Galerija sulaukė daugiau nei pusantro šimto paraiškų iš visos Europos, darbų iš JAV bei Australijos. Paroda „Švenčiant Europą“ (Celebrating Europe) – tai mažos istorijos, kurios svarbios gal ne tiek globaliai, kiek asmeniškai. Su naujai atsiradusiomis galimybėmis kartu atėjo ir nauji iššūkiai bei išbandymai, tad kokios mūsų patirtys ir pasikeitimai naujoje visuomenėje, kaip pasikeitė mūsų aplinka, gyvenimo būdas bei mentalitetas ir ką visa tai reiškia žmogui?
„Paroda „Švenčiant Europą“ gali atrodyti kaip dar vienas formalumas, biurokratinė duoklė vienybės iliuzijai. Bet pažiūrėję atidžiau, pamatysime, kad taip nėra. Iš 11 senųjų ir naujųjų Europos Sąjungos šalių atsiųstos fotografijos formuoja daugialypį šio politinio darinio vaizdinį. Jį persmelkia fotografijai „įgimtas“ su objektyvia tikrove susiliejusio subjektyvaus žvilgsnio paradoksas, leidžiantis po fakto kiautu paslėpti vaizduotę. Tai ji, jei tikėsime Immanueliu Kantu, skirtingų detalių gausybę verčia vieniu, prabėgantį laiką fiksuoja erdvinėse struktūrose, kaitą sustabdo tapatybėse – taigi sukuria bendrybes, vietas pastovius ženklus, iš kurių galime atpažinti „Europą“. Fotografija – šis europietiškos kultūros išradimas – tiekia vaizduotei įrodymus, kad apibendrindama ji neklysta. Tačiau dvilypė fotografijos prigimtis reiškia, kad ji gali juokauti net kalbėdama rimtai. Tai svarbu, jei norime įsivaizduoti Europos Sąjungą – tokį įvairialypį ir tiek diskusijų keliantį objektą, kuris nesiliauja abejojęs, ar iš tiesų egzistuoja“, – rašo menotyrininkė Agnė Narušytė tekste „Europa be ribų”.
Projektą remia Europos Sąjunga, Lietuvos kultūros taryba.