kasparas pocius

Be Vytauto Landsbergio nei radikalūs, nei su oligarchais skudurus sumetę Lietuvos kairieji beveik neranda su kuo kovoti. Nei politikoje, nei istorijoje. Politinį invalidumą pakeistų bent jau klinikinė-politinė mirtis.

Prieš  metus, 2008-ųjų rugsėjį, Vilniuje duris atvėrė universitetas, kuris nebuvo panašus į visus iki tol veikusius universitetus. Jis neturėjo savo patalpų, vadinamų universiteto rūmais, neturėjo rektoriaus ir katedrų vedėjų, neturėjo jokių valstybės patvirtintų mokymo programų. Jame nebuvo egzaminų ir įskaitų, savo studentams jis nesiūlė ir studijų baigimo diplomų. Bet užtai jame buvo daug noro mokytis, iniciatyvos ir laisvės, todėl jis buvo pavadintas Laisvuoju.

NATO jubiliejaus išvakarėse amerikiečių portalas „Democracy Now!“ kalbino žymų politologą, lingvistą, Naujosios Pasaulio Tvarkos, o taip pat ir ją užtikrinančios NATO kritiką Noamą Chomsky. Pateikiame sutrumpintą šio interviu tekstą. AMY GOODMAN: Pradėkime nuo NATO šešiasdešimtmečiui skirto susitikimo. Po daugiau nei keturių dešimtmečių prie aljanso iš naujo prisijungė Prancūzija. Ką apie tai manote? NOAM CHOMSKY: Kyla klausimas, ar išvis verta švęsti NATO jubiliejų.

Vyriausybėms, kurios į laisvosios rinkos ideologijos sukeltą krizę atsako taikydamos senus pažįstamus metodus, išsilaikyti nepadės net melas. Stebėdama minias žmonių Islandijoje, puodų ir keptuvių skambinimu sukėlusias savo vyriausybės griūtį, prisiminiau lozungą, kuris antikapitalistų sluoksniuose buvo populiarus 2002-aisiais: „Jūs esate Enron. Mes esame Argentina.“ Skelbiama žinia buvo paprasta.

2009 m. sausio 8 d. Lietuvos Respublikos Seimo liberalų sąjūdžio frakcijos nariai Dalia Kuodytė ir Vytautas Grubliauskas kreipėsi į Valstybės saugumo departamento (VSD) vadovą prašydami išsiaiškinti, ar keturi interneto tinklalapiai, tarp jų – ir anarchija.lt, nepažeidžia Lietuvos Respublikos įstatymų.

Finansinės rinkos paslapčių išaiškėjimas JAV prezidento rinkimų kampanijos metu – viena iš progų pažvelgti į apnuogintą politinės ir ekonominės sistemos prigimtį. Kampanijos aistroms pasiekus didžiausią mastą, visi jaučia nerimą – iš milijonų žmonių bus atimti namai, kils bedarbystė, dings indėliai, rizikuojama netekti sveikatos apsaugos. Pirmieji Busho siūlymai, kaip elgtis krizės akivaizdoje, taip dvokė totalitarizmu, kad buvo greitai pakeisti.

Ką bereikštų šių savaičių įvykiai, niekas neturėtų patikėti išpūstais pareiškimais, kad krizė rinkoje signalizuoja apie „laisvosios rinkos“ ideologijos mirtį. Laisvosios rinkos ideologija visuomet buvo kapitalistų interesų tarnaite, jos šiandieniniai potvyniai ir atoslūgiai priklauso nuo jos naudingumo tiems interesams. Kai ekonomika klesti, yra pelninga skelbti laissez faire ideologiją, kadangi valdžios nebuvimas leidžia pūsti spekuliacijų burbulus.

„Atstovaudami sau patiems ir remdamiesi teise į vaizduotę paleidžiame nuobodulio struktūras – universitetų bei studentijos nomenklatūrą – užkalame biurokratijos duris ir skelbiame jų nurodymus negaliojančiais.

Jono Meko vizualiųjų menų centras, valdžios ir verslo struktūrų machinacijų dėka įkeltas į „Vilniaus vartus“, žymi FLUXUS legendos mirtį. Didysis George Maciunas (jo pavardės šiuo atveju nereikėtų lietuvinti protesto prieš buką lietuvišką konservatyvumą vardan), visą savo kančių ir vargų pilną gyvenimą stengęsis išplėšti nepriklausomą meną iš rinkos ir komercijos nagų, šiandien turbūt vartosi karste.

Vilniaus vicemeras Algirdas Paleckis nusprendė įprasminti save kaip savo senelio Justo Paleckio kopiją. Ką gi, senelis – garsus veikėjas. Būtent jam 1940-aisiais okupantai pavedė organizuoti Lietuvos „savanoriško prisijungimo“ prie Sovietų Sąjungos farsą. Laikinos Lietuvos valstybės laikinas „prezidentas“ – tokį pėdsaką Lietuvos istorijoje paliko Justas Paleckis. Suprantama, anūko Algirdo dėl to kaltinti nereikėtų, jeigu jis pats nebūtų sąmoningai apsisprendęs eiti senelio pėdomis.

Trečiadienį oficialiai atidarytas tarptautinio eksperimentinio meno festivalis Alytaus bienalė 2, kuriame dalyvauja 25 jaunieji menininkai iš Estijos, Latvijos, Čekijos, Didžiosios Britanijos ir Lietuvos - dauguma jų alytiškiai, baigę Alytaus dailės mokyklą ir tęsiantys studijas, kai kurie jau grįžo dėstyti. Iki sekmadienio vakaro vyksiančios bienalės metu bus pristatyta bemaž trys dešimtys įvairių meninių akcijų, kurias alytiškiai pamatys pačiose netikėčiausiose miesto viešosiose erdvėse.

Prieš 1967-ųjų Meilės vasarą gyvavo bytnikų karta, kurių kontrkultūrinis etosas buvo išreikštas Jacko Kerouaco knygoje „Kelyje“. 1957 išspausdintas Kerouaco sąmonės srauto padiktuotas romanas tūkstančius bendraminčių ieškotojų atvedė į San Francisko šiaurinį paplūdimį, bytnikų kultūros centrą. Kai prisidėjo LSD ir elektrinės gitaros, miestą įsupo nauja psichodelinio undergroundo banga. Ten buvusieji prisimena keičiančią psichodelinės patirties galią.

Aukštojo mokslo reforma turi prasidėti nuo aiškios atvirų mokslo institucijų vizijos, nuo hierarchinės Lietuvos aukštojo mokslo sistemos keitimo, uždarų klanų suardymo, o ne nuo mokesčių naštos uždėjimo studentams. Rinkos santykių diegimas mokslo ir švietimo srityje dar niekur netapo panacėja, priešingai: neapgalvota liberalizacija turėjo apverktinų padarinių. Būtina kurti prielaidas kokybiškoms studijoms užtikrinti, o ne mąstyti apie greitą pelną.

NK95 priešinasi hegemoniškų diskursų ir praktikų mėginimams savintis teisę primesti visai visuomenei vienodą gyvenimo ir mąstymo būdą ir solidarizuojasi su Lietuvos gėjų lygos, Tolerantiško jaunimo asociacijos, jaunimo centro "In Corpore", Lietuvos žmogaus teisių centro ir visų politikų, visuomenės veikėjų bei kitų geros valios asmenų pastangomis ginti homoseksualių žmonių teises (žodžio, demonstracijų, buvimo savimi ir saviraiškos laisvę, kitaip tariant, tiesiog laisvę būti atviriems ir saugiem...

Kas atnaujins Lietuvos politiką? Kas gali atnaujinti ir reformuoti Lietuvos politiką? Visų pirma pati visuomenė – jei didelė jos dalis netoleruotų atviro melo, demagogijos ir politinės klounados, mūsų politikai būtų priversti keistis. Todėl tenka su apmaudu konstatuoti nemalonią tiesą, kad Lietuva turi tokius politikus, kokių yra verta. Kita vertus, politika neatsinaujina be naujų žmonių ir idėjų. Apie kartų kaitą kol kas sunku kalbėti.

Iškart atvirai pasakysiu, kad savo pažiūromis nesu nei nuoseklus kairysis, nei toli siekiantis dešinysis. Esu nepartinis žmogus ir daugiapartinę politiką laikau būtina demokratijos sąlyga bei instrumentu. Sykiu atvirai pareiškiu, kad nėra tokios politinės partijos, su kuria galėčiau iki galo politiškai tapatintis. Balsuoju už tą, kuri, mano akimis, nuosekliausiai gina laisvę ir individą. Partinės politikos požiūriu esu moderatas ir plačios demokratinės koalicijos rėmėjas.

Rudens pradžioje atsigavo ne tik teatras, dailės, muzika ir literatūra. Atsigavo ir menu mintanti kultūrinė žiniasklaida - prie ištvermingai vasarą dirbusių "Šiaurės Atėnų" bei "Literatūros ir meno" vėl prisijungia "7 meno dienos", taip pat ir naujasis savaitraštis “Laikas”. Kultūros savaitraščių puslapius "Omni Laiko" skaitytojams padeda sklaidyti Polonijus.