paulius milčius

Konkurencija yra vienas svarbiausių pažangos variklių. Tačiau Lietuvos politikoje taip būna ne visada. Kaip tik konkurencija gali tiek pražudyti dabartinę valdančiąją daugumą, tiek ir ją išsaugoti Praėjusi savaitė itin ryškiai parodė, kad pragmatinio siekio paimti valdžią suburta koalicija eižėja per pačias siūles. Jau nuo pirmųjų žingsnių socdemų, darbiečių, soclibų ir valstiečių atstovai Vyriausybės vežimą traukia į skirtingas puses.

Pamenate pažadą atpiginti šildymą ir kovoti su monopolijomis? Štai praėjusią savaitę naujasis ūkio ministras Viktoras Uspaskichas nusprendė smogti įtakingiems rusiškų dujų importuotojams ir kartu netiesiogiai pasitarnauti ne mažiau svarbiems šalies šilumininkams. Sumanymas iš pažiūros kilnus: apriboti dujų, skirtų pramonei ir šilumos tinklams, kainas. Bet jam įgyvendinti prireiks nemažų pastangų - tiek dėl įtakingų interesų grupių kovos, tiek dėl šioms duotų politikų įsipareigojimų.

Seimas tvirtina naujosios Vyriausybės programą. Praūžus rinkimų pažadų vėjui būtų pats metas pasakyti, kas iš tiesų mūsų laukia artimiausius ketverius metus. Tačiau daugumą sudarantys politikai, atrodo, lieka abejingi svarbiausiems iššūkiams. Jų šnekos apie pagrindinius Vyriausybės darbus yra tokios miglotos, kad jas būtų galima pakęsti nebent prieš rinkimus. Galima suprasti premjerą, kuris nesugebėjo tvirtai pasakyti, kiek kainuos įgyvendinti jo Vyriausybės programą.

Bemaž visi dirbame. Dauguma mokame mokesčius (na, bent kai kuriuos ir kai kada). Ir visi perkame. Ypač prieš Kalėdas. Tad esame trigubai nelaimingi, jei, pirma, kainos vejasi europines, o už savo darbą gauname mažiau, nei esam verti; antra, jei, mūsų nuomone, per didelę algos dalį pasiima valstybė, ir galiausiai, trečia, jei atėję išleisti gautus pinigus esame mulkinami įžūlių pardavėjų. Darbuotojų emigracija Lietuvos darbdavių negąsdina - pigesnių samdinių jie tikisi rasti Rytuose.

Pamenat tokią rinkimų maldelę: “sulauksite pokyčių per vieną, vienuolika, šimtą vienuolika ir taip toliau dienų”? Pirmadienis - viso šio gėrio pradžia. Bet ar tikrai būtent tokio rojaus galime tikėtis, kokį jį prieš rinkimus piešė gerasis Viktoras ar kiti politikos apaštalai? Ir ar išliks patys pažadų dalytojai? Skaičiuojant nuo šio pirmadienio, kai į pirmąjį posėdį susirinko naujasis Seimas, jau per vienuolika dienų turėtų būti padidintos pensijos.

Vilniuje politikams laužant ietis dėl būsimos Vyriausybės, Strasbūre verda aistros dėl pagrindinės Europos Sąjungos valdymo institucijos - Europos Komisijos. Pagrindinius lietuviškos dramos herojus žinome pakankamai gerai, o Europos Parlamento vos nesuskaldžiusiame ginče lietuviai beveik nedalyvauja. Gatvėje ne vienas pasakys apie jį iš viso negirdėjęs, o šalies atstovai Europos Parlamente komentuodami krizę žodžius renka taip atsargiai, kad, atrodo, jos lyg nebūtų.

Atrodytų, keistokas klausimas. Galimybė augti turi būti suteikta visiems, ne tik didžiausiems. Lietuva, viena mažiausių ES narių, turėtų puikiai suprasti ir praktiškai taikyti šią svarbią taisyklę. Kol kas ji mums yra nepasiekiamas Eldoradas. Dažniausiai mes kapstomės intrigų ir konfliktų džiunglėse, naiviai tikėdami visagalės konkurencijos jėga. Maisto kokybės inspektoriai grasina prekybininkams. Dalis jų - mažieji -  verkia.