Elvyra Žvirblienė
Turbūt šią vasarą neatostogavote. Žinau, kad per atostogas pajūryje dirbote su laida „Vasaros spalvos“. Ir štai vėl randu jus prie darbo stalo Valstybiniame turizmo departamente...
Mano vasara buvo aktyvi. Tokių tikrų atostogų, kai nereikia niekur skubėti, nebuvo, bet kai nori, visur suspėji: ir jūroje pasimaudžiau, ir prie ežerų pabuvau, ir dviejose televizijose šiek tiek padirbėjau. Lietuvos televizijoje vedžiau laidą „Vasaros spalvos“, o LNK – „Omnitel 1000 km lenktynės“.
Nuo televizijos vis neatitolstate. O kaip jaučiatės šiame darbe?
Kiekvienoje srityje yra ir pliusų, ir minusų. Vienas darbo televizijoje minusų – sezoniškumas, verčiantis vis galvoti, kas bus po pusmečio. Niekada nežinai, kiek laiko egzistuos laida. Kita vertus, televizijoje darbas kūrybiškesnis. Čia, departamente, turbūt stabilesnis, bet ir vėl... Valdžia ir tokiose vietose keičiasi, kinta
situacijos ir taip pat dėl nieko negali būti garantuotas. Vis dėlto nemanau, kad nestabilumas – kažkas baisaus. Visada atsiranda galimybių, jei tik jų ieškai. Žinau, kad bet kokioje situacijoje reikia eiti pirmyn ir ieškoti ko nors naujo, tada nebus laiko nei liūdėti, nei svarstyti, blogiau ar geriau gyveni.
Živilė Vaškytė (nuotr. Fotodiena.lt/Tomo Lukšio)
Bet ten, televizijoje, buvote žvaigždė (juokauju). Laidoje „Labas rytas“ pradėjote dirbti gana jauna. Tokio amžiaus daug kas nosį užriestų, bent jau prieš draugus, pažįstamus. Tiesa?
Aišku, galėjau pasijusti reikšminga, bet... geriausias stabdis buvo auklėjimas. Tėvai nuo mažų dienų aiškino, kad visi žmonės verti vienodos pagarbos. Be to, juk ne vienus metus dirbau už kadro ir savo akimis
matydavau, kaip žmonės staiga ima ir nei iš šio, nei iš to užriečia nosį. Buvo žmogus kaip visi, draugiškas, paprastas, o staiga – „žvaigždė“. „Neduok, Dieve“, – pagalvodavau. – Jeigu aš taip kada nors... Ne, negaliu
sau leisti...“ Turbūt todėl, kad sau to neleidau, žvaigžde nepasijutau, o dėl to išliko puikūs santykiai su visais, su kuriais kažkada dirbau.
Užsiminėte apie tėvus. Žinau, kad jūsų mama – pedagogė. Ir greičiausiai lituanistė, nes jūs, Živile, savanoriškai dalyvavote Valstybinės lietuvių kalbos komisijos žinių patikrinime pramogų pasaulio atstovams ir buvote įvertinta geriausiai...
Atspėjote. Manau, kad mamos nuopelnas ne tik tai, kad moku taisyklingai rašyti. Iš jos paveldėjau gebėjimą aiškiai dėstyti mintis ir kurti tekstus. Ji griežta kritikė. Atsimenu, kai dar dirbau laidoje „Labas
rytas“, žiūrėk, jau ir skambina iš pat ryto, sako: „Netaisyklingai sukirčiavai“... Va taip. Negana to, kad kalbininkai laidos vedėjus nuolat baksnoja, o čia dar ir mama...
Pedagogo vaikui nelengva, ar ne?
Ypač, jei eini į tą pačią mokyklą, kurioje dirba tėvai. Aišku, tai išugdo pareigos jausmą. Juk turi mokytis, kad nebūtų gėda prieš tėvus. Abu mano tėvai baigę aukštuosius, abu gerai mokėsi, visada pasakodavo apie Vilnių, todėl man tai buvo siekiamybė... Taigi, ir siekiau. O kai dabar manęs kas nors paklausia – „Ar bėgai iš pamokų, ar išdykavai?“ – tik suima juokas. Ką ten paišdykausi, jei vos pamiršti sąsiuvinį atsinešti, o mama jau per pertrauką mokytojų kambaryje sužino... O kai jau iš Skuodo išvažiavau mokytis į Vilnių, mama pasakė: „Na, dabar kiek papasakosi apie save, tiek ir žinosiu...“
Živilė Vaškytė
O kai ištrūkote iš mamos globos?..
O kai ištrūkau ir pradėjau studijuoti žurnalistiką, žinojau, kad turiu nenuvilti tėvų. Šeimoje esame trys seserys, vienu metu studijavome dvi, tėvams tikrai nebuvo lengva mus išlaikyti. Bet niekada nespausdavome tėvų, kad kažko reikia. Visada pašiurpusi klausydavausi, kaip grupiokės pasakodavo: „To reikia, ano reikia, tėvai nupirks...“ Nesuprasdavau ir nesuprantu iki šiol. Juk tėvai patys dar nori kažką turėti, ką nors pamatyti. Tenorėjau kuo greičiau baigti mokslus ir paleisti tėvus nuo pareigos mane išlaikyti... Po antro kurso pradėjau dirbti. LNK tuo metu rodė laidą „Ryto ratas“. Joje dirbau žurnaliste-redaktore. Kai atsirasdavo laiko ir galimybių, dar ir kokį straipsnį parašydavau žurnalams, išversdavau tekstą. Kažkaip sugebėjau suktis.
Žinau, kad asmeninį gyvenimą laikote po devyniais užraktais. Vis dėlto man labai įdomu, kuris jūsų namuose šiandien gamins vakarienę. Jūs ar širdies draugas Edgaras Lubys (grupės „Amberlife“ dainininkas)?
Nežinau.
O kuris dažniau ir mieliau gaminate?
Kaip kada. Vasarą virtuvėje mažiau sukuosi, dažniau stengiuosi su draugais susitikti, naujas virtuves Vilniuje išbandyti – ir pavakarieniauti, ir laiką maloniai praleisti.
Žurnalistai vis suka galvas: susižadėjo Živilė su Amberlife'u ar ne? Tuoksis ar nesituoks? Ar jums sutuoktuvių žiedas ką nors reiškia?
Kaip ir daugelis mano kartos žmonių, esu tos nuomonės, kad svarbiausia – kaip jaučiasi du žmonės ir ką jaučia vienas kitam. Jei jiems gerai gyventi nesusituokus, vadinasi, viskas šaunu. Vis dėlto turbūt negyvename tiek laisvoje visuomenėje, kad nesantuokoje užaugę vaikai jaustųsi gerai. Ir dėl vaikų, man rodos, visada verta pamąstyti. Bent jau aš norėčiau susilaukti vaikų santuokoje. Aišku, niekada negali žinoti, kaip bus gyvenime, gali viskas susiklostyti ir ne taip, kaip planuoji. Tada jau bus, kaip bus, svarbu, kad vaikas augtų mylimas ir laimingas. Su draugais dažnai padiskutuojame šiuo klausimu.
Iš tiesų vyriškosios lyties filosofija kartais gana įdomi: „Man santuoka nieko nereiškia“, – maždaug taip aiškina vyrai. Aš tada juokiuosi: „Jei ji tau nieko nereiškia – susituok, bent dėl moters, kuriai santuoka kažką reiškia.“ Iš tiesų, manau, kad visiems reiškia ir greičiausiai todėl, kad nuo senų laikų santuoka buvo labai rimtas žingsnis. Vyrai, o kartais ir moterys, prisibijo tokios atsakomybės. Kita vertus, kas gali pasakyti, ar dviejų žmonių ryšys dėl to, kad jie susituoks, taps tvirtesnis? Ar santuoka gali padėti išsaugoti ryšį? Mano mama visą gyvenimą sakė, kad santuoka ir tavo sutiktas žmogus – absoliuti loterija. Jei pasiseka, gyveni, o būna, kad ištrauki ne tą bilietą... Juk nenori visą gyvenimą kankintis pats arba kankinti kitą žmogų. Tada geriausias sprendimas – skyrybos.
Ar tikite, kad šiandien įmanoma ne šiaip sau santuoka, ne dėl akių ir vaikų, bet dėl dviejų žmonių noro būti kartu visą gyvenimą?
Tikiu, nes turiu tėvų ir senelių pavyzdžius. Kita vertus, suprantu, kad visai natūralu, jog ryšys nutrūksta. Nieko nėra neamžino. Du žmonės per gyvenimą keičiasi, nevienodai bręsta. Juk ir mokykloje bendrauji su suolo bičiule ir galvoji, kad ta draugystė tęsis amžinai, to trokšti, bet gyvenimas pakoreguoja savaip. Jei išsiskiria interesai, jei nebėra bendros kalbos, nutrūksta ir draugystė. Taip pat ir šeimoje. Mano supratimu, šeima – draugystė, pagarba, partnerystė, o meilė ir aistra – kintantys dalykai. Ji gali dingti, išnykti, bet svarbu, kad žmonės išliktų draugai.
Živile, turbūt ne vienu žmogumi buvote susižavėjusi, pamilusi... Kokį vyrą galėtumėte pavadinti, kaip sakoma, „tuo žmogumi“?
Yra buvę ir susižavėjimų, ir jausmų, ir nusivylimų. Tuo tik džiaugiuosi. Juk meilė nebūtinai auga. Būna, kad nuvysta, o jausmai, kurie, atrodo, tokie tikri, ima ir dingsta, rodos, lyg ir nebuvo ką mylėti. Bet būtų, ko
gero, labai nuobodu, jei mylėtume tik vieną kartą ir žavėtumėmės tuo pačiu žmogumi visa gyvenimą. O jeigu kalbėtume, su kuo galėčiau eiti per gyvenimą, man svarbiausia – saugumo jausmas. Į tą jausmą telpa daug. Tai, kad tave globoja, tai, kad yra šalia, tai, kad žinai, jog su tuo žmogumi gali sukurti šeimą, kad jis pasirūpins tavimi ir tavo vaikais, nepaliks skaudžiomis gyvenimo akimirkomis. Mane auklėjo ir mokė niekada nežiūrėti į vyro kišenę ar piniginę, o žvelgti į žmogų.
Tėvai kalė į galvą, kad nereikia numoti ranka į tai, kokioje šeimoje augo išrinktasis. Kol buvau jaunesnė, galvodavau: „Kokia nesąmonė. Koks skirtumas? Ne už šeimos tekėsiu.“ Tačiau dabar suprantu, kad tai nėra nesąmonė. Juk tęsiame gyvenimą tų, kurie mus pagimdė ir augino, norime ar nenorime, kartojame tas pačias klaidas... Be to, visos jaučiame, kada šalia yra „tas žmogus“. Taip būna tada, kai dėl nieko nesinervini, kai niekas netrikdo ir gali būti savimi. Kai nereikia nieko vaidinti ar apsimetinėti. Aišku, tai nereiškia, kad moteris gali apsileisti ar nustoti savimi rūpintis, ji visą gyvenimą turi išlikti moteris.
Gerbėjų jums, gražiai moteriai, manau, niekada netrūko ir netrūksta. Kaip su tuo susitaiko Edgaras?
Viskas priklauso nuo pasitikėjimo žmogumi. Jei pasitiki, tokių problemų nebūna. O pasitiki, jei žinai, kad žmogaus vertybės tokios pat kaip tavo. Toks pat suvokimas apie pagarbą, ištikimybę. Jeigu artimai draugauji, susitari, kas priimtina abiem, o kas ne. Kiekvienu atveju verta pasikalbėti. Jeigu užgniauži, laikai savyje, atsiranda problemų. Dabar jau žinau – nereikia norėti ir tikėtis, kad kitas žmogus tave supras be žodžių. Nebūna, kad du mylintys žmonės skaito vienas kito mintis. Jei taip galvoji, gali susigraužti kankindamasis ir nesuprastas.
Yra toks susiformavęs stereotipas, kad gyventi su menininku – sudėtinga. Apie tai nepagalvojate?
Renkuosi žmogų, ne profesiją. Man svarbu, koks jo vidus, koks požiūris į vertybes, moterį. Tai daug svarbiau nei tai, ką žmogus veikia kas dieną, kaip uždirba duoną.
Yra ir kitas stereotipas, kad menininkai – patys romantiškiausi vyrai... Tiesa?
Kas ta romantika dviejų žmonių santykiuose? Jei tai žvakės ir šampanas jų šviesoje ar kava į lovą – tikrai stereotipai. Bet kad kiekviena moteris nori jaustis išskirtinė, mylima, apgaubta dėmesiu – tiesa. Aš taip pat. Ypač smagu gauti gėlių be jokios progos. Smagu jausti išskirtinį dėmesį, nors bendrauji jau ne savaitę ir ne mėnesį. Džiaugiuosi, kad tai turiu.
O dabar pasakykite, ar dar tapote? Ir kas jūsų paveiksluose? Turėtų būti daug šviesos...
Vasarą truputį apleidau tapybą, perdaug graži ta vasara ir per daug yra visokių malonių užsiėmimų, nesinori užsidaryti namuose. Bet ateis ruduo, ilgės vakarai, tada lįsiu į studiją. O tapau viską: peizažus, gėles, augalus... Ir magnolijos, ir bambukai mano paveiksluose.
Namuose yra jūsų tapytų paveikslų?
Yra. Esu ir padovanojusi. Ir vėl eilė stovi prie paveikslų,laukia...(juokiasi).
Ir tapyba, ir automobilių lenktynės... Koks jūsų Zodiako ženklas?
Dvyniai. Beje, sakoma, kad Dvyniams tinkamiausia profesija – žurnalistika. Ir dar sakoma, kad tiems, kurie gimė po oro ženklu, vis reikia naujovių ir pokyčių. Tokia turbūt ir esu. Nebijau vienatvės. Man patinka vienai
piešti, skaityti, gulėti ant lieptelio, žiūrėti į dangų, bet reikia ir bendravimo. Iš žmonių pasiimu emocijų, žinių. Ir tai gerai. Norisi išbandyti ką nors aktyvaus. Savaitgalį grįžau iš ralio varžybų, stebėjau jas. Jeigu atsiranda galimybė su automobiliu trasoje ar kartingais palėkti, neriu stačia galva. Laidoje „Vasaros spalvos“ išbandžiau jėgos aitvarus, vėjaračius... Man reikia ir ramybės, ir adrenalino...
