pagalba, nelikti abejingiems.
Patiko straipsnis? Užsiprenumeruokite mūsų naujienlaiškį ir gaukite svarbiausias dienos naujienas bei įdomiausius straipsnius kiekvieną darbo dieną 11 val. Tiesiai į Jūsų el. paštą!
