Neseniai savo įžvalgomis socialiniuose tinkluose pasidalijo ir Lietuvos žmogaus teisių centras, kuris broliams Lavrinovičiams turi kiek kitokį pasiūlymą.
Savo pozicija Lietuvos žmogaus teisių centras pasidalijo socialinio tinklo „Facebook“ paskyroje.
„Jau kurį laiką Lietuvos viešojoje erdvėje diskutuojama apie „Telia“ sprendimą savo reklaminiais veidais paversti brolius Lavrinovičius. Situacija gana sudėtinga, vis dėlto gaila, kad viešojoje erdvėje pasigirdo minčių paduoti asmenis, kurie suabejojo „Telia“ spendimu, į teismą.
Kodėl situacija sudėtinga?
Viena vertus, buvę kaliniai Lietuvoje yra viena labiausiai visuomenės nuvertinamų grupių. Ilgametės apklausos rodo, kad šie asmenys nuolat atsiduria visuomenės nemėgstamųjų sąrašo trejetuke – apie trečdalis visuomenės su šiais asmenimis nenori kartu dirbti, būti kaimynais.
Taip pat bet kuris nusikaltimą įvykdęs ir už tai bausmę atlikęs asmuo turi teisę reintegruotis į visuomenę, dalyvauti viešajame gyvenime, o dėl anksčiau įvykdyto nusikaltimo asmuo ar asmenys neturi būti diskriminuojami.
Kita vertus, turime situaciją, kai buvo įvykdytas žiaurus nusikaltimas – seksualinė prievarta prieš nepilnametę.
Seksualinė prievarta ir smurtas lyties pagrindu Lietuvoje taip pat yra ypač jautrios, socialinę įtampą keliančios problemos. Iki šiol neturime efektyvios sistemos, kuri padėtų seksualinį smurtą patyrusioms moterims. Smurtas prieš moteris vis dar yra epideminio lygio – policija kasmet sulaukia apie 45 tūkst. iškvietimų dėl galimo smurto artimoje aplinkoje.
Nors nusikaltimą įvykdę asmenys atliko bausmes, tačiau jie yra viešai žinomi asmenys, kuriems taikytini ir ypač aukšti moralės standartai. Pabrėžtina ir tai, kad broliai Lavrinovičiai atstovauja didelę įtaką šalyje turinčiai sporto šakai. Jų pasisakymus bei karjerą, kaip jie patys viešai įvardijo, seka daug jaunų žmonių.
Tad tikėtina, kad keliant vakarietiškus moralės standartus viešai žinomiems asmenims, pasigirdo balsai tų žmonių, kurie klausė, ar etiška reklamoje vaizduoti asmenis, kurių nusikaltimo istorija apipinta galimu spaudimu aukai?
Juk reklaminis veidas nėra tik nuotrauka ar video įrašas, reklamoje naudojamas konkrečių asmenų įvaizdis, kurio dalis neabejotinai yra ir to asmens ar asmenų vertybės.
Čia, be abejo, kyla klausimas dėl nusikaltimo senumo – jis įvykdytas prieš 22 metus. Vis dėlto, nors broliai Lavrinovičiai nevengia žiniasklaidos dėmesio, dažnai komentuoja tiek krepšinį, tiek asmeninio gyvenimo detales, tačiau turimas žiniasklaidos dėmesys menkai išnaudotas įvykdyto nusikaltimo moralinei žalai taisyti.
Tad šis skandalas neturėtų būti naudojamas bylinėjimuisi. Tai proga broliams Lavrinovičiams nedviprasmiškai ir labai aiškiai įvardyti savo netinkamą praeities elgesį, pasisakyti prieš bet kokį smurtą prieš moteris. Taip pat naudotis savo viešumu ir įtaka tam, kad tokių nusikaltimų Lietuvoje būtų kuo mažiau, bei ugdyti pagarbos, lygiavertiškumo ir pagarbos vertybes jaunosios kartos berniukuose“, – buvo rašoma įraše.
Naujienų portalas tv3.lt primena, kad šį rytą žiniasklaidai buvo išplatintas ir viešas brolių kreipimąsis į visuomenę:
„Šiandien viešoje erdvėje susipažinome su Jurgio Didžiulio pozicija apie tai, kad bausmės atlikimas prieš 16 metų iš esmės nieko nereiškia, nes „tam tikram segmentui, tam tikrai daliai žmonių tai gali būti skausminga“. Anot J.Didžiulio – dabar yra kaip tik priešingai – mūsų pasiekti laimėjimai siunčia signalą, kad „niekam tai nerūpi ir niekas rimtai nežiūri į smurtą prieš moteris“.
Kyla klausimas: kam nerūpi? Mums rūpi, mes gailimės, mes atlikome bausmę. Pagal visus Lietuvos Respublikos įstatymus. Ir jų laikomės. Įstatymas sako, kad mes esame išpirkę kaltę prieš visuomenę. Tačiau praėjus beveik 20-čiai metų, ši situacija eskaluojama iš naujo, ir iš naujo, o mes dabar jau vaizduojami kaip visų smurtą patyrusių moterų kančių priminimu.
Todėl, vadovaujantis galiojančiomis teisės aktų normomis, mes turime teisę reikalauti, kad mūsų nevadintų „nuteistais prievartautojais“ ir nebesietų su nusikaltimu, nes, kaip minėta, tai imperatyviai numatyta įstatyme: mes atlikome bausmę ir turime teisę į visavertį visuomeninį gyvenimą.
Mūsų biografija iš esmės neša žinią, kad už neigiamus veiksmus ateina neišvengiama atsakomybė. Mes šią atsakomybę pripažinome ir bausmę atlikome. Todėl dabar siekiama suformuoti vieša nuomonė apie tai, jog mes esame neverti pilnaverčių visuomenės narių statuso, kad turime riboti savo viešą kultūrinę, ekonominę, socialinę veiklą iš esmės pažeidžia ne tik mūsų, bet ir mūsų šeimų teises, garbę ir orumą.
Aktyvūs visuomenės veikėjai, publikuodami stigmatizuojančio pobūdžio įrašus apie mus, siekdami priminti visuomenei apie mūsų „nusikalstamą praeitį“, ir tokiu būdu riboti mūsų galimybę pilnaverčiai dalyvauti visuomeniniame gyvenime, neįvertina fakto, kad jų pačių tokio pobūdžio veiksmai atitinka Baudžiamajame kodekse įtvirtintą nusikalstamos veikos sudėtį: „Tas, kas atliko veiksmus, kuriais siekta žmonių grupei ar jai priklausančiam asmeniui dėl socialinės padėties sutrukdyti lygiomis teisėmis su kitais dalyvauti ekonominėje, socialinėje, kultūrinėje ar kitoje veikloje“.
Gyvendami teisinėje valstybėje, tikimės, kad jų veiksmai bus įvertinti kompetentingų institucijų“.