Atsakyti į klausimą, kokie yra Lenkijos ir Rusijos santykiai – ar patys geriausi naujausioje šių šalių istorijoje, ar tokie pat sudėtingi kaip įprastai, – nėra lengva. Atrodytų, kad pastaruoju metu šių dviejų valstybių santykiuose atsirado teigiama dinamika. Lenkijoje pradėta palankiau žiūrėti į Rusiją, o Rusijoje – į Lenkiją. Tačiau keli incidentai parodė, kad šis pagerėjimas yra tik laikinas, paviršutiniškas reiškinys. Giluminės Lenkijos ir Rusijos santykių problemos niekur nedingo.
Išpuoliai prieš ambasadas
Lenkijos ir Rusijos santykiai pradėjo gerėti po tragiškos Lenkijos prezidento lėktuvo katastrofos prie Smolensko 2010 metų balandį. Per tą katastrofą žuvo ne tik prezidentas Lechas Kaczynskis, bet ir nemaža dalis Lenkijos politinio elito. Priminsime, kad aukšti pareigūnai vyko į Rusiją pagerbti Katynės tragedijos aukų: 1940 metais Sovietų Sąjungos NKVD budeliai sušaudė daugiau kaip 20 tūkst. Lenkijos piliečių, dauguma jų – Lenkijos kariuomenės karininkai. Beje, Katynė ilgą laiko buvo viena iš skausmingiausių dvišalio politinio dialogo temų, darančių neigiamą įtaką Lenkijos ir Rusijos santykiams. Tačiau po naujos tragedijos visi nesutarimai kuriam laikui buvo pamiršti.
Santykių gerėjimą iš dalies nulėmė ir L. Kaczynskio žūtis. Šis Lenkijos prezidentas pasižymėjo ypač griežtu požiūriu į Rusiją. Tai po 2010 metų tragedijos ir paskatino naujų sąmokslo teorijų atsiradimą. Pasak jų, lėktuvo katastrofą neva galėjo specialiai organizuoti Rusijos specialiosios tarnybos, taip pašalindamos neįtinkantį kaimyninės šalies vadovą. Šios teorijos nepadidino Rusijos populiarumo Lenkijoje, tačiau rimtai jas nagrinėti vargu ar būtų tikslinga.
Kita vertus, Lenkijos ir Rusijos santykių pagerėjimas tapo tik laikinu reiškiniu. Vos prieš mėnesį keli incidentai vėl privertė kalbėti apie įtampą tarp šių šalių. Lapkričio 11 d., per Lenkijos Nepriklausomybės dienos minėjimą, nacionalistiškai nusiteikę vadinamojo Nepriklausomybės maršo dalyviai surengė išpuolį prieš Rusijos ambasadą Varšuvoje. Užpuolikai padegė apsaugininko būdelę prie diplomatinės misijos, bandė perlipti tvorą ir patekti į ambasados teritoriją, mėtė į ją akmenis ir butelius.
Rusija į savo diplomatinės misijos užpuolimą reagavo griežtai. Maskvos neįtikino Varšuvos pasiteisinimas, kad išpuolį organizavo tik mažos, nacionalistiškai nusiteikusios Lenkijos visuomenės dalies atstovai. Nėra iki galo aišku ir tai, ar Rusijos ambasados puolimas buvo ruošiamas ir planuojamas iš anksto, ar ambasados pastatas tiesiog atsitiktinai, kaip linkstama manyti Lenkijoje, atsidūrė nacionalistų kelyje. Maskva nenorėjo girdėti jokių pasiteisinimų, pareikšdama, kad Lenkijos visuomenėje „vyrauja rusofobiškos nuotaikos“.
Vos po kelių dienų Rusijos ultradešiniųjų jėgų atstovai (kai kuriais duomenimis, tai buvo uždraustos Nacionalbolševikų partijos aktyvistai) surengė atsakomąją akciją: Lenkijos ambasados Maskvoje teritoriją apmėtė dūmų užtaisais. Akcijos rengėjai taip reikalavo „gerbti Rusiją“ (http://lenta.ru/news/2013/11/14/fifteen/).
Tokie abipusiai dūriai rodo, kad įtampa Lenkijos ir Rusijos santykiuose vėl pradeda augti. Tačiau tai sunku būtų pavadinti netikėta situacija. Ko gero, didesnių iliuzijų Rusijos atžvilgiu Lenkija niekada neturėjo, kaip ir vargu ar Rusijoje buvo įsigalėjusi stipri meilė Lenkijai.
Lenkija stiprina gynybą
Lenkija yra tarp tų naujųjų NATO šalių, kurios skiria savo gynybai ne mažiau kaip 2 proc. bendrojo vidaus produkto, t. y. tiek, kiek neoficialiai sutarta visų Aljanso narių (beje, kita tokia atsakinga valstybė yra Estija). Šią Lenkijos strategiją galima paaiškinti ne vien pagarba savo partneriams Šiaurės Atlanto aljanse ir prisiimtiems įsipareigojimams. Nesunku suprasti, kad gynybinis potencialas stiprinamas pirmiausia atsižvelgiant į galimą grėsmę iš Rytų (http://nationalinterest.org/commentary/poland-nato-the-return-history-9336).
Kalbėti apie potencialų Rusijos ir Lenkijos karą, ko gero, yra taip pat juokinga kaip ir aptarinėti sąmokslo teorijas, susijusias su L. Kaczynskio žūtimi, tačiau gynybinių pajėgumų stiprinimas leidžia Lenkijai jaustis kiek ramiau.
NATO nenori laikyti Rusijos prieše. Šiaurės Atlanto aljanso vadovybė nuosekliai laikosi šios pozicijos, ignoruodama karingus Rusijos oficialių asmenų pasisakymus ir tam tikrus nedraugiškus veiksmus. Ignoruojama ir tai, kad Maskva šiandien nemažai dėmesio skiria savo kariuomenės modernizavimui. Savotiška tradicija tapo staigūs karinių pajėgų parengties patikrinimai, kuriuos reguliariai rengia Maskva. Čia verta priminti, kad tradicinių strateginių karinių pratybų „Zapad“ („Vakarai“) scenarijai vienaip ar kitaip modeliuoja Rusijos (ir Baltarusijos) pajėgų karinius veiksmus vakarų kryptimi, t. y. įžengiant į Baltijos šalių ar Lenkijos teritoriją. Atrodo, kad bent jau Varšuva nėra linkusi to ignoruoti.
Geopolitinių paradigmų ribos
Faktas yra ir tai, kad Lenkija ir Rusija yra skirtingose geopolitinėse paradigmose. Kartu su istoriniais nesutarimais tai apsunkina šioms dviem valstybėms galimybę normalizuoti tarpusavio santykius. Iš esmės Lenkijos ir Rusijos nesutarimai yra labai panašūs į tuos nesutarimus, kurie egzistuoja tarp Rusijos ir Baltijos šalių. Juos lemia skirtingas požiūris į istoriją (jos vertinimas), be to, Rusija neretai kaltina Lenkiją, kaip ir Lietuvą, Latviją bei Estiją, „patologiška rusofobija“.
Tačiau Rusijos požiūris į Lenkiją nėra vienareikšmis. Ji taip pat galbūt norėtų pasinaudoti šia valstybe savo tikslams pasiekti. Beje, po minėtos 2010 metų tragedijos pirmiausia pati Rusija pakeitė retoriką Lenkijos atžvilgiu. Belieka apmąstyti, kuo Lenkija – kitos geopolitinės paradigmos atstovė – gali būti naudinga Rusijai.
Žinant Rusijos pamėgtą skaldyk ir valdyk strategiją galima numanyti, kad šiuo atveju jos interesas ir slypi tokioje plotmėje. Lenkija yra didelė ir ambicinga Europos Sąjungos valstybė. Veikiant per ją galima bandyti suskaldyti susivienijusios Europos šeimą, o tai galėtų paveikti geopolitinį balansą žemyne Rusijos naudai.
Pavyzdžiui, dar 2000 metais savo veikale „Geopolitikos pagrindai“ rusų politinis filosofas ir eurazijinės integracijos idėjos šalininkas Aleksandras Duginas rašė, jog verta skatinti etninę įtampą Lietuvos ir Lenkijos santykiuose, kad vėliau Rusija ja galėtų pasinaudoti (įtraukiant pirma Lietuvą, o vėliau ir Lenkiją į Eurazijos geopolitinę paradigmą).
Panašaus pobūdžio projektų galima rasti ir daugiau. Pavyzdžiui, rusų politologas Vladislavas Gulevičius mato galimybę suvienyti Lenkijos katalikų ir Rusijos stačiatikių jėgas, nukreipiant jas prieš vakarų europiečių civilizaciją, kuri neva išgyvena moralinę ir etinę krizę (http://interaffairs.ru/read.php?item=9294). Jo manymu, bendras pagrindas – krikščionybė – gali tapti gera susivienijimo platforma, nukreipta prieš pasaulietinį liberalizmą.
Tačiau vargu ar Rusijai tikrai pavyktų įtraukti Lenkiją į savo geopolitinę paradigmą, ypač dabar, kai Lenkijos interesai yra sukoncentruoti Europos Sąjungos politiniame lauke. Net minėtasis interesų suvienijimas religiniu pagrindu yra gana abejotinas, nes tarp Stačiatikių ir Katalikų bažnyčių egzistuoja rimtas (galima sakyti – ideologinis) atotrūkis, kurį būtų sunku įveikti. Lenkija ir Rusija atstovauja skirtingoms religinėms, politinėms ir vertybinėms civilizacijoms, ir sąjunga tarp jų yra sunkiai įsivaizduojama, tačiau tai neeliminuoja Lenkijos iš Rusijos geopolitinių žaidimų ir interesų lauko.
