Vilniaus vicemeras Algirdas Paleckis nusprendė įprasminti save kaip savo senelio Justo Paleckio kopiją. Ką gi, senelis – garsus veikėjas. Būtent jam 1940-aisiais okupantai pavedė organizuoti Lietuvos „savanoriško prisijungimo“ prie Sovietų Sąjungos farsą. Laikinos Lietuvos valstybės laikinas „prezidentas“ – tokį pėdsaką Lietuvos istorijoje paliko Justas Paleckis.
Suprantama, anūko Algirdo dėl to kaltinti nereikėtų, jeigu jis pats nebūtų sąmoningai apsisprendęs eiti senelio pėdomis. „Ypač norėčiau būti vertas senelio, nes visada lygiuojuosi į senelį J. Paleckį“, – prisipažino po savivaldybių rinkimų į Vilniaus valdžią einantis A. Paleckis (Laisvas laikraštis, 2007-03-22). Tai nebuvo tušti žodžiai, kaip ir kiti, kuriuos tuokart ištarė šis viešųjų ryšių technologų pastangomis sukurtas naujasis politikas: „Mano dabartinė laikysena yra autentiška, natūrali, primenanti mano senelio laikyseną“.
Kad tai – iš širdies gelmių išsiliejusi tiesa, rodo ir neseni įvykiai. Vilniaus vicemero poste jau apsipratęs A. Paleckis griebėsi veiklos: užsimojo užmegzti draugiškus ryšius su komunistiniu Kubos režimu. Lapkričio 8 d. Vilniuje surengtas pirmasis Kubos draugų klubo susirinkimas, palaimintas oficialaus režimo atstovo – Kubos ambasadorius Sergio Gonzalezo, kuris pagerbė susirinkusių keturiasdešimties „draugų“ būrelį savo vizitu. Kaip Vilniaus vicemeras A. Paleckis pažadėjo artimiausiu metu pasirašyti bendradarbiavimo sutartį tarp Vilniaus ir Kubos sostinės Havanos.
Ambasadorius neslėpė dėkingumo „už Lietuvos piliečių solidarumą, papasakojo apie savo šalies kovą už apsisprendimo teisę“, kaip mus informuoja klubo koordinatorius, buvęs Seimo nario A. Paleckio padėjėjas Laimas Fergizas. Jo išplatintame kvietime į šį renginį buvo rašoma: „Kuba – unikali, socialistinė valstybė Karibų jūroje, nutolusi nuo JAV krantų tik per 180 km. Ši temperamentingo salsos ritmo ir Havanos cigaro aromato sala trauks lietuvių dėmesį tol, kol ji išliks tokia egzotiška savo santvarka ir drąsi požiūriu į pasaulį“.
Nei daugiau nei mažiau: Kuba mums įdomi būtent tuo, kad joje vis dar gyvuoja „tokia egzotiška santvarka“, t. y. komunistinis režimas, ir toks „drąsus požiūris į pasaulį“, t. y. aršus priešiškumas JAV ir NATO, kurios narė yra ir Lietuva. Bet juk tai pataisoma, ar ne?
Socialdemokratu save vadinantis idėjinis komunistas A. Paleckis pasiryžęs mus vesti kita kryptimi. Lietuva „nedrįsta arba bijo užmegzti diplomatinius santykius su Kuba. Tai yra, kaip suprantu, Kubos didžiosios kaimynės Amerikos tam tikra įtaka mūsų politikai,“ – aiškina JAV įtakos komunistinės Kubos naudai nusikratyti siekiantis Vilniaus vicemeras (5 kanalo žinios, 2007-11-09).
Skelbiama, kad viena iš A. Paleckio inicijuoto „Kubos draugų klubo“ veiklos krypčių bus „politinės diskusijos – Kubos socializmas kaip alternatyva amerikietiškam gyvenimo būdui“. Alternatyva, žinoma, aiški – komunizmas.
Įdomu, kaip mūsų teisėsaugos institucijos reaguotų į, tarkim, kokio nors miesto vicemeru tapusio Mindaugo Murzos inicijuojamas diskusijas apie nacistinę alternatyvą? Tuo tarpu komunisto A. Paleckio užvaldytas LSDP Vilniaus skyrius po tam tikrų apsižodžiavimų galų gale susilaukė ir LSDP vadovybės tolerancijos bei pripažinimo.
Bendrą kalbą su Lietuvos „valstybininkais“ Vilniaus paleckininkai, matyt, tikisi surasti ir ateityje, nes kita „Kubos draugų klubo“ pasirinkta veiklos kryptis suformuluota taip: „Lobizmas dėl diplomatinių santykių [tarp Lietuvos ir Kubos] užmezgimo – susitikimai su Seimo nariais, URM vadovais, LR Prezidentu“. Vadinamasis „Kubos draugų klubas“ net atvirai deklaruoja savo siekį tapti savotiška komunistinio režimo atstovybe Lietuvoje. „Kol LR neturi diplomatinių santykių su Kuba, draugų klubas juos atstos,“ – savo internetinėje svetainėje entuziastingai skelbia komunistinio Kubos režimo draugai.
Idėjinis garsiojo Tėvynės išdaviko Justo Paleckio šešėlis, žinoma, lydi klubo veiklos tikslų ir metodų pasirinkimą. Juk ir senelis Justas pradėjo nuo veiklos iš pažiūros nekaltoje „Lietuvių draugijoje SSRS tautų kultūrai pažinti“, kelionių po SSRS, nemokamų pietų SSRS ambasadoje Kaune. Baigė – kaip Tėvynės išdavikas ir butaforinis „prezidentas“. Toks pats pramoginis aspektas ryškus ir jo anūko Algirdo kuriamo „Kubos draugų klubo“ veikloje.
„Kelionės į Kubą – įspūdžiai, keitimasis patirtimi, partnerių paieška,“ – tai pirmoji klubo veiklos kryptis. Bus dar „salsa – šokio mokymasis ir mėgavimasis jo aistra“, „ispanų kalba – kursai“. Į klubo veiklą įsitraukęs oreivis Arvydas Dirmeikis jau svajoja „padovanoti kubiečiams retą reginį – skrydį oro balionu virš Havanos“. Tik... kas už tai sumokės? Atspėkite... Kelionė į tolimąją Kubą – nepigus malonumas. Nemokamų niekučių mėgėjai už tai daug moralinių skrupulų paaukotų. Net keista, kad kol kas tik 40 tokių susirinko.
„Lietuvos–Kubos draugų klubo tikslas – plėtoti draugiškus Lietuvos piliečių santykius su Kubos žmonėmis, išreikšti solidarumą jų siekiui būti nepriklausoma valstybe, skatinti lietuvių keliones, kultūrinius ir sporto mainus, verslo bendradarbiavimą, politines diskusijas ir lobistinę veiklą,“ – klubo tikslus apibendrina jo koordinatorius L. Fergizas. Ką gi, nemokamų pietų nebūna: nori kelionių – būk solidarus su komunistiniu režimu. Tai – paprasta tiesa, kuri, tiesa, ne tokia jau ir baisi potencialiam A. Paleckio elektoratui.
Kaip rodo žurnalo „Veidas“ (2007-11-08) užsakymu atliktos skambučių centro „Fonitel“ didžiųjų Lietuvos miestų gyventojų apklausa, į klausimą „Kaip vertinate bolševikų bandymą sukurti naują visuomeninę santvarką – komunizmą?“ iš esmės prokomunistiškai atsakė beveik 20 procentų respondentų („Tai buvo vienintelis būdas neturtingiesiems pakilti iš skurdo ir nevilties“ – 7,9 proc.; „Tai buvo postūmis Europai sukurti socialinės gerovės sistemą“ – 6,1 proc.; „Tai buvo gera alternatyva tuo metu klestėjusiam laukiniam kapitalizmui“ – 5,7 proc.). Ir tik 61,3 proc. respondentų pareiškė aiškią antikomunistinę poziciją: „Tai buvo nepavykęs istorinis eksperimentas, kainavęs milijonus aukų“.
Rašau „tik 61,3 proc.“, nors, atsižvelgiant į stiprėjančią komunistinę propagandą, galbūt reikėtų sakyti „net“, ir pasidžiaugti, kad nuo komunistinės praeities vis dėlto ryžtingai nusigręžia aiški dauguma Lietuvos piliečių. Bet toks procentas šalyje, kuri dar taip neseniai skaudžiai nukentėjo nuo komunistinio eksperimento, verčia sunerimti dėl daugelio mūsų piliečių istorinės atminties trumpumo.
Iš tiesų pastaruoju metu komunistinė propaganda Lietuvoje pastebimai pagyvėjo. Viena iš ryškiausių apraiškų – to paties komunistinio Kubos režimo veikėjo Ernesto Che Guevaros romantizuoto įvaizdžio kūrimas. Į lietuvių kalbą išverstos ir kartu su paties Kubos diktatoriaus Fidelio Kastro įvadais šiemet išleistos Ernesto Che Guevaros knygos „Partizanų karas“ ir „Bolivijos dienoraštis“, Lietuvos kino teatruose parodytas Che Guevarą idealizuojantis filmas „Motociklininko dienoraščiai“. Visa tai plačiai ir entuziastingai pristatyta spaudoje. Sutapimas? Savo susižavėjimo Che Guevaros asmenybe neužmiršo pareikšti ir A. Paleckis.
Vienas iš „Partizanų karo“ vertėjų, anarchistas Kasparas Pocius, aktyvus šiemet susibūrusios kairiųjų intelektualų grupės „Naujoji kairė 95“ narys, jau suskubo pareikšti nepasitenkinimą dėl Estijos, Lietuvos ir Lenkijos iniciatyvos Europos Sąjungoje „prilyginti stalinizmą nacizmui“. Anot jo, „kairiųjų simbolikos – žvaigždės, kūjo ir pjautuvo, naudojamo ne tik stalininės, bet dažnai priešiškai į Stalino politiką žvelgiančios kairės – uždraudimas yra ne tik atsisveikinimas su išties baisia praeitimi, bet ir radikalios šiuolaikinės kairiosios kritikos diskursu, iki šiol plėtojamu laisvesniuose ir labiau pliuralistiniuose už Rytų Europą Vakaruose“. Pasirodo, pjautuvo ir kūjo mylėtojai, anot K. Pociaus, „puoselėja radikalios demokratijos, pilietinio protesto alternatyvas neretai despotiškos kapitalistinės santvarkos dominuojamoje teritorijoje“. Deja, tenka pastebėti, kad iš tiesų sukryžiuoti pjautuvas ir kūjis yra bolševikų sukurta emblema, naudojama tik iš bolševikų idėjiniu pagrindu susikūrusių organizacijų.
„Padovanok Lietuvai viziją“, – pastaruoju metu mus ragina per televizijas transliuojama savaitraščio „Atgimimas“ akcijos reklama, ir sufleruoja absurdiškas versijas: Lietuva su palmėmis – „turistų rojus“, militaristinė Lietuva... „O gal grįžti į praeitį?“ – klausimą iliustruoja pasirodanti komunistinė simbolika... Absurdiška vizija? Gal, bet, regis, reklama jau veikia. Iš tiesų veikėjų, kurie svajoja „padovanoti“ Lietuvai būtent šią viziją, jau yra. Ir yra ne kažkur giliame pogrindyje ar visuomenės paribiuose. Jų rasite moderniame Vilniaus savivaldybės dangoraižyje.