Rusijos vicepremjeras Dmitrijus Rogozinas neseniai pasiūlė Tolimųjų Rytų problemą pradėti spręsti pirmiausia pakeičiant šios federalinės apygardos pavadinimą. Anot jo, kur kas labiau tiktų teritoriją vadinti „Ramiojo vandenyno zona“ arba „Ramiojo vandenyno regionu“.
„Kaip jį pavadinsi, taip jis ir plauks. Iš pradžių buvo žodis“, – pabrėžė D. Rogozinas. Jis paradoksalia pavadino situaciją, kai Vladivostoko gyventojas turi sakyti, kad gyvena Tolimuosiuose Rytuose. Be to, akcentavo vicepremjeras, kai ten bus pastatytas kosmodromas, regione susitelks visa kosmoso pramonė ir tai bus labai rimtas dalykas. Mintį keisti pavadinimą tuoj pat pasigavo Rusijos Valstybės Dūmos deputatas, Regioninės politikos, Šiaurės ir Tolimųjų Rytų problemų komiteto pirmininko pavaduotojas Romanas Chudiakovas, pažadėjęs klausimą paversti „įstatymine iniciatyva“. Savo ruožtu kitas politikas, Kremliui oponuojantis Vladimiras Ryžkovas tokį sumanymą pavadino „neturininga istorija“. Viename interviu jis pabrėžė, kad 200 metų ši teritorija Rusijoje buvo vadinama Tolimaisiais Rytais, terminas senų seniausiai nusistovėjęs, turi istorines šaknis ir skamba literatūroje. „Ir štai Rusija sulaukė Rogozino, kuris pasakė „imkim ir pervadinkim“. Istorijos neturiningumas tas, kad iš esmės tai nieko nepakeis. Čia kaip miliciją pervadinti policija. Ar nors vieną problemą, išskyrus uniformų siuvimą ir lentelių perkabinimą, tai išsprendė? Taip ir čia – tiesiog pakeis iškabas. O Tolimųjų Rytų problemos, kurių ten daug – pradedant socialine sfera, apsileidimu, būsto trūkumu ir baigiant katastrofiškos būklės keliais, – nebus net pajudintos. Bet užtat mes turim temą paplakt liežuviais. Temą, kuri net sudilusio skatiko neverta“, – dėstė V. Ryžkovas.
Tolimųjų Rytų problemos – Maskvai tolimos?
Plačiąja prasme Tolimaisiais Rytais įprasta vadinti dalį Ramiojo vandenyno regiono, į kurį, be Rusijos Tolimųjų Rytų, taip pat įeina ir Rytų bei Pietryčių Azijos valstybės. Oficialiai rusiška dalis vadinasi Tolimųjų Rytų federalinė apygarda. Jai priklauso devyni subjektai: Amūro sritis, Žydų autonominė sritis, Kamčiatkos kraštas, Magadano, Primorjės sritys, Sachos respublika (Jakutija), Sachalino sritis, Chabarovsko kraštas ir Čiukčių autonominė apygarda.
Rusijos Tolimieji Rytai – labiausiai nuo centro nutolęs šalies regionas. Turint omenyje Rusijos dydį jau vien tai – didžiulė problema. Sovietų Sąjungos laikais dar buvo dedama pastangų šio regiono vystymui – „auginamas“ gyventojų skaičius, statoma infrastruktūra, kuriamos karinio jūrų laivyno bazės, gamtos išteklių gavybos įmonės, o per pastaruosius dešimtmečius viskas iš esmės tik dėvėjosi ir griuvo.
Visiško užkampio (vertinant ne tik geografinį nutolimą nuo Maskvos, bet ir europinės Rusijos dalies požiūrį) statusas, bekelės, ekonominis nestabilumas, gyventojų skaičiaus mažėjimas, atšiaurus klimatas, investicijų ir biudžeto asignavimų trūkumas – tai tik akivaizdžiausios Tolimųjų Rytų problemos. Itin specializuota pramonė (dažniausiai gamtos išteklių gavybos įmonės), nesulaukdama finansavimo naujiems geologiniams tyrimams, ima degraduoti – su rimtais sunkumais susiduria net ir Jakutijos bei Magadano srities teritorijoje susitelkęs aukso gavybos sektorius. Kad ir kaip keistai skambėtų Rusijos kontekste, Tolimieji Rytai kenčia ir nuo energetinių bėdų – taikomi tiekimo apribojimai, nes ūkio subjektams trūksta lėšų sąskaitoms apmokėti. Rusijos spaudos tikinimu, ypač sudėtinga padėtis susiklostė geležies rūdos kasybos pramonėje ir viskas dėl to, kad nebefinansuojami nauji geologinės žvalgybos darbai, neįsisavinami nauji telkiniai. Ne ką linksmiau ir žuvies bei medienos pramonės įmonėse. Vietiniai žmonės mato vienintelę išeitį – susikrauti lagaminus ir išvažiuoti laimės ieškoti kitur.
O visai šalia – Kinija, kurioje didėja gimstamumas, auga ekonomika. Kinai jau senokai alkanomis akimis žvelgia į Rusijos Tolimųjų Rytų teritoriją. Turtingą, didžiulį ir visiškai apleistą kraštą... Rusus tai nervina. Ir jie bando ieškoti sprendimų.
Kaip rašė tinklalapis rbc.ru, spalio pabaigoje premjeras D. Medvedevas buvo sušaukęs vyriausybinės komisijos posėdį, kuriame visas iki šiol veikusias Tolimųjų Rytų plėtros ir vystymo programas pavadino neefektyviomis. Ir pateikė tris galimus naujus scenarijus. Pirmasis – pradėti plėtoti vietinę gamybą, mažinti importo apimtį ir sukurti Tolimuosiuose Rytuose gyvenantiems piliečiams šiokią tokią „vietinę gerovę“. Antrasis – paversti Tolimuosius Rytus gamybos baze, kuri produkcija aprūpintų likusią Rusijos dalį. Trečias scenarijus – orientuotis į eksportą, stiprinti prekybos ryšius su Azijos Ramiojo vandenyno regiono valstybėmis. Tąkart komisijos posėdyje dalyvavusiems pareigūnams labiausiai patiko trečiasis scenarijus – eksportas. Todėl plėtojant šią mintį siūlyta kurti specialaus režimo ekonomines zonas, plėsti atsakingų valdžios institucijų įgaliojimus ir sukurti naujų struktūrų, kurios imtųsi visko, o labiausiai – pritraukti investicijas.
Žinoma, Rusijos Tolimųjų Rytų kaimynystėje esančios užsienio rinkos yra daugiau nei įspūdingos. Beveik 4 mlrd. gyventojų ir kasmet importuojama prekių už 6 trilijonus JAV dolerių. Rusai skaičiuoja, kad jeigu pavyktų užimti bent 2 proc. šio regiono rinkos, Tolimųjų Rytų BVP padvigubėtų. Iš pirmo žvilgsnio atrodytų viskas logiška: dėl logistikos sąnaudų eksportuoti produkciją labiau apsimoka nei vežti ją į centrinę Rusijos dalį, toks žingsnis duotų greitesnį ekonominį efektą ir pritrauktų užsienio valiutos. Bet yra vienas esminis klausimas – ką eksportuoti? Kaip besuksi, viskas susiveda į žaliavas. O čia iš spintos iškrinta senas skeletas: gavybos ir perdirbimo įmonėms verkiant reikia investicijų, būtini pinigai naujų telkinių žvalgybai, trūksta kvalifikuotos darbo jėgos, praktiškai nėra tinkamos infrastruktūros. Žinoma, galima būtų susitelkti į, pavyzdžiui, gamyklų, skystinančių dujas, statybą, nes didėja jų paklausa Japonijoje, tačiau vis tiek viskas turi prasidėti nuo pinigų. O jų nėra. Kaip pritraukti investicijų?
Ekspertai sutaria: pirmiausia Tolimuosiuose Rytuose būtina imtis transporto infrastruktūros projektų – tiesti kelius, didinti geležinkelio pajėgumą, stiprinti jūrų uostus. Neturint tinkamos infrastruktūros sunku tikėtis, kad į regioną plūstelės užsienio investicijos ir pradės kurtis konkurencinga pramonė, orientuota į eksportą. Bet iki šiol viskas, ko šioje srityje imdavosi vietos ar federalinė valdžia, kainavo beprotiškai per brangiai ir virsdavo tikrais skandalais. Ir kiek nori gali prisiminti Kanados Saskačevano pavyzdį – atšiauriomis klimato sąlygomis buvo sukurtas sėkmingas Tarptautinis tranzitinių krovinių terminalas (Global Transportation Hub), Rusijoje net ir patys geriausi sumanymai dažnai pasibaigia „kaip visada“.
Be to, Tolimuosiuose Rytuose labai trūksta darbo jėgos. Ir tai didžiulė problema. D. Medvedevas jau ne kartą buvo užsiminęs, kad reikia „tinkamos migracijos politikos šiuo klausimu“, nes naivu tikėtis, kad įmanoma tiesiog imti ir pergabenti kelias dešimtis milijonų žmonių iš europinės Rusijos dalies. Tačiau kartu pabrėždavo, jog tai subtilus klausimas ir nereikėtų nervinti žmonių, akcentuojant užsieniečių įdarbinimą.
Ką galvoja vietos valdžia?
Rusijos žurnalas „Ekspert“, vertindamas įvairius federalinės valdžios sumanymus, kaip prikelti naujam gyvenimui Tolimuosius Rytus, to paties pasiteiravo kai kurių vietos valdžios atstovų. Kas galėtų išvesti šią federalinę apygardą iš aklavietės?
Žydų autonominės srities gubernatorius Aleksandras Vinikovas įsitikinęs, kad ekonominiu požiūriu Tolimiesiems Rytams reikia nemažų investicijų į gamybą, kuriančią aukštą pridėtinę vertę, o jų pritraukti galima tik mokesčių lengvatomis. „Investavimo procesas turėtų būti paprastas ir aiškus, o valstybės politika investuotojams pritraukti – lanksti ir suteikianti verslui perspektyvų plėstis. Bet pirmiausia reikalinga infrastruktūra, kuri sudomintų investuotojus ir juos pritrauktų“, – sakė A. Vinikovas. Taip pat jis pabrėžė, kad turint omeny, jog kai kuriose apygardos srityse dominuoja kaimo vietovės, norint sukurti ten gyvenantiems žmonėms naujų darbo vietų, būtina absoliučiai nauja valstybės idėja. Dabar gi kaimo vietovėse lieka gyventi tik seneliai, jaunimas masiškai traukia į miestus, todėl būtina išlyginti susidarančius socialinius nelygumus: statyti mokyklas, vaikų darželius, kino teatrus, laisvalaikio centrus, tiesiog – kurti darbo vietas.
Sachos respublikos vadovas Jegoras Borisovas kalba apie mokesčių lengvatas kur kas atsargiau: „Mokestinės ir kitokios lengvatos investuotojams neduos greito ekonominio efekto, be to, kai kurie investuotojai nepasižymi socialine atsakomybe. Todėl pirmiausia reikia sprendimų, kurie paliestų čia gyvenančius žmones. Pavyzdžiui – suteikti jiems didelių transporto lengvatų. Žmonėms reikia pasiūlyti ką nors tokio, kad jie pajustų stimulą gyventi ir dirbti Tolimuosiuose Rytuose.“ J. Borisovo nuomone, vienu iš tokių stimulų galėtų būti dvigubas „motinos kapitalas“ (valstybės išmoka už gimusį vaiką) Tolimųjų Rytų gyventojoms.
Taip pat jis mano, jog be aktyvaus valstybės dalyvavimo ne kažin ką galima nuveikti ir sprendžiant infrastruktūros plėtros klausimą: komerciniai projektai labai brangūs, sunkiai atsiperka, todėl didinami tarifai ir visa tai gula našta ant gyventojų pečių.
O štai Sachalino srities gubernatorius Aleksandras Chorošavinas mano, kad geriausia išeitis Tolimiesiems Rytams – maksimaliai gilinti integraciją su Azijos Ramiojo vandenyno regiono šalimis. Čia ir investicijos, ir būsima gerovė.
Tai ką daryti Maskvai?
Šį rudenį Azijos Ramiojo vandenyno regione leidžiamas žurnalas „The Diplomat“ publikavo straipsnį apie Rusijos Tolimuosius Rytus, didelį dėmesį skirdamas kariniams reikalams. Liepos viduryje Rusija ir Kinija organizavo bendrus jūrų laivyno manevrus, į kuriuos kinai atsiuntė septynis kovinius laivus, o rusai – net Ramiojo vandenyno karinio laivyno flagmaną raketinį kreiserį „Variag“, kelis kitos paskirties laivus, tarp jų – „Paltus“ tipo dyzelinį povandeninį laivą. Tai buvo bene didžiausi karinio jūrų laivyno manevrai, kuriuose dalyvavo Kinija, juose buvo mokomasi rimtų gynybos, gelbėjimo operacijų ir kovos su piratavimu jūrose elementų. Pasak leidinio, bendras Rusijos ir Kinijos pratybas galima laikyti atsaku į vykusias prieš tai Japonijos ir JAV karinio laivyno pratybas.
Ir negana bendrų pratybų – Rusijos prezidentas V. Putinas pastaruoju metu ypač šviesiomis spalvomis piešia Rusijos ir Kinijos suartėjimo perspektyvą, nors užsienio analitikai į tai žiūri itin skeptiškai.
Kaip rašė „The Diplomat“, po bendrų su Kinija karinio jūrų laivyno pratybų Rusija tuoj pat organizavo naujus kariuomenės mokymus, kurie buvo didžiausi nuo Sovietų Sąjungos subyrėjimo laikų. Vienas jų tikslų – pademonstruoti regionui, jog Kinija nėra vienintelė tame krašte valstybė, turinti modernią ir veiksmingą kariuomenę. „Būta ir daugiau karinių pratybų ir viso to vienintelis tikslas – parodyti, kad kariuomenė raumeninga, patobulėjusi nuo karo su Gruzija laikų ir kad Tolimuosiuose Rytuose ji nebus antraeilė žaidėja, pasiduodanti demografinei ir ekonominei Kinijos įtakai regione“, – konstatuoja leidinys.
Kinijos domėjimasis ir aktyvus skverbimasis į Tolimųjų Rytų žemes Rusijai neduoda ramybės nuo pat Sovietų Sąjungos subyrėjimo. Palyginti su 1991 m., Tolimųjų Rytų regiono gyventojų skaičius sumažėjo penktadaliu ir šiandien siekia tik 6,28 milijono. Prognozuojama, kad 2025 m. šis skaičius susitrauks iki 4,7 milijono. O trijuose šiaurės rytų Kinijos regionuose gyvena 110 mln. žmonių. Dar 2000 m. V. Putinas, netrukus po to, kai prezidentu tapo pirmąkart, įspėjo: jeigu nebus sustabdytas demografinis kritimas, tai rusams, gyvenantiems pasienio regionuose, reikės mokytis kinų, japonų ir korėjiečių kalbų. Praėjus 12 metų V. Putinas grįžo prie šios temos, pavadinęs Tolimųjų Rytų plėtrą „svarbiausia geopolitine užduotimi“, pabrėžia „The Diplomat“.
Kaip bebūtų, praėjusios vasaros naujienos liudija, kad Kinija į regioną skverbiasi didžiuliais tempais. Rugpjūčio viduryje buvo pranešta, kad valstybinis Kinijos plėtros bankas investavo 5 mlrd. JAV dolerių į įvairiausius Tolimųjų Rytų projektus, beje, inicijuotus pačios Rusijos. Ir nieko čia nepadarysi – juk pats premjeras D. Medvedevas pakvietė kinų investuotojus atnešti pinigų į regioną. Taigi premjeras gali būti patenkintas: Kinijos spaudos duomenimis, 2011 m. tiesioginės kinų investicijos į Rusijos Tolimuosius Rytus sudarė beveik 3 mlrd. dolerių, o Maskva 2010 m. sugebėjo regione investuoti tik trečdalį šios sumos.
Japonijos spaudoje pasirodė straipsnis „Sibiro kinizacija“, pasakojantis, kaip pasienio rajonuose apsigyvena kinai ir imasi žemės ūkio veiklos, nors oficialiai įstatymai ir neleidžia jiems nei pirkti, nei nuomoti žemės. Ir nors rusai kartkartėmis imasi priemonių, kad pristabdytų kinų invaziją, šie veržiasi kaip stichija. Nes jiems apleistos Tolimųjų Rytų teritorijos – tikras lobis. Štai Žydų autonominėje srityje jau beveik 40 proc. žemės ūkio paskirties žemės yra patekę į kinų rankas. Kinijos spauda džiūgauja: 90 proc. vaisių, 2012 m. parduotų Tolimuosiuose Rytuose, buvo užauginti kinų darbininkų. Įvairiais skaičiavimais, Rusijos Tolimuosiuose Rytuose sėkmingai darbuojasi iki pusės milijono kinų.
Žinoma, tokie demografiniai pokyčiai gerokai nervina Rusijos vadovus. Praėjusiais metais, kai du atominiai povandeniniai laivai buvo išsiųsti į karinį Ramiojo vandenyno laivyną, D. Medvedevas pareiškė, kad gyvybiškai svarbu apsaugoti Tolimuosius Rytus nuo perteklinės užsienio piliečių ekspansijos. Jis pakvietė neleisti formuotis užsieniečių anklavams. Ir tai liečia ne tik kinus. Dar anksčiau Maskva kvietė vykti į Tolimųjų Rytų federalinę apygardą Kaukazo, Vidurio Azijos šalių piliečius. Šie sutiko, nes reikėjo darbo. Pamažu prasidėjo etninė ir religinė trintis.
„The Diplomat“ atkreipia dėmesį, kad Rusijos politikai siūlė ir tebesiūlo daug idėjų, kaip vystyti Tolimuosius Rytus, net skambėjo pasiūlymas perkelti sostinę į azijinę Rusijos dalį. Nepaisydamas viso tokio sumanymo absurdiškumo (perkelti šimtus tūkstančių valdininkų į kitą žemyną), mintį palaikė gynybos ministras Sergejus Šoigu, o visai neseniai – ir Vladivostoko meras. Šiaip ar taip, tokių ir panašių idėjų gimimas rodo, kad Maskva bijo prarasti regioną, jeigu jam nebus skirtas ypatingas dėmesys. Bet iki šiol visi sumanymai lauktų rezultatų neatnešė. Rusijos mokslų akademijos Globalizacijos problemų instituto direktorius Michailas Deliaginas viename interviu kritikavo Tolimųjų Rytų plėtros ministerijos veiksmus. Jis pažymėjo, jog vienintelis valdininkų laimėjimas – kosmodromo „Vostočnyj“ projektas. O Kinijos ekspansija, pridūrė jis, vykdoma labai energingai.
„The Diplomat“ reziumuoja: nauji „žaisliukai“ kariniam jūrų laivynui gerokai kontrastuoja su griūvančia regiono infrastruktūra ir su tomis pačiomis jėgomis, kurios formuoja regiono ateitį: XXI amžiuje geopolitinė galia pasižymi ne tik naujų karinių technologijų sukūrimu, bet ir tiesioginėmis investicijomis bei darbo jėgos migracija. Todėl net ir galingiausias jūrų laivynas vargu ar gali padėti sulaikyti milžinišką regioną, kuris slysta iš įtakos zonos.
