„Atstovaudami sau patiems ir remdamiesi teise į vaizduotę paleidžiame nuobodulio struktūras – universitetų bei studentijos nomenklatūrą – užkalame biurokratijos duris ir skelbiame jų nurodymus negaliojančiais. Tegyvuoja neabejingumas, telaimi sakinys“ – būtent toks tekstas pateko į rankas penktadienio popietę užsukus į Vilniaus universiteto Sarbievijaus kiemelį, kuriame pamažu kilo simbolinės barikados, skirtos atminti 1968 metais Paryžių bei kartu visą Prancūziją sudrebinusiam studentų judėjimui.
Videoreporažas iš Vilniaus universiteto Sarbievijaus kiemelio, kuriame pamažu kilo simbolinės barikados, sraipsnio pabaigoje.
Tądien VU kiemelyje šeimininkavo kelios dešimtys niūriai mūsų universitetų, kai kurių socialinių kritikų nuomone, jau tapusių tiesiog masinėmis gamyklomis, vykdančiomis keturmečio planus, kasdienybei nepritariančių studentų. Nors simbolinių įtvirtinimų papėdėje gulėjo plakatai, skelbiantys, kad barikadas uždrausti draudžiama, paaiškėjo, jog universiteto administracija nedavė leidimo netgi simbolinėms užkardoms statyti. Toks universiteto žingsnis, akcijos rengėjų nuomone, tik parodo situaciją, kad šiandieniniams universitetams reikia tikrų barikadų, kurios iš pamatų sudrebintų stagnuojantį aukštąjį mokslą. Griaudėjant bulvių patrankos šūviams, akcijoje dalyvaujantys studentai bei praeiviai buvo raginami nesitaikstyti su dabartine aukštojo mokslo padėtimi ir sekti situacionistų judėjimo įkvėptų prancūzų pavyzdžiu.
Verta pažymėti, kad dar iki pat šiol Prancūzijos studentų judėjimo bei jį didžiąja dalimi įtakojusios situacionistų filosofinės mokyklos palikimas yra vertinamas itin prieštaringai. Vieniems tai reiškė išsilavinimą iš varžančių kapitalistinės sistemos gniaužtų bei galimybę kvestionuoti atgyvenusias socialines normas, pajungiančias individą socialinės bei politinės sistemos diktatui. Kitiems tai buvo tiesiog neatsakingas, socialiai žalingas veiksmas, paneigęs pamatines socialines vertybes bei sudavęs smūgį pagrindinėms socialinėms hierarchijoms, cementavusioms visuomenės bendrabūvį. Kaip ten bebūtų, galima konstatuoti, kad 1968 metų įvykiai bent jau Vakarų pasaulyje abejingų nepaliko.
Tiesa, to negalima pasakyti apie Lietuvą, kurioje net ir pačios aktualiausios bei novatoriškiausios laikmečio filosofinės mintys itin sunkiai skinasi kelią. Tačiau panašu, kad net itin pasyviai iki šiol visų aukštąjį mokslą supusių peripetijų atžvilgiu besilaikiusi studentija pamažu mobilizuojasi.
Tiesa, po kelių itin ugningų kalbų, raginančių reikalauti neįmanomo ir pagaliau išsikovoti realią, o ne tik fasadinę universitetų reformą, nuskambėjęs „Internacionalas“ kiek rėžė ausis ir vertė klausti, ar tai vis dar bandymas sukurstyti neabejingą studentiją, ar kreipimasis į proletariatą, kurio tądien VU kiemeliuose nė nešmėsčiojo. Tačiau situacija netruko pasitaisyti ir galiausiai buvo sugiedotas „Gaudeamus“. Po jo studentai išsiskirstė kas kur, tačiau tikriausiai tik laikinai, nes jau gegužės 22 dieną planuojama surengti masinį mitingą, nukreiptą prieš nemokamo mokslo panaikinimą bei bandymą simboliniais pokyčiais išvengti radikalios aukštojo mokslo reformos.
Po renginio „Balsas.lt“ pakalbino vieną iš akcijos idėjinių bei dvasinių lyderių Kasparą Pocių.
Balsas.lt: Kodėl 1968 metų įvykiai yra svarbūs Lietuvai ir kodėl būtent dabar mes juos turime prisiminti?
Kasparas Pocius: Į Lietuvą viskas ateina žymiai vėliau ir 68-ieji tik dabar tampa aktualūs, nes sovietmečiu ilgą laiką mes nieko absoliučiai nežinojome, kad gali būti kitokie radikalūs judėjimai, studentų radikalūs judėjimai. Mano manymu, svarbiausia yra tai, kad universitetas pamažu pradeda keltis, reikalauti savo teisių išsivaduoti iš biurokratinių spąstų. Tai rodo, kad žmonės pradeda galvoti. Aš manau, kad šioje vietoje itin svarbus yra situacionistų palikimas, 68 metų studentų bei darbininkų judėjimai. Jie kalbėjo, kad kapitalistinėmis sąlygomis žmogus yra išnaudojamas, jis tampa spektaklio visuomenės dalyviu, tampa užguitas bei pasiduoda. Žmogui paliekamos tik dvi alternatyvos: vietoje to, kad tapti laisvu, tapti išmintingu, tapti išsilavinusiu jis turi parduoti savo intelektą arba valstybei, arba laisvosios rinkos institucijoms. Man atrodo, kad 1968 metų palikimas yra tai, kad mes turime pradėti vaduotis iš spąstų, kuriuos laisvoji rinka ir šiuolaikinė valstybės mums spendžia. Mes turime vėl tapti nekontroliuojami ir reikalauti neįmanomo.
Balsas.lt: Vienas iš jūsų reikalavimų yra paleisti studentų atstovybes ir vietoje jų sukurti laisvąsias studentų tarybas. Tačiau, turint omenyje dabartinių studentų pasivytą, ar neatsitiks taip, kad tarybos taps dar viena hierarchine organizacija, kurios iš esmės nieko nepakeis, o jūsų šūkis bus tik vardan paties šūkio?
K. Pocius: Pirmiausiai mūsų šūkiai yra smagūs, tai yra žaidimas. Mūsų reikalavimai yra tiesiog žaidimo forma, tačiau tame žaidime slypi gili prasmė. Kadangi hierarchinės institucijos, kuriomis tapo studentų atstovybės, turi būti kažkaip sudrebintos kaip ir visos biurokratinės universiteto institucijos, kurios mums trukdo daryti savo darbus, rūpintis ne tik tuo, ką veiksime rytoj, bet ir tuo, ką veikiame šiandien, t.y. kaip mes lavinamės. Man atrodo, studentų tarybos, kurios atlieptų kiekvieno iš mūsų interesą, būtų pirmas žingsnis tiesioginės demokratijos, tiesioginio veiksmo link. Taip galbūt būtų užpildytas vakuumas tarp studentų poreikių ir realios tvarkos universitete.
