Pamenate pažadą atpiginti šildymą ir kovoti su monopolijomis? Štai praėjusią savaitę naujasis ūkio ministras Viktoras Uspaskichas nusprendė smogti įtakingiems rusiškų dujų importuotojams ir kartu netiesiogiai pasitarnauti ne mažiau svarbiems šalies šilumininkams.
Sumanymas iš pažiūros kilnus: apriboti dujų, skirtų pramonei ir šilumos tinklams, kainas. Bet jam įgyvendinti prireiks nemažų pastangų - tiek dėl įtakingų interesų grupių kovos, tiek dėl šioms duotų politikų įsipareigojimų. Tad ką gi iš tiesų reiškia toks politiko, kuris pats yra daugelio dažnai siejamas su rusiškų dujų importuotojais, žingsnis?
Ūkio ministerija siūlo riboti dujų kainą, už kurią jas perka vadinamieji laisvieji vartotojai - didelės pramonės ir energetikos įmonės. Antai dabar šilumos tiekėjai skundžiasi, kad nors ir gali laisvai pirkti dujas iš bet kurio tiekėjo, tačiau realiai turi rinktis vos iš dviejų: “Lietuvos dujų” ir “Dujotekanos”.
Pastaroji privati bendrovė kontroliuoja maždaug ketvirtadalį šalies dujų rinkos. Tačiau ji nėra varžoma Kainų kontrolės komisijos ar specialių sutarčių, kaip yra su “Lietuvos dujomis”. Todėl ji tokiu savo vaidmeniu rinkoje daug kam iš tiesų gali atrodyti kaip monopolininkė, kuri diktuoja savo kainas ir žeriasi milžinišką pelną. O nuo dujų kainos priklauso ir sąskaitų už šildymą dydis.
JAV analitikų minima kaip abejotina “Gazprom” įsteigta tarpininkė, “Dujotekana” pagal savo apyvartą ir pelną yra viena didžiausių šalies bendrovių, nors darbuotojų skaičiumi su ja, matyt, galėtų varžytis ir kokia rajono vidutiniokė. Išmatuoti “Dujotekanos” įtaką šalies finansų ir politikos sektoriui yra kiek sunkiau, bet ji taip pat, švelniai tariant, yra nemenka.
Seimo rinkimų kampanijai ji dosniai atseikėjo valdančiosioms socialliberalų ir socialdemokratų partijoms, kelyje į Europarlamentą parėmė vėl tuos pačius socialliberalus, o per prezidento rinkimus skyrė lėšų Valstiečių ir Naujosios demokratijos partijų sąjungos lyderei, dabartinei žemės ūkio ministrei Kazimirai Prunskienei. Be kita ko, “Dujotekana” kontroliuoja ir beveik dešimtadalį Ūkio banko akcijų, turi nemenką įtaką visuomeninei Dujų ūkio asociacijai.
Rusiškos dujos anksčiau galėjo šildyti ir ūkio ministro bei Darbo partijos lyderio Uspaskicho rankas. Vėliau būtent jo verslo partneriai įsteigė bendrovę "Dujotekana".
Tiek versle, tiek politikoje nėra amžinų draugų ar bičiulių, bet veikia bemaž visa lemiantys interesai.
Nuskambės gal ir keistai, bet Viktoras Uspaskichas tarsi eina Vytenio Andriukaičio pėdomis: pastarasis politikas Seimo korupcijos detektyvo herojumi tapo kaip tik dėl aktyvaus dalyvavimo šilumininkų ir dujininkų mūšiuose. Kaip ir Vytenis, Viktoras, atrodo, užstoja šilumininkus ir pykdo dujininkus. Ir ne tik juos, bet ir gausius jų rėmėjus.
Kitaip nei Andriukaičiui, Uspaskichui bent kol kas, matyt, nėra ko bijoti, kad visuomenė galės mėgautis kokiais nors pokalbių įrašais ar skaičiuoti neva į asmenines sąskaitas pervestas lėšas. Pastarasis politikas, matyt, puikiai išmano, kaip tvarkomos pačios sudėtingiausios finansų schemos.
Bet kam tie pernelyg ankstyvi įtarimai? Gali būti, kad pats Darbo partijos lyderis ir jo šeimos įmonės per daug investavo į Lietuvos politiką, kad galėtų visiškai nepaisyti rinkėjams duotų pažadų. Tokiu atveju, Ūkio ministerijos siūlymas apkarpyti sparnus dujininkams iš tiesų gali būti ne tik naujas raundas šilumininkų ir dujininkų kovoje, bet ir naujo serialo “Viktoras prieš monopolijas” pradžia. Ar iš šio mūšio išloš vartotojai ir šalies ekonomika, ar viskas baigsis tik politikams naudingu kompromisu - jau kita tema.
Paulius Milčius yra “Lietuvos žinių” apžvalgininkas.
Komentaras skaitytas per Lietuvos radiją
