Pamenat tokią rinkimų maldelę: “sulauksite pokyčių per vieną, vienuolika, šimtą vienuolika ir taip toliau dienų”?
Pirmadienis - viso šio gėrio pradžia. Bet ar tikrai būtent tokio rojaus galime tikėtis, kokį jį prieš rinkimus piešė gerasis Viktoras ar kiti politikos apaštalai? Ir ar išliks patys pažadų dalytojai?
Skaičiuojant nuo šio pirmadienio, kai į pirmąjį posėdį susirinko naujasis Seimas, jau per vienuolika dienų turėtų būti padidintos pensijos. Ir tai tik pirmasis žingsnis, po kurio turėtų būti aibė kitų.
Deja, panašu, kad artimiausias vienuolika dienų naujajai valdžiai daugiau teks aiškintis dėl praeities nuodėmių ir nuodėmėlių, o ne projektuoti geruosius darbus. Gerai, jeigu tik tiek.
Skandalai ir skandaliukai garsina dar nepradėjusį dirbti ministrų kabinetą. Vienam koją pakišo savivaldybėje gauta parama savai įmonei, kitiems kliūtimis gali tapti liaupsės Lukašenkos diktatūrai, suklastoti dokumentai, žemgrobių istorijos, neaiškus aplinkosaugai ar kultūrai skirtų pinigų tvarkymas.
Ironiška, bet guodžia tai, kad kažkada teisėsauga, o dabar - premjeras Algirdas Brazauskas sugebėjo užmerkti akis prieš Viktorą Uspaskichą išgarsinusią “Jangilos” istoriją, kai kilo abejonės dėl šimtų milijonų valstybei nesumokėtų mokesčių. Bet jei pavyko tuomet, vadinasi, sugebės ir dabar.
Tuomet laimėti padėjo klasikinė schema: viskas tarsi teisėta, nors morališkai gal ir abejotina. Tiesa, šiandien dalijant ministrų portfelius taip nebesismulkinama: netinka vienas, bus kitas. Ir prezidentą Valdą Adamkų nuramins - imk, rinkis, kuris labiau patinka.
Vis dėlto didžiausią nerimą kelia tai, kad bediskutuodami apie kandidatūras, politikai pamiršta, ką tie kandidatai turėtų nuveikti. Juk permainos priklausys ne tik nuo programos, bet ir nuo vykdytojų išmanymo ją konkretizuoti.
Tiesa, šimtą dienų Vyriausybė galbūt gali tikėtis tam tikro atokvėpio - lai pradeda vykdyti, ką pažadėjusi.
Tačiau jau dabar būtų pats laikas ne tik aiškiau apibrėžti pažadus, bet ir nurodyti konkrečius būdus jiems įgyvendinti. Antraip labai tikėtinu taps itin lietuviškai nevykėliškas scenarijus:
- ar praeis šimtas vienuolika, ar tūkstantis šimtas vienuolika dienų - ženklių pokyčių taip ir nebus;
- ministrų kabinetą draskys vis nauji skandalai dėl abejotino Europos Sąjungos lėšų panaudojimo;
- artėjant 2007-iesiems - likus vos metams iki naujų Seimo rinkimų - visu aštrumu įsiplieks diskusijos tema, kurios iki šiol sąmoningai vengė giliau gvildenti dauguma politikų: reikia pagaliau ar nereikia Lietuvai litą pakeisti euru.
Permainų išsiilgę ir nesulaukę labiausiai socialiai pažeidžiami gyventojai sakys: nereikia mums tokių eksperimentų - tik kainos padidės, o apčiuopiamos naudos nepajusim.
ES, ekspertai ir verslininkai dar kartą grūmos pirštu, kad tik bendra valiuta apsaugos nuo valdžios piktnaudžiavimo pinigų spausdinimo mašina, palengvins užsienio prekybą ir leis sustiprinti visos Europos ūkio mašiną.
Kaip tik tuomet bus galima dar kartą prisiminti pažadus, kuriuos įgyvendinti šį kartą esą kliudys pabaisa euras ir jam vergaujantys Briuselio biurokratai. Arba atsikvošėjus juos galutinai pamiršti.
Ir tuomet išgirtoji Kėdainių milijonieriaus komanda ar kas iš jos bus dar likę galutinai byrės kaip Artūro Paulausko socialliberalai, nepajėgę pakelti jiems kiek pasimokiusio lyderio užkrautos valstybininkų naštos.
Darbo partijos rojus išsivadės, o eilėje Vyriausioje rinkimų komisijoje rikiuosis nauji populistai ir gelbėtojai, pasiryžę naujiems pasakų apie permainas eksperimentams.
Komentaras Lietuvos radijui
Paulius Milčius yra “Lietuvos žinių” apžvalgininkas.
