Seimas tvirtina naujosios Vyriausybės programą. Praūžus rinkimų pažadų vėjui būtų pats metas pasakyti, kas iš tiesų mūsų laukia artimiausius ketverius metus. Tačiau daugumą sudarantys politikai, atrodo, lieka abejingi svarbiausiems iššūkiams. Jų šnekos apie pagrindinius Vyriausybės darbus yra tokios miglotos, kad jas būtų galima pakęsti nebent prieš rinkimus.
Galima suprasti premjerą, kuris nesugebėjo tvirtai pasakyti, kiek kainuos įgyvendinti jo Vyriausybės programą. Anot Algirdo Brazausko, Vyriausybė nieko neturi, nes jos dar nėra. Esą kai bus Vyriausybė, tada ir reikės pradėti galvoti, ką daryti su mokesčiais.
Tačiau premjero pareigos - būti ne romantiška coliuke ar paukščiu giesmininku, o veikiau - išmintinguoju kurmiu, skaičiuojančiu kiekvieną grūdą. O Seimas, akivaizdu, perka katę maiše balsuodamas už ministrų kabinetą, kuris savo darbus konkrečiai suplanuos ne anksčiau kaip po mėnesio.
Seimui pateiktoje Vyriausybės programoje nėra konkrečiai nurodyta, kada ir kokie mokesčiai padidės, o kokie - sumažės. Nors žadamos didesnės pensijos, tačiau nelabai aišku, kokiomis lėšomis tai bus finansuojama. O juk naujų mokesčių iš tiesų reikia ir tam, kad bet kuri Vyriausybė galėtų ramiai žarstyti biudžeto lėšas ir nebereikėtų plėšyte plėšytis, kur gauti lėšų nepatenkintiems gydytojams ir mokytojams.
Nekilnojamojo turto, automobilių mokesčiai reikalingi ne tik ir ne tiek galimiems praradimams dėl mažesnio gyventojų pajamų mokesčio kompensuoti, kiek biudžeto deficitui mažinti. O jam įveikti šaliai norom nenorom prireiks vis daugiau pastangų - pirmiausia tai lems poreikis ilgai nedelsiant litą pakeisti euru. Antra, ekonomikos augimas jau dabar nebe toks spartus, o dar lėtės šaliai nesugebant pritraukti tiesioginių užsienio investicijų ir stabdyti darbuotojų emigracijos.
Aukšti Lietuvos pareigūnai jau ne kartą viešai žadėjo, kad šalis po trejų metų - 2007-aisiais - turėtų atsisakyti savo nacionalinės valiutos ir pakeisti ją euru. Savo programoje naujoji Vyriausybė tvirtina norinti euro, tačiau konkrečios datos, kada sieks jį įvesti, nenurodo.
To nepadariusi Vyriausybė vengia esminių įsipareigojimų. Prisiminkim - euro įvedimas prilygsta, o tam tikra prasme ir pranoksta šalies stojimą į Europos Sąjungą. Antra, ruošdamasi tam Lietuvos valdžia faktiškai privalėtų pasirūpinti, kad ir kainos neaugtų daug sparčiau nei Vakarų Europoje, ir biudžeto negalėtų taip švaistyti, kaip reikėtų visiems rinkimų pažadams įgyvendinti. Iki 2007 metų dar daug laiko, bet jeigu jau dabar ne tik opozicija, bet ir patys daugumos atstovai prakalbo apie būsimą krizę prieš 2006 metų savivaldybių rinkimus, verta susimąstyti.
Paprasti piliečiai planuoja savo verslą, asmeninius ir šeimos finansus, atostogas ir vaikų mokslus. Šie planai lemia jų darbo našumą, motyvaciją, yra svarbūs ne tik jų pačių, bet ir visuomenės gerovei. Tai kodėl ir Vyriausybei savo darbų nesuplanavus? Tačiau dabartinė jos programa labiau kvepia vyriausiojo socialdemokratų derybininko Gedimino Kirkilo pypkės dūmais, nei socdemų ir darbiečių žadėtais realiais pokyčiais. Nebent koalicijos partijos tiesiog vis dar nesugeba susitarti. Žinoma, tada visai kitaip galima suprasti premjero žodžius, kad Vyriausybės iš tiesų dar nėra. Matyt, ir greitai nebus.
Komentaras Lietuvos radijui.
Paulius Milčius yra "Lietuvos žinių" apžvalgininkas.
