Klausykitės vėjo ūžesio naktį,
Seno vėjo ūžesio, gūdaus vėjo ūžesio,
Mirusiųjų prakeikimo, gyvųjų lopšinės...
Klausykitės vėjo ūžesio.
Nebėra lapų, nebėra vaisių
Nuniokotuose soduose.
Prisiminimai – mažiau kaip niekas, viltys labai toli.
Klausykitės vėjo ūžesio.
Iš O. Milašiaus eilėraščio „Rudenio daina“
Netoli Paryžiaus pietvakariuose esantis gražus istorinis miestelis Fontenblas garsėja 12 amžiuje pradėta statyti pilimi, viena seniausių karališkųjų rezidencijų Prancūzijoje, ją supančiu parku ir didžiuliu vaizdingu mišku, jūros pakrantes primenančiais pušynais, baltu smėliu ir uolomis, kur nuo viduramžių medžiodavo karaliai. Ten palaidotas O. Milašius. Ant paminklinio akmens dviem kalbomis išgraviruota: lietuviškai – poetas ir rašytojas, pirmas Lietuvos atstovas Prancūzijoje, prancūziškai truputį kitaip – poetas ir metafizikas. O. Milašius Fontenblo miesteliui paliko savo vardu pavadintą gatvę, o prabangaus viešbučio „l'Aigle Noir“ („Juodasis erelis“), kuriame jis dažnai apsistodavo, restoranui – vieną patiekalo pavadinimą.
1939-ųjų kovo 2-ąją savo name netoli Fontenblo pilies parko netikėtai mirtinai susmukusio poeto gyvenimas, mirtis, net jo amžino poilsio vieta apipinti visokiomis keistenybėmis.
Kapinės (nuotr. Nerios Lejay)
O. Milašiaus tėvas Vladislovas, sulenkėjęs senos lietuvių kilmingos giminės bajoras, Rusijos imperijos okupuotoje istorinės Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės dalyje, dabartinėje Baltarusijoje, valdė 30 000 hektarų šeimos žemių. Ekscentrišku nenuspėjamu charakteriu garsėjęs didikas netikėtai įsimylėjo atsitiktinai ant kelio pamatytą neturtingą žydaitę Marie Rosalie Rosenthal ir savo šešiais žirgais kinkyta karieta atsivežė ją į dvarą. Deja, kaip pasakoje apie Pelenę prasidėjusi romantiška meilė, visai nesužavėjusi kilmingos Milašiaus giminės, truko neilgai. 1877-ųjų gegužės 28-ąją gimęs vienintelis jų sūnus Oskaras augo vienatvėje, svajojo apleisto parko medžių paunksnėje, mėgstamoje oranžerijoje ir garsiųjų protėvių portretais puoštose dvaro menėse, dvelkiančiose šlovingomis šeimos, Vytauto Didžiojo laikais gynusios Panemunės pilis nuo kryžiuočių, legendomis.
Ten jis galėjo pasislėpti ir nuo įnoringojo tėvo, sugebančio patranka šaudyti į savo kaimo bažnyčios skulptūras, žiaurumų bei keistenybių, ir nuo dusinamų isteriškų mamos meilės priepuolių. Laimė, tėvas Vladislovas namuose būdavo trumpai: jį labiau traukė arkliai, kortos, ūžavimai su bajorais, madingų Europos sostinių – Varšuvos, Sankt Peterburgo, Vienos, Paryžiaus – restoranai ir operos, laukinių žvėrių medžioklės Afrikoje nei sūnaus auklėjimas. Kilmingos giminės niekinamai poniai Rozalie vienai teko rūpintis ūkio darbais. Aplinkui buvo šnekama lenkiškai, baltarusiškai, vokiškai, prancūzė guvernantė berniuką mokė savo kalbos. Melancholiška vaikystė, praleista atkampiose protėvių valdose, ir paslaptingas jų pavadinimas Čerėja, kilęs iš žodžių „čerėti“, „kerėti“, „burti“, tapo tolimu romantišku mitu, lydinčiu visą būsimojo poeto gyvenimą ir kūrybą.
Kapinės (nuotr. Nerios Lejay)
Oskarui buvo vienuolika metų, kai tėvas išvežė jį į Paryžių ir paliko vieną mokytis prestižiniame licėjuje Janson de Sailly. Vėliau jis baigė Rytų kultūrų, asirų, hebrajų kalbų studijas, pradėjo prancūziškai rašyti eilėraščius. 1899-aisiais bohemiškose intelektualinio elito ir menininkų kavinėse nerūpestingai leisti laiką pamėgęs elegantiškas, nepaprasta erudicija stulbinantis jaunuolis, puikiai kalbantis keliomis užsienio kalbomis, naujus draugus, dažnai garsius literatus, kaip Apollinaire ar Valerie, nustebino savo pirmos knygos „Nuopuolių poemos“ tamsių vidinių išgyvenimų dvasia. Joje jau stipriai buvo jaučiama tai, kas O. Milašių kaip demonas persekios visą gyvenimą, – skausmingas vaikystės, praeities ilgesys, vienatvė, tuštuma, begalinis liūdesys, nusivylimas, kančia, nesulaikoma laiko tėkmė, viską paverčianti iliuzija ir dulkėmis, tamsa, miegas, mirtis, amžinybė...
Kartą naktį menininkams įprastai linksminantis vienoje iš Paryžiaus kavinių rašytojas Oscaras Wilde, žymus taikliais aforizmais, rodydamas į Jeaną Moreasą ištarė: „Štai – poetas“, – ir atsisukdamas į Oskarą pridūrė: „Štai – poezija.“ Vis dėlto savitas, nepakartojamas jauno poeto braižas Prancūzijoje, be jo draugų, tuo metu buvo nesuprantamas.
1901-aisiais, po siaubingos tėvo mirties – jis nusižudė pilvą persiskrosdamas durklu, – Oskaras porai metų grįžo į miglų ir rūko šyde paskendusią paslaptingą vaikystės Čerėją. Viename iš ten draugui amerikiečiui Christianui Gaussui rašomų laiškų jis puikiai apibūdina asmenišką egzistencijos viziją: „Galima priprasti prie visko: svarbiausia kuo mažiau gyventi tame, kas vadinama tikrovės pasauliu.“
Prancūzija jį nenumaldomai traukė atgal. Likusį savo gyvenimą Oskaras praleido Paryžiuje, nors iš pradžių daug keliavo po Europą. 1906-aisiais išleista viena geriausių jo poezijos knygų „Septynios vienatvės“, vėliau – kiti eilėraščiai, romanai, pjesės, vertimai, politinės ir metafizinės esė...
Po pirmojo pasaulinio karo pripažinus Lietuvos nepriklausomybę, Oskaras 1919-aisiais viešai paskelbė esąs lietuvis ir aktyviai įsitraukė į diplomatinę veiklą, garsino šios naujai atrastos baltiškos tėvynės, kur valstiečiai tebekalba „šventąja brahmanų kalba“, vardą Europoje. Jis išmoko lietuvių kalbą, į prancūzų vertė liaudies pasakas, dainas. Pirmo Lietuvos valstybės atstovo Prancūzijoje, o vėliau jos ambasados Paryžiuje patarėjo darbas jam užtikrino nedidelį uždarbį, nors tam prireikė daug laiko ir jėgų. Šis darbas buvo naudingas praradus įprastas pajamas, kai 1918-aisiais bolševikai konfiskavo gimtosios Čerėjos valdas. O naktį Oskaras virsdavo unikalų filosofinės mistikos kelią pasirinkusiu poetu, nekreipiančiu dėmesio į to laikotarpio literatūros sroves.
Didėjantis nusivylimas realybe Oskarą vis labiau gramzdino į religinį misticizmą: interpretuodamas Šventojo Jono „Apokalipsę“ jis nupuolusiai žmonijai pranašavo greitai ateisiančią bausmę. Pirmieji po kelerių metų prasidėjusio Antrojo pasaulinio karo ženklai jo jau nedomino. Ieškodamas ramybės ir susikaupimo poetas nuo 1930-ųjų pradėjo vis dažniau lankyti Fontenblo miestelį, traukiantį karališka istorija ir nuostabia gamta. Uždarame dvasinių ieškojimų, meditacijos pasaulyje jis susirado naujų patikimų sparnuotų draugų. Susižavėjęs pilies parko ir Fontenblo miško paukščiais jis iš Paryžiaus jiems vežė pilnus sėklų lagaminus, jaukino švilpaudamas Richardo Wagnerio operos melodijas.
1938 m. rudenį Oskaras baigė diplomatinę tarnybą Lietuvos ambasadoje Paryžiuje, paliko „Juodojo erelio“ viešbutį ir įsikūrė nusipirktame namelyje Royale gatvėje, vedančioje į Fontenblo pilį. Pagaliau jis galėjo praleisti daugybę laiko su mylimomis sparnuotomis būtybėmis. Jų vaidmuo vis giliau į šventųjų tekstų analizę panirusio poeto gyvenime tapo ypač svarbus. Paukščiai susiliejo su jo sielos, vaizduotės ir poezijos pasauliu. Parko sodininkas pasakojo apie neįtikėtiną kasdienį spektaklį paskutinę O. Milašiaus gyvenimo žiemą: jis iš tolo sniege matydavo juodai apsirengusį senyvą poną, švilpaujantį Wagnerio melodiją. Staiga tarsi pamojus burtininko lazdele pasirodydavo debesys įvairių paukščių. Jie tūpdavo jam ant galvos, rankų, pečių, kaip ant 12 amžiuje gyvenusio Šventojo Pranciškaus Asyžiečio. O. Milašius, kuriam paslaptinga vidinė meditacija buvo poezijos esmė, virto Paukščių karaliumi. Keista, jo paties veidas primena paukščio galvą.
1939-ųjų kovo 2-ąją Oskaras mirtinai susmuko šaukdamas mylimą kanarėlę, tačiau ši nepaisė jo švilpimo išmokta paukščių kalba ir kažkodėl nepanoro grįžti į narvą.
Fontenblo kapinėse, keli metrai nuo pagrindinio įėjimo, po gudobelės šakos šešėliu amžinybėje ilsisi O. Milašius. Pasakojama, kad ant jo kapo per laidotuves atskrido ir užgiedojo neklaužada kanarėlė.
Šios mažai žinomos 19 amžiaus pradžioje įkurtos kapinės sukrečia neįprasta, paslaptinga, praėjusių laikų bauginama dvasia.
Miško link kylančiame smėlingame šlaite, nuo kurio atsiveria nuostabus vaizdas į miestą, guli apgriauti sukritę vienas ant kito marmuriniai paminklai, apdužę kryžiai, žiojėja atviros kapaviečių skylės. Šiuose mistika ir amžinybe dvelkiančiuose griuvėsiuose galima atrasti žymių Prancūzijos aristokratų pavardžių – Cossé–Brissac, Riquet de Caraman, Polignac ir kitų, išlikusių šių giminių koplyčiose, garsiojo poeto Baudelaire, egiptologijos pradininko Jeano François Champolliono, iššifravusio egiptiečių hieroglifus, vardus. Šiose vietose 16 amžiuje buvo garsioji Fontenblo dailininkų mokykla, 19 amžiaus viduryje netoli esantis Barbizono kaimelis buvo svarbus peizažo tapytojų, sulaužiusių saloninės dailės tradicijas, dvasinis centras, todėl Fontenblo kapinėse yra ir menininkų kapų, kaip orientalisto Alexandre Gabrielio Decamps (1803–1860), kuris tuo metu buvo laikomas pranašesniu už Delacroix ir Ingres, ar pastarojo mokinio dailininko Philippe Comairas (1803–1875), kuris glaudžiasi šalia savo motinos, Sevro karališkosios porceliano manufaktūros tapytojos Marie Victoire Jacquotot...
Vis dėlto sunku suvokti šią mistinę melancholišką paskutinės O. Milašiaus poilsio vietos atmosferą, kuri paženklino ne mažiau keistą jo gyvenimo kelią. Tarytum ir po mirties jį lydi kažkoks gal tik jo paties suprastas jam skirtas likimas, tarp užmirštų kapų griuvėsių amžinai klajoja praėjusių laikų vėlės, prisiminimų vaiduokliai, kaip dažnai jo metafizinėje poezijoje.
Bergždžias jūsų liūdesys, o mano Sielvartingoji.
Nepermaldaujama užmarštis kraupiai kloja sniegu
Draugų ir mylimųjų kapus.
Klausykitės vėjo ūžesio.
Vasaros draiskanos lekia paskui lygumos vėją;
Jūsų prisiminimai, jūsų vargai
Sklaidosi bežadėje Laiko audroje.
Klausykitės vėjo ūžesio.
Iš O. Milašiaus eilėraščio „Rudenio daina“
Neria Lejay
