Kitą savaitgalį oficialiai atidaromas motociklų sezonas. Ne visi jo laukia su džiaugsmu: priešingose barikadų pusėse – motociklininkai ir jų nutrūktgalvišką lakstymą smerkiantys žmonės, rašo „Respublikos“ priedas „Gyvenimas“.
„Gyvenimas“ pakalbino keturis motociklininkus.
Lietuvai reikia geros trasos
Jauniausias kalbintas motociklų mėgėjas 24 metų vadybininkas Ignas Krasauskas prisipažino jau treti metai nebevažinėjantis gatvėmis. Adrenalinu Ignas pasisotina dalyvaudamas motociklų varžybose.
„Prieš penkerius, šešerius metus dar būdavo įmanoma vakarais motociklu pasivažinėti gatvėmis, - pasakojo Ignas. - Dabar eismas labai intensyvus, gausu avarinių situacijų. Kartais mašinos specialiai užstoja kelią, važinėti pasidarė pavojinga, todėl renkuosi ne važinėjimąsi gatvėmis, o motociklų varžybas“.
Rimtų traumų važinėdamas motociklu Ignas nėra patyręs, tačiau nubrozdinimų ir sumušimų yra turėjęs ne kartą. „Kartais, kai varžybose nukrisdavau nuo motociklo, susimąstydavau, kam man to reikia, - sakė Ignas. - Tačiau praeina kiek laiko ir vėl galvoji apie lenktynes, kaip joms kuo geriau pasiruošti“.
Kaip Ignas reaguoja į replikas, esą motociklininkai - gatvėse siautėjantys mirtininkai? Igno nuomone, motociklininkų įvaizdį gadina jauni nutrūktgalviai, kurie žiemą nusiperka motociklą ir reikiamai jo neišbandę, nesusitvarkę vos nutirpus sniegui lekia į gatves. „Greičio pedalą kiekvienas moka spausti, - sakė Ignas. - Bet ne kiekvienas įvertina situacijas, kada reikia stabdyti, kad ne vienas važiuoji, kad tavęs beveik niekas nemato, kad turi galvoti ne tik apie save, bet ir apie kiekvieną šalia esantį“.
Ignas mano, kad jei Lietuvoje būtų tinkama vieta, kur motociklininkai mėgėjai galėtų atvažiuoti ir išsilakstyti, tokios opios problemos nebūtų. „Lietuvoje esamoms trasoms reikia ne kosmetinio, o kapitalinio remonto, - mano vyras. - Ne vienas mūsų yra ir į tvoras atsitrenkęs, ir smėlyje vertęsis. Trasos nepritaikytos motociklų sportui, nėra padarytų normalių zonų“.
Igno nuomone, gera motociklams skirta trasa Lietuvoje akivaizdžiai sumažintų neprotingų lakstytojų gatvėmis problemą. „Pasivažinėjus kelias dienas geroje trasoje užsienio varžybose, nėra jokio noro važiuoti į gatvę. Kartais motociklas prastovi garaže net mėnesį“, - kalbėjo Ignas.
Motociklas – gyvenimo dalis
Giedrius Putrimas motociklu susidomėjo dar vaikystėje. 28 metų projektų vadovas prieš beveik dešimt metų dėl savo, kaip vairuotojo, kaltės buvo patekęs į skaudžią avariją, tada jam lūžo keturi šonkauliai, trūko inkstas. Mėnesį išgulėjęs ligoninėje ir dar tiek pat namuose vyras visą tą laiką mąstė tik apie tai, kaip susitvarkyti sudaužytą motociklą. „Seniau buvo labai sunku gauti reikalingų detalių, tad mintys sukosi apie jų paiešką ir apie tai, kaip tobulinti savo vairavimo įgūdžius, kad išvengčiau tokių pasekmių“, - po skaudžios avarijos patirtus išgyvenimus prisiminė Giedrius.
Pasveikęs po lūžių ir pirmą kartą užėjęs į garažą Giedrius rado savo motociklą visiškai suremontuotą. „Motociklininkai yra didelė, nuolat auganti draugų bendruomenė. Kol gydžiausi po avarijos, jie paslapčia sutvarkė ir perdažė mano sudaužytą motociklą“, - su šypsena prisiminė vyras.
Ar galėtų save pavadinti adrenalino fanatiku, - paklausiu Giedriaus. „Aš norėčiau atsieti važiavimą motociklais nuo adrenalino. Motociklas nėra skirtas gaudyti vienkartines adrenalino dozes. Jei nori pasisemti adrenalino - šok parašiutu. Motociklas yra tiesiog gyvenimo būdas“, - atsakė vyras.
Kasdien motociklu į darbą važinėjantis Giedrius sako, kad motociklininkai yra įsprausti į tam tikrus elgsenos, aprangos ir kitus rėmus. „Motociklas dalyvauja tavo gyvenime visur - pradedant apranga, baigiant dienotvarkės planavimu, - pasakojo Giedrius. - Viena apranga - tekstilinė - skirta kasdienai važiuoti į darbą, kita - varžyboms. Apsirengęs specialią aprangą eini į garažą, užsikuri motociklą, kažkur sustojęs - turi išspręsti motociklo statymo klausimą, tada pasiimti šalmą, kuprinę, kažkur reikia ir persirengti. Motociklas tampa gyvenimo dalimi kiekviename tavo žingsnyje“.
Palakstyti Giedrius kaip ir kiti kalbinti motociklininkai renkasi Kačerginės „Nemuno žiedą“ ir Aukštadvario kartodromą. „Žmonės, kurie laksto gatvėmis, net neįsivaizduoja, kaip motociklai išties gali ir turi važiuoti. Tai pajusti galima tik uždaroje trasoje. Išvažiavęs iš Kačerginės ar Aukštadvario pamatai, kad visiškai nėra prasmės lakstyti miesto gatvėmis“, - pasakojo Giedrius.
Įspūdingiausias Giedriaus nuotykis, susijęs su motociklu, - dalyvavimas motociklų varžybose Čekijoje, Brno trasoje. Vykęs kaip mėgėjas, vyras dalyvavo Europos profesionalų lenktynėse. „Nuvažiavus paaiškėjo, kad mėgėjų varžybose gali dalyvauti tik Čekijos ir Lenkijos piliečiai, - pasakojo vyras. - Buvo dvi galimybės - apsisukti ir važiuoti atgal į Lietuvą arba mesti sau iššūkį ir dalyvauti profesionalų lenktynėse. Pasirinkau pastarąjį variantą. Perėjau kvalifikaciją, dalyvavau varžybose ir nors buvau paskutinis - tai didžiausias mano kaip motociklininko asmeninis laimėjimas“, - sakė Giedrius.
Avarijos nesustabdo
Projektų vadovu dirbantis 28-metis Jordis Šatūnas pasakojo, kad pasivažinėjęs motociklu jaučiasi išsikrovęs. „Aplinkiniai klausia, kas tau yra. Atsakau - viskas gerai, aš tiesiog ramus“, - juokdamasis pasakojo Jordis.
Vyras pasakojo, kad stengiasi sutarti tiek su automobilių vairuotojais, tiek su policijos pareigūnais. „Jei tvarkingai elgsiesi, tokio pat atsako sulauksi ir iš kitų“, - mano Jordis. Didžiausia problema, jo manymu, yra ta, kad vairuotojai laiku neparodo posūkių. „Jei vairuotojai tvarkingai rodytų posūkius, nebūtų susidūrimų, nes žinotume, ką tas eismo dalyvis toliau darys. Deja, dažnai vairuotojas posūkį parodo tik atlikdamas manevrą, kai jau būna per vėlu“.
Rimtos avarijos Jordis nėra patyręs, tačiau kelis kartus yra, kaip pats sako, „prisičiuožinėjęs ir prisiskraidęs“. Kartą vyras važiuodamas tarp pirmos ir antros juostos nusprendė lenkti automobilį, o šis staigiai apsisuko per dvi ištisines juostas. „Kaip į sieną atsitrenkiau į automobilį. Per jį nuskridau ir kritau galva ant asfalto. Tada nusiridenau per dvi priešpriešines juostas į kitą pusę - ant žolės. Atsistojęs nubėgau pažiūrėti, ar viskas gerai su motociklu. Aišku, viskas buvo blogai...“ - dabar su šypsena laimingai pasibaigusią avariją atsimena Jordis, po jos dar kurį laiką gydėsi mėlynėmis ir nubrozdinimais nusėtą kūną.
Nejaugi avarijos nepriverčia susimąstyti? „Tik nukritęs pagalvoji, gal daugiau nebevažiuosiu. Taip kokią savaitę būni ramesnis. Tačiau pamatęs gatve pralekiant motociklą ir pats vėl leki į garažą“, - sakė Jordis.
Norėtų gyventi motociklų sportu
26 metų Vaidas Gaurilčikas, dar vienas projektų vadovas motociklininkas, dvirate motorine transporto priemone važinėja jau 12 metų. Kasdien darbe vyras turi vilkėti kostiumą, bet tai jam ne kliūtis į darbo vietą važiuoti motociklu. „Kiekvieną rytą atvažiavęs į darbą turiu greitai persirengti, kol niekam neužkliuvai, nes motociklas kaip pagrindinė transporto priemonė nėra standartas, - pasakojo Vaidas. - Kai važinėju tiek metų, labiausiai norėčiau, kad būčiau kuo mažiau pastebimas. Tada išsispręstų motociklo statymo, apsaugos problema. Dirbu penktame aukšte ir nuolat turiu lakstyti į lauką žiūrėti, ar niekas nepavogė mano motociklo“.
Vaido nuomone, visuomenės požiūris į motociklininkus Lietuvoje jau keičiasi. „Pastebėjau, kad daugėja žmonių, važinėjančių motociklas, išaugo ir tolerancija motociklininkams. Vis daugiau vairuotojų mato mus ir praleidžia. Visada geranoriškiems vairuotojams padėkoju, pamojuoju ar pamirksiu posūkiais“, - pasakojo Vaidas.
Vaidas mano, kad norint visada galima rasti daug priežasčių vienas kito nekęsti. „Tačiau stengiuosi nereaguoti į piktybiškus vairuotojus, kurie specialiai užstoja kelią. Kam aštrinti konfliktą? Reikia ieškoti sąlyčio taškų - kodėl mes esame viename kelyje, kodėl mes turime kartu sugyventi“, - kalbėjo motociklininkas.
Motociklų varžybose dalyvaujantis Vaidas sakė, kad prieš važiuodamas į trasą pajunta tokį drebuliuką, kad net kyla minčių apsisukti ir važiuoti namo. „Tai užsiėmimas, reikalaujantis susikaupimo, bet duodantis daug naudos. Tai yra didžiulis malonumas ir tobulėjimas. Jei mano pagrindinis darbas būtų su tuo susijęs, tai visas gyvenimas būtų kaip atostogos“, - šypsodamasis sakė Vaidas.
Nors yra patyręs nemažų traumų, Vaidas sako, kad niekada nebuvo minties atsisakyti motociklo: „Vienintelė išvada patyrus sužalojimą - reikia dar tobulėti, mokytis geriau važiuoti“. Ar mėgsta palakstyti Vilniaus gatvėmis? „Motociklas man jau seniai ne žaisliukas, - atsako Vaidas. - Miesto vengiu, nes ten nėra ką veikti. Mano vizija - gyventi motociklų sportu, gaila, kad Lietuvoje šis sportas yra našlaičio statuso. Įstatymai nepritaikyti remti šį sportą - turi arba labai daug uždirbti, kad būtum aukšto lygio profesionalas, arba turėti savo verslą, kuris ir maitintų, ir suteiktų galimybę profesionaliai ruoštis varžyboms“.
Gintarė Šatkauskaitė
