Rudens pradžioje atsigavo ne tik teatras, dailės, muzika ir literatūra. Atsigavo ir menu mintanti kultūrinė žiniasklaida - prie ištvermingai vasarą dirbusių "Šiaurės Atėnų" bei "Literatūros ir meno" vėl prisijungia "7 meno dienos", taip pat ir naujasis savaitraštis “Laikas”. Kultūros savaitraščių puslapius "Omni Laiko" skaitytojams padeda sklaidyti Polonijus.
“Šiaurės Atėnuose” (09.20.) Kasparas Pocius publikuoja straipsnį “Lietuva iki Weberio: ideologinė erdvė ir ciniška sąmonė”, kuriame analizuoja “naująjį lietuviškos sąmonės žemėlapį”.
Pasak K. Pociaus, šio teksto atsiradimą inspiravo šiemetinėje “Santaros-Šviesos” konferencijoje perskaitytas Lietuvoje gyvenančio estų mokslininko poligloto Reino Raudo pranešimas apie “vis racionalesnį lietuvišką požiūrį, nuo kurio mūsų tauta tampa vis nuobodesnė. Raudas dabartiniam status quo priešina antrosios nepriklausomybės pradžioje demonstruotą lietuviškąjį kitoniškumą ir savitumą”.
Savaitraštyje publikuojami Giedrės Kazlauskaitės dienoraščiai “Mano svajonių literatūros šalies padavimai", kuriuose ji dalijasi įspūdžiais iš kelionės po Švediją.
Štai kaip G. Kazlauskaitė apibūdina kitapus Baltijos klestinčius kaimynus švedus: “Švedai tik geria, ir nuo to jiems geriau. Jie nešneka apie gyvenimo prasmę, nes nesugebėtų apie tai šnekėti. Jų gyvenimus reguliuoja kainos. Jie paniškai bijo mirties ir tą baimę malšina dionisišku Helovino šventimu. Bet kalbėti kokiomis nors ne tik su kūnu susijusiomis temomis švedai nepajėgūs. Kartais tai atrodo kaip bukaprotystė, ir iš tiesų - man pasakojo apie jų mokyklas. Toks jausmas, jog ten ugdomi bukapročiai. Kas matė švedų filmą “Mylėk mane”, arba kartais verčiama “Parodyk man meilę”, žino. Kai neturi ko pasakyti, jie švilpauja. Todėl švilpauja nuolat ir, pvz., kelte - keliais balsais. Tačiau nemoka pamėgdžioti paukščių balsų ar klasikinių mobiliako melodijų”.
Teodoras Četrauskas savaitraštyje publikuoja straipsnį “Šalis, kurioje būna pavasaris - kaip versti iš svetimų kalbų ?”. Tai tekstas iš netrukus pasirodysiančios vertėjo knygos “Atspindžiai”, kurią išleis “Vagos leidykla.
Vytautas Tumėnas savaitraštyje rašo apie tekstilininkių grupės “Baltos kandys” kūrybos parodą, eksponuotą Nidos Gintaro muziejuje-galerijoje (“Baltos kandys”: nuo veltinio prie gintaro”), o Alfonsas Andriuškevičius kalbina menininkę Eglę Rakauskaitę (“Būti mumija skafandre”).
Laimantas Jonušys savaitraštyje įsitraukia į diskusiją su Vytautu Landsbergiu dėl daugybės kontroversiškų nuomonių sulaukusio Mariaus Ivaškevičiaus romano “Žali” vertinimo (“Kai žaizda jau užgijusi”). Pasak L. Jonušio, “Žali” - “tai nėra knyga apie pokario rezistenciją, tai yra postmodernistinis romanas, kurio ašis yra viena pokario rezistencijos diena - 1950 m. rugpjūčio 21. Lėtas, tarytum stingstantis tos dienos vyksmas, nukrypimų interliudijos lyg ir išreiškia sulėtėjusį, beviltišką karo klampumą, artėjant neišvengiamam pralaimėjimui. Tai yra potekstėje, kaip ir daug kas šioje knygoje”.
“7 meno dienos” (09.19) informuoja, kad šių metų liepos mėnesį Maskvos “Sovremenniko” teatras Rygos Nacionalinės operos scenoje parodė tris spektaklius, tarp jų ir 2000 m. Rimo Tumino režisuotą “Vaidiname… Šilerį”. Šios gastrolės buvo didelis įvykis Rygos kultūros gyvenime, tik išvysti jį galėjo toli gražu ne visi: bilietų kainos į žymiojo teatro spektaklius siekė 70 latų.
Ramunės Balevičiūtės parengtame straipsnyje pabrėžiama, kad gastrolių metu “skambios populiarių artistų pavardės, atrodo, užgožė visa kita. “Sovremenniko” žvaigždės nuolat buvo lipte aplipusios žurnalistais. atrodo, toji didybė, kurios apsiausti gyvena žymieji Maskvos aktoriai ir kuri taip nebūdinga mūsiškiams, savaip pakoregavo Marinos Nejolovos priežiūrai paliktą Rimo Tumino spektaklį. Po pirmojo “Vaidiname... Šilerį” vakaro režisierius buvo gerokai sutrikęs ir tvirtino, jog “spektaklis kažkoks savanaudiškas”... Antrąkart vaidinant, po ilgo Tumino pokalbio su trupės aktoriais, spektaklis, režisieriaus žodžiais, lyg atsigavo”.
Birutė Pankūnaitė savaitraštyje svarsto apie ŠMC veikiančią parodą “24/7. Wilno-Nuevo-Yorke (visą parą)”. Straipsnio autorės teigimu Kęstučio Kuizino tikslas “buvo padaryti džeržgiančią parodą, pilną triukšmo ir nevienodumų. T.y. labiau atmosferinę, netvarkingą ir totaliai neaiškią, negu akivaizdžiai susluoksniuotą ir išaiškintą”. B. Pankūnaitė pažymi, jog “į Vilnių transplantuotas Niujorkas iš imaginacinės gotikinės katedros virto poliumi, atviru miestu-aikšte. Plačiais tirštai nusėstais laiptais, ant kurių ilsisi būriai turistų ir skiriami susitikimai […]. Tikra sėkmė, kad pradinis projekto taškas - “parodyti šiuolaikinę Niujorko meno sceną” - evoliucionavo į fluidišką miesto kaip tinklo paveikslą, psichogeografinį tyrimą ar mentalinį miesto žymėjimą apskritai, palikdamas minimalius pėdsakus, kad buvo ketinta artikuliuoti apibrėžtą, baigtinę meninę Niujorko tapatybę”.
Valdas Papievis savaitraštyje kalbina dailininką Praną Gailių, emigravusį Prancūzijon (“Menininkas be pavardės”). Paklaustas, “kaip jautėsi, kai iš Lietuvos provincijos, nė karto nebuvęs jokiam didesniam mieste, išskyrus Mažeikius, atsidūrė užsienyje”, dailininkas atsako: “Man buvo svarbiausia užmiršti ešerio virpėjimą Ventoj, krūmus ir šešėlius per pietus, saulę ir taką, kai eini basom kojom. Tai buvo skaudžiausia ir svarbiausia, tam prireikė daugiausia laiko. Paskui buvo svarbu nebesijaudinti dėl slieko ateities. Kai ant meškerės kabliuko užveri ir kai jis pradeda rangytis į visas puses. O trečias dalykas - ateitis. Reikėjo ją atstumti, atstumti, atstumti - aš vis dar ją tebestumiu“.
Šarūnas Monkevičius savaitraštyje aptaria Marshallo McLuhano knygą “Kaip suprasti medijas. Žmogaus tęsiniai”, išleistą “Baltų lankų” leidyklos (“Kaip suprasti medijas”). Straipsnio autorius pabrėžia, kad nors nuo pirmo šios knygos pasirodymo praėjo keturiasdešimt metų, ši studija tebėra įdomi, o daugelis joje pateiktų pranašysčių ir toliau pildosi.
Jonas Ūbis, kaip visada sustingęs krėsle prie televizoriaus, rizikuoja būti nesuprastas savaitraštyje publikuojamame straipsnyje “Patriotų žaidimai” tvirtinantis, jog “fantasmagoriškos tautinės šventės, kuriomis buvo pažymėta Lietuvos krepšininkų pergalė Europos čempionate, atskleidė milžinišką tautos nevisavertiškumo kompleksą. Rėkiantys “Mes nugalėjome!” jaunuoliai su pergale neturi nieko bendra, tačiau psichoanalitikas, ko gero, galėtų pasakyti labai daug apie jų sąmonėje įvykusią transakciją. Visai nekeista, kad tautos euforija suskubo pasinaudoti politikai (atsiliko tik broliškame Kaukaze viešėjęs Prezidentas), provincijos savivaldos veikėjai ir alus gamintojai. Keisčiau, kad prie jų prisijungė vienuolis pranciškonas ir net intelektualai.. Dar keisčiau, kad tautos didvyriu paskelbiamas ir prievartautojas, kuriam padorus žmogus neturėtų paduoti rankos”.
“Literatūroje ir mene” (09.19) Liudvikas Jakimavičius kalbina poetę iš Pensilvanijos Patricią Goodrich šią vasarą Europos parke sukūrusią žemės meno projektą “Požemio balsai” (“Voices underground”). Pasak L.Jakimavičiaus, “šis projektas įkvėptas pačios aplinkos - po atviru dangumi esančio šiuolaikinio meno muziejaus. Šiame projekte iš po žemių girdimi keturiasdešimt keturių menininkų iš penkiolikos pasaulio šalių balsai. Įvairių sričių menininkai apie savo kūrybą kalba gimtąja ir anglų kalba.
Justė Janulytė savaitraštyje publikuojamame straipsnyje “Nesumeluotos aistros: nei virtuvėje, nei operoje (pasirodo!)” rašo apie rugsėjo 11-ąją Kongresų rūmuose įvykusį Lietuvos valstybinio simfoninio orkestro XV sezono atidarymo koncertą, kurio metu buvo atlikta Ruggero Leoncavallo (1857-1919) opera “Pajacai” (rež. Dalia Ibelhauptaitė, dir. Gintaras Rinkevičius), o Astrida Petraitytė su prof. Galina Baužyte-Čepinskiene kalbasi apie rašytojo Thomo Wolfe’o asmenybę ir kūrybą.
Birutė Janulevičiūtė straipsnyje “Bandymas pritarti Karibaldžiui”, kurį inspiravo Thomo Bernhard’o spektaklis “Įpročio jėga” (rež. Valentinas Masalskis), painiai ir kankinamai svarsto, “ar įmanoma būti Menininku ir Gyvenimo Menininku - vienu metu, viename asmeny?”, tačiau atsakymo taip ir nesuranda, o Ridas Viskauskas su rusų kilmės aktoriumi Alexanderiu Moukhai, jau dvylika metų gyvenančiu ir dirbančiu Danijoje kalbasi apie tenykštę teatrų vaikams situaciją (“Kaip išgyventi privačiam teatrui”).
Savaitraštyje surasite Alio Balbieriaus ir Dariaus Jurevičiaus poezijos; Valdo Striužo novelę "Skaistys Vilniuje"; Andrzejaus Mencwelio esė "Miesto dvasia"; Leszeko Bugajskio straipsnį "Nauji literatūriniai žaidimai"; Dovilės Zelčiūtės pokalbį su poetu, dailininku, prozininku Liudu Gustainiu, išleidusiu romaną “Peržengti prarają” (“Savo paties vidun”).
Pasirodė jau trečiasis neseniai startavusio 24 puslapių savaitraščio “Laikas” numeris, kuriame, kaip ir pirmuose dviejuose, kultūrai skiriama derama pagarba. Šiuosyk savaitraščio “Elito” rubrikoje surasite Julijaus Lozoraičio pokalbį su architektu Ričardu Stulpinu, kuriame diskutuojama apie galėjusius atgimti žūstančius Lietuvos dvarus; rubrikoje “Sielos akimis” - vienuolio pranciškono Juliaus Sasnausko rašinį, kuriame iš krikščioniškų pozicijų kontempliuojama Lietuvos krepšininkų pergalė Europos čempionate; XVI tarptautinio džiazo festivalio “Vilnius Jazz” išvakarėse, rubrikoje “Pro et contra”, festivalio organizatoriaus bei iniciatoriaus Antano Gusčio ir gitaristo Juozo Milašiaus nuomonių dvikovą.
