Tai socialiniuose tinkluose sukėlė naujas diskusijas – tarp pasisakiusiųjų buvo ir žinomi veidai. Savo nuomonę išreiškė ir Stanislavas Stavickis-Stano.
Feisbuke vyras rašė: „Taip lengvai reziumuojat praėjusią savaitę bei Didžiulius su Lavrinovičiais. Man atrodo, jei „heitas“ ir neapykanta būtų eksporto preke, Lietuva praėjusią savaitę būtų prekybos lyderė. Buvo tiek pykčio, kad nors krauk į cisternas ir eksportuok į Kolumbiją, tręšti kokos plantacijas. Aš vis laukiau kuo skandalas baigsis. Į ką išsirutuliuos. Išsirutuliavo į patyčiom apsiputojusias facebooko sienas ir baigėsi viešu tiek Didžiuliu, tiek Lavrinovičių linčiavimu. Įdomu, ar Jurgis su Erika suprato, ką darė? Ar tiesiog išreiškė savo pilietinę poziciją? Ar vis tik tai buvo sąmoningas visuomenės kurstymas ir neapykantos vienai iš visuomenės grupių skleidimas? O būtent – buvusiems kaliniams. Tai, kad laisvės atėmimo vietose bausmę atlikę žmonės yra diskriminuojami Lietuvoje – faktas. Taip kaip ir LGBT bendruomenės nariai. Ar kitataučiai. Ar moterys patyrusios prievartą. Nesuprantu aš kaip Didžiuliai padės prievartos aukoms? Kaip pakeis visuomenės požiūri? Jie sako – tai reikia daryti kalbant. Erika dar nuo 2013 metų kalba, kad prievartautojus reikia kastruoti. Savo tekstuose jie neslepia neapykantos ir skaldo visuomenę. Manau, kad Didžiuliai iš principo nori ir siekia labai gerų dalykų, bet jau tas egocentriškumas ir tos priemonės... Prievartos ir netolerantiškumo po jų pasisakymo padaugėjo kartais. Žodžiu...
Nepavyko Erikos ir Jurgio išstojimas. Labai norėčiau, kad Lavrinovičiai neužsiimtų kaltų medžiokle, bet panašu, kad kito kelio jau nebėra jiems. Tai gal toks pasiūlymas? Žinau, kad broliai labai rimtai finansiškai remia Rimanto Kaukėno vėžiu sergančius vaikus globojantį fondą ir niekada neatsisako padėti. Ir niekada tai reiškia, kad kas kartą kai į juos kreipiasi, padeda. Kalba apie tūkstančius eurų kasmet ir asmeninį dėmesį iš visų Lavrinovičių šeimos narių sergantiems vaikams. O taip pat žinau, kad dabar jų šeimos, vaikai, artimieji išgyvena didžiulį stresą ir neviltį... Galbūt vertėtų atliepti visuomenės užklausai ir prisidėti taip pat ir prie moterų patyrusių smurtą paramos? Pvz yra Motinos ir vaiko krizių centras. Su neapykanta galima kariauti tik gerumu. Jūsų jaunystės nusikaltimas kažkam paliko didžiulę, gilią žaizdą. Bet jūsų darbai gali išgydyti tūkstančius žaizdų.“
Naujienų portalas tv3.lt primena, kad dar praėjusią savaitę apie tai prabilo ir kiti žinomi žmonės.
Dizaineris Aleksandras Pogrebnojus prisiminė skandalą, į kurį yra tekę patekti pačiam, bei pasidalijo nuomone, jog brolių Lavrinovičių E. Jennings ir J. Didžiulis teisti neturėtų – vien jau už jų pasiekimus sporto pasaulyje.
„Esu labai nustebintas ir šokiruotas visa šita istorija. Taip išeina, kad niekas gyvenime negali padaryti klaidų, nors broliai jas dar prieš 20 metu išpirko savo kūnu ir savuoju krauju, o po to liejo prakaitą ir negailėjo savęs garsindami Lietuvą…
Gal paskaičiuokit, kiek jie pergalių pasiekė ir kiek traumų per tuos 20 metu patyrė. O Jurgis Didžiulis ir Erika Dženings, matyt, jokių klaidų savo gyvenime nepadarė… Ir ką tu, Jurgi, dėl Lietuvos padarei, su blizgančiais šortukais po Eurovizijos sceną palakstei?.. Jūs, pas mus, tikri angelai, nes turit teisę teisti, nuspręsti, kas kaltas, o kas ne….
Aš pats gerai atsimenu savo didžiojo skandalo situaciją, tuo pačiu metu turėjau projektą su Kauno „Žalgiriu“, bet jie jo nenutraukė, ir nenubraukė iš karto visko, tik pasakė, kad palaukiam, kol situacija išaiškės, ir po kelių mėnesių jau startavom su naujais Kauno „Žalgirio“ fanų marškinėliais… Taip kad nebūnam teisuoliais, peristrachovčikais ir šūdžiais… būnam Žalgiriais!“ – rašė A. Pogrebnojus „Facebook“ pridėdamas, kad viename projekte neseniai praleido nemažai laiko su broliais, todėl yra tikras, kad dabar su jais galėtų eiti net į žvalgybą.
Savo mintimis tame pačiame socialiniame tinkle pasidalijo ir žurnalistė Fausta Marija Leščiauskaitė. Anot jos, tai, kas dabar vyksta Lietuvoje, primena linčo teismą.
„Labai gaila, kad „Telia“ stabdo reklamą su Lavrinovičiais. O ir visuomenės susirūpinimas man dviveidiškas.
Žmonės, atlikę teismo priskirtą bausmę, nepasižymėję pakartotiniu kenkėjišku elgesiu, turi teisę tapti pilnaverte visuomenės dalimi. Ypač, kai visuomenė noriai priima tų žmonių labdarą, o sporto laimėjimus vadina „mūsų laimėjimais“. Tai yra linčo teismas – ir toks man pritinka gal Irane, bet ne Lietuvoje.
Tiems patiems žmonėms nusikaltėlis, vagis, narkomanas Floydas, kuris jau netoli šventojo, buvo vertas į jį žiūrėti kaip į lygų žmogų, dėl jo buvo verta eiti į paradus, bet Lavrinovičiai negali net uždirbti reklamos industrijoje – net jei iki jos priėjo savo jėgomis.
Prievartavimas yra baisus dalykas, prievartavimui nėra priežasties ir pateisinimo – niekada. Bet mes esame teisinė valstybė. Ir būtent klydusių žmonių reabilitacija bei integracija dabar yra svarbi tema – pykstate, kad kažkas integravosi?
Stebiu iš šono, kaip žmonės teisia. Narkomanai, svetimautojai, pjankininkai, apkalbinėtojai. Ir jiems niekaip nekyla mintis pasižiūrėti į veidrodį. Nu niekaip.
Kaip patogu“, – pastebėjo ji.
Atsisako paslaugų
Naujienų portalas tv3.lt primena, kad socialiniuose tinkluose Jurgis išsakė savo nuomonę apie tai, kad naujos „Telia“ reklamiės kampanijos veidu tapo broliai Lavrinovičiai: „Mes su Erica labai rimtai žiūrime į seksualinius nusikaltimus ir į smurtą prieš moteris. Už tai nusprendėme palikti „Telia Lietuva“. Reklaminiai veidai arba rezonuoja, arba nerezonuoja vertybiškai. Savo įvaizdžio pagalba gali pritraukti naujus klientus, bet taip pat gali juos ir prarasti. Jie siunčia visuomenei ir papildomas žinutes – šiuo atveju, kad „Telia“ rimtai nežiūri į seksualinį smurtą. Mums smurtas prieš moteris yra pirmo svarbumo problema ir tiesiog negalime mokėti pinigų įmonei, kuri paslaugas, skirtas jaunimui, reklamuoja žmonėmis, teistais už grupinį išprievartavimą.
Tikime, kad savo piniginėmis mes ne tik perkame prekes, bet ir siunčiame įmonėms bei visuomenei signalus apie mūsų pačių vertybes. Tai, kas mums yra faina, tai, kas mums rūpi ir tai, ką palaikome ir tai, ko ne. Mūsų šeimai pirkti paslaugas su jų veidais ne tik sukelia diskomfortą kaip klientams, bet ir kelia nepasitikėjimą įmone, kuri save laiko nepriekaištingos reputacijos lydere socialinės atsakomybės srityje ir kaip vieną iš vertybių deklaruoja „care“ (rūpinimąsi).
Mūsų akimis šis reklaminis pasirinkimas skleidžia kaip tik priešingą – „don’t care about gang rape“ žinutę, todėl ir paliekam „Telia“. Paliekam ir už tai, kad tikime, jog tai siunčia mūsų jaunimui labai ne kokį signalą apie seksualinį smurtą ir jo pasekmes. Žinoma, daug kas sakys, jog broliai atliko savo bausmę, jog tai įvyko labai seniai, praėjo užtektinai laiko ir jie padarė labai daug Lietuvos labui krepšinio aikštelėje. Kiekvienas turi teisę į savo asmeninę nuomonę, tačiau kažin ar komentuojantys, kurių dauguma yra vyrai, niekada nebuvę prievartavimo aukomis, turi teisę nuspręsti kas yra „užtektinai“ laiko atleisti ir pamiršti tokį nusikaltimą.
Kažin ir ar tai gali padaryti įmonė, viešai brukdama reklamą ir tokiu būdu asocijuodama savo prekės ženklą ir paslaugas su jų nusikalstamą istorija bei primindama skaudžią patirtį visoms tokių nusikaltimų aukoms. Patys pasirenkame, ką prisiminti pagal tai, kas mums yra svarbu. Į krepšinį žiūrim rimtai – už tai prisimename kiekvieną rinktinės pergalę ir pralaimėjimą nuo Barselonos olimpiados. Į nepriklausomybę žiūrime rimtai – už tai garbiname sąjūdžio lyderius ir nepriklausomybės akto signatarus. Į smurtą prieš moteris ir išprievartavimus žiūrim ne taip rimtai.
Kad „Telia“ pasirinko reklamuoti „Ežį“ su nuteistais prievartautojais nerodo, kad mes pamiršome praeitį, bet tai, kad 2020 metais grupinis žaginimas vis dar nėra tai, kas mūsų visuomenei sukeltų rimtą atmetimo reakciją. Kas ketvirta moteris Europoje yra patyrusi seksualinį ar fizinį smurtą. Lietuvoje beveik kas trečia pagal 2015 metų duomenis. Daugelis niekam nepraneša iš baimės, iš gėdos ar bijodamos, kad institucijos ir visuomenė rimtai į tai nežiūrės. Pranešimas apie išpuolį dažnai gali būti taip pat traumuojanti patirtis dėl sulauktų reakcijų. O jos būna ir tokios, kad moteris yra pati kaltinama, „tai nereikia raitytis diskotekose ar provokuojančiai rengtis“ lyg tai būtų savaiminis smurto pateisinimas, bausmės taip pat dažnai būna juokingos.
Už išpuolį auka dažniausiai sumoka dvigubai, jeigu vis dėl to nusprendžia kreiptis pagalbos. Brolių Lavrinovičių reklamos mums yra nuolatinis priminimas kaip „nerimtai“ mes vis dar žiūrime į seksualinį smurtą prieš moteris Lietuvoje. Jų istorijos moralas yra tas, kad gerai žaisdamas krepšinį gali išpirkti savo kaltes ir pasiekti aukštumas. Bet taip pat siunčia signalą, ir šiuo konkrečiu atveju jaunimui, pagrindinei „Ežio“ auditorijai, jog smurtautojams egzistuoja pilnavertis gyvenimas po išprievartavimo. O merginoms siunčia signalą, kad tavo išpuolikui viskas gerai baigsis. Norėtųsi vietoj to nusiųsti „viskas bus gerai“ signalą išžaginimo aukoms, kurioms to labiausiai ir reikia.
Pagalvojimui: kiek mes turime sėkmės istorijų iš pačių aukų – merginų bei moterų, kurios patyrė smurtą, išgyveno, pasiekė karjeros aukštumas ir sukūrė šeimas. Kiek? Moterų daug, o istorijų beveik nėra. Nes Lietuvoje tai vis dar yra tabu tema. Tačiau kiekvienas ir kiekviena, patyrę seksualinį smurtą, ar žinodamas draugę, mamą, sesę, pusseserę, bendradarbę, išgyvenusią tokį įvykį, žino, kaip sudėtinga yra vėl atsistoti ant kojų po tokios traumuojančios patirties. Ir niekas nedrįstų joms pasakyti, kad „gana kentėt, gi užtektinai laiko praėjo“.
Aukos, išgyvenusios smurtą, turėtų būti laikomos herojėmis, o ne užpuolikai. Taip, mūsų šeima myli Lietuvos krepšinį ir mes tikime į nuteistųjų integraciją į visuomenę bei antro šanso davimą, propaguojame ir atlaidumą bei supratingumą, tais atvejais, kai žmogus išties deda pastangas išpirkti savo kaltę ir nuoširdžiai bando atitaisyti padarytą žalą. Tačiau, kaip vartotojai, negalime remti komercinės kampanijos, kuri kertasi su mūsų vertybių sistema, kuria gyvename ir siekiame įdiegti savo vaikams. Negalime mokėti pinigus įmonei, kuri savo reklamomis „normalizuoja“ smurtą prieš moteris. Už tai paliekame „Telia“, – feisbuke rašė J. Didžiulis.
