Sunkios formos depresijos diagnozę išgirdusi ir šiuo metu ligą besigydanti Ema iš pradžių to nenorėjo sakyti net artimiesiems. Tačiau išdrįsusi kreiptis į specialistus, pradėjusi gydymo kelią, šiandien E. Zenauskytė nori apie tai kalbėti ir raginti žmones nebijoti ieškoti sau pagalbos.
Su naujienų portalu tv3.lt apie ligą kalbėjusi Ema pasakojo, kad tai, jog su jos būsena nėra viskas gerai, pajuto šią vasarą. Mergina neslėpė, kad po kelių įvykių asmeniniame gyvenime itin pablogėjo jos psichologinė būklė.
„Turėjau sutrikimą su apetitu, bet ką suvalgius pykindavo, o kartą nieko negalėjau paimti į burną net tris paras. Be visa to, sutriko ir miegas – net atsigulus 22 valandą neužmigdavau iki 2-3 valandos. Nors panikos atakų neturėjau, kankino nerimas, baimė ir juodos mintys“, – prisiminė ji.
Kreipėsi į psichikos sveikatos specialistus
Kaip teigė E. Zenauskytė, su šiais simptomais ji susidūrė pirmą kartą, o tai, kaip jautėsi, buvo itin neįprasta. Supratusi, kad kažkas negerai, moteris nusprendė nedelsti ir kreiptis į gydytojus.
„Vieną dieną laukdama traukinio, nuėjau į kitą stoties pusę ir paskambinau gydytojui. Supratau, kad reikia tai daryti čia ir dabar. Papasakojau, kaip jaučiuosi, mane užregistravo vizitui ir netrukus nuvykau pas specialistą“, – dalijosi aktorė.
Pasak pašnekovės, atvykusi konsultacijai, koridoriuje belaukdama vizito, Ema svarstė, ar tikrai išdrįs žengti pro psichiatro kabineto duris.
„Galvoje sukosi mintys, kaip bus, jei žmonės laikys mane ligone. Bet po to ėmiau galvoti, o ką aš čia tokio blogo darau, juk einu dėl savęs. Labai džiaugiuosi, kad galiausiai žengiau šį žingsnį. Pasijaučiau stipri supratusi, kad turiu ieškoti sau pagalbos“, – kalbėjo moteris.
„Buvo šokas“
Atlikus tyrimus E. Zenauskytei buvo diagnozuota sunkios formos depresija, dėl kurios daugiau nei mėnesį teko gydytis psichiatrijos dienos stacionare.
„Iš pradžių buvo šokas, ypač sužinojus, kad tiek daug laiko teks praleisti gydymo įstaigoje. Juk taip ilgai nesu gulėjusi jokioje ligoninėje“, – pasakojimą tęsė ji.
Emos teigimu, kiek vėliau į ligą ji pradėjo žiūrėti kaip į gyvenimo iššūkį, kurį reikia įveikti. Nors reabilitacijos pradžia buvo sunki, ilgainiui savijauta ėmė keistis.
„Pirmąją savaitę buvau pasimetusi, atrodė, kad mano kūnas čia, o emocijos kažkur kitur. Trečią savaitę ėmiau jaustis geriau, priėmiau faktą, kad taip nutiko ir nieko čia blogo, reikia bandyti atsistoti ant kojų. Nors reabilitacijos standartas yra šešios savaitės, aš išbuvau penkias – pamačiau, kad būsena gerėja, buvau pasiilgusi darbino rimto, gydytojai mane išleido“, – dalijosi moteris.
Anot pašnekovės, užsiėmimai gydymo įstaigoje prasidėdavo nuo ankstaus ryto ir trukdavo iki pietų: „Vykdavo mankštos su kineziterapeute, grupinės konsultacijos su psichologu, dailės ir muzikos terapijos, kurios man labiausiai patiko. Kai kuriomis dienomis turėdavau ir individualius pokalbius su psichologu, penktadieniais vyko aptarimai.“
Į darbus sugrįžusi E. Zenauskytė šiandien dar labiau džiaugiasi neuždelstu sprendimu kreiptis pagalbos. Nors iki pilno išgijimo dar laukia ilgas kelias, moters savijauta – kur kas geresnė.
„Negaliu sakyti, kad jau atsistojau ant kojų, psichologiškai vis dar esu silpna, bet jau regiu šviesą tunelio gale. Ir toliau turiu save stebėti, lankytis pas psichologą, dažnai sulaukiu specialistų skambučių, jie klausinėja tam tikrų klausimų, teiraujasi, kaip sekasi. Be to, tam, kad suvaldyčiau įkyrias mintis, turiu gerti medikamentus. Žinoma, norėčiau, kad visas gydymas būtų greitesnis, pasak specialistų, tam reikės mažiausiai 1-2 metų“, – sakė ji.
Nedrįso pasakyti artimiesiems
E. Zenauskytė neslėpė, kad iš pradžių buvo ne tik baisu, bet ir gėdinga kam nors iš artimųjų pasakoti apie tai, ką tenka išgyventi.
„Neskubėjau apie tai sakyti artimiesiems, vis galvojau, kaip jie sureaguos, gal galvos, kad prisigalvoju nebūtų dalykų. Pirmiausia pasipasakojau keliems kolegoms, kuriuos laikau tikrais draugais. Visos reabilitacijos metu turėjau jų palaikymą, kas kelias dienas sulaukdavau skambučių.
Suvokiau, kad neturiu ko slėpti ir nuo artimųjų – vieniems išdrįsau paskambinti, kitiems parašiau žinutes. Galiausiai supratau, kad visa ta baimė buvo tik mano galvoje ir reikėjo pasakyti tai iškart. Žinoma, jie linki tik geriausio“, – pasakojo TV3 projekto „Ūkininkai ieško meilės“ dalyvė.
Ema pasakojo, kad susidūrusi su liga, skaitė ir daugybės kitų sergančiųjų istorijas, kas leido suvokti, jog ji nėra išskirtinė – daug žmonių su tuo susiduria ir sėkmingai pasveiksta. Kaip dar kartą pabrėžė ji, svarbiausia laiku kreiptis pagalbos.
„Jei atsidūrėte panašioje situacijoje, linkiu suvokti, kad dėl šios ligos nesate kažkuo išskirtinis, nereikia manyti, kad būsite nurašyti, nerasite darbo ar panašiai. Nebe tie laikai. Nebijokite kreiptis į specialistus – taip, reikės laiko, bet jie tikrai padės jums pasveikti”, – įsitikinusi E. Zenauskytė.
