Pasak J. Tilviko, vaikas tampa tarytum įkaitu, jis negali pasirinkti kitų tėvų. Todėl būtų normalu, vaikui negalint pasirinkti, kad tėvai jam suteiktų maksimalias sąlygas užaugti tokiu žmogumi, kokiu jis gali užaugti, t.y. duoti jam visapusę globą. Kalbame ne tik apie fizinę gerovę – tai jau tapo savaime suprantama, kad vaikas turi būti pamaitintas, apsirengęs, gauti sveikatos priežiūrą, tinkamą pastogę. Kalbame apie emocinę globą, ji šiais laikais vis dar dažnai yra užmirštama. Kaip žmogui reikia maisto, miego ir pastogės, taip jam reikia ir emocinės globos, kad jis užaugtų emociškai brandžiu žmogumi, empatišku, gebančiu matyti pasaulį jo neiškraipydamas per savo traumas, kūrybingu ir t.t. Vaikas gali išmokti tą daryti tik turėdamas tėvus, galinčius jam tai perteikti.
- Tėvai sako, kad psichologai dabar kalba tik apie vaikų laisves ir teises, kad jie nieko neprivalo. O kaip ankščiau tėvai užaugindavo vaikus be šių psichologų teorijų?
- Pažiūrėkim, kokius žmones (žmoniją) užaugino. Kas dabar darosi pasaulyje – žmonės nesustodami kariauja, baigia išnaudoti visus gamtinius resursus, gamtoje dabar per metus išnyksta tiek gyvūnų rūšių, kiek jų išnykdavo per pasaulinius kataklizmus, pražudžiusius dinozaurus. Visa tai – dėl žmonių veiklos.
Užaugo daugybė neempatiškų, egoistiškų, vartotojiškų, smurtaujančių žmonių kartų, vis dar manančių, kad jų pagrindinis gyvenimo tikslas bet kokia kaina imti, nieko neduodant atgal. Pirmiausia vieni kitiems. Faktiškai visi žmonės, kurie ateina į šį pasaulį yra vienaip ar kitaip traumuojami žmonių, kurie turėtų būti pagrindinis saugumo šaltinis – tėvų ar globėjų.
Sakyti, kad mus mušė, bet mums viskas gerai – akivaizdus savo patirties ir skausmo neigimas. Smurto aukos linkusios sakyti: „Taip, prieš mane smurtavo, bet man viskas gerai“, - tai Stokholmo sindromas. Jei tokie tėvai pripažintų smurtą, kurį patyrė, jiems atsivertų dar viena skausminga žaizda – tektų pripažinti ir tą skausmą, kurį jie sukėlė savo vaikams.
Ir psichologai ar žmonės, kurie yra už vaikų teises ir už normalų vaikų auginimą, niekada nesakys, kad vaikas gali daryti, ką nori. Yra sveikos ribos ir jos privalo būti, kitaip vaikas pasaulyje jaučiasi nesaugiai. Nesant ribų – vaikas jaučiasi toks pat nesaugus, kaip tada, jei tos ribos labai siauros ir nuolat peržengiamos.
Dabar, kai žiūriu kaip auklėjami vaikai, matau, kad dar galėtų būti žymiai geriau. Aišku, fizinis smurtas jau beveik netoleruojamas, bet fizinis smurtas – tik aisbergo viršūnėlė – kiek emocinio smurto prieš vaikus matau kiekvieną dieną tiesiog išėjęs į žmonės!
Smegenyse fizinio ir emocinio skausmo grandinės yra tos pačios. Jei mes sakome skaudžius, įžeidžiančius žodžius, atstumiame, apgauname ar verčiame daryti tai, ką vaikas supranta kaip neteisybę, jam skauda lygiai taip pat, kaip skaudėtų ir taikant fizinę bausmę. Mano pacientams vaikystėje patyrusiems subtilų emocinį smurtą, terapijoje dažnai sekasi prasčiau nei patyrusiems atvirą fizinį baudimą. - Jei vaikas nieko neprivalo, bet tėvai vis tiek turi nustatyti tam tikras ribas, tai kas bus jei vaikas tas ribas peržengs? - Jei vaikas peržengs tas ribas, tėvai privalo pasirūpinti, kad vaikas suprastų savo klaidą ir pats galėtų ją ištaisyti. Pavyzdžiui, jei vaikas lipa pro langą – automatiškai jį sugriebsime ir trauksime atgal, net jei ir priešinsis. Tačiau po to jam reikia paaiškinti, kodėl taip elgtis netinka, kas galėjo jam nutikti. Pulti bartis, bausti vaiką už tai, kad jis peržengė ribą – bloga praktika ilgainiui įdiegianti pasipriešinimą, o ne bendradarbiavimą.
Kitas pavyzdys – jei vaikas peržengė ribas nepaisydamas susitarimo. Tokiu atveju vaikas, padedamas tėvų, gali pats nuspręsti kaip ištaisys savo poelgį. Svarbu pasitikėti vaiku ir jei jūsų pasitikėjimas sulaužomas – duoti vaikui tai suprasti. Galima vadinti tai bausme, tačiau labiau čia tiktų – savanoriškas žalos atlyginimas. Taip vaiką mokome, pasitikėjimo savimi, pasitikėjimo tėvais ir savarankiško atsakomybės prisiėmimo.
Esmė – dialogas, bendravimas, emocinis ryšys su vaiku, kad vaikas jaustųsi, kad jis irgi yra žmogus. Visuomenėje priimta manyti, kad yra žmonės ir yra vaikai – dvi atskiros kategorijos. Kodėl mažą žmogų, dar neturintį tam tikrų įgudžių, reikėtų laikyti kita klase, kažkuo tarpiniu tarp naminio gyvūnėlio ir žmogaus? Jis, tiesiog, yra labai jaunas žmogus, bet toks pat kaip mes visi ir su juo, kaip ir su bet kokiu kitu žmogumi reikėtų elgtis kaip su sau lygiu.
- Jei vaikas yra nepaklusnus neklaužada, kalti vien tik tėvai?
- Žinoma. Tėvai ar globėjai. O kas jį tokį padarė?
- Tėvai dažnai sako, kad mokykla arba netikę draugai.
- Beveik visi tėvai ignoruoja, kad vaiko vystymuisi įtakos turi daugybė faktorių, net tada, kai vaikas dar yra mamoje. Yra labai daug aplinkybių, lemiančių, koks bus vaikas ir beveik visos jos – aplinka, kurioje vaikas gimsta ir auga. Pirmieji treji metai yra kritiniai, nes neurologiniai procesai smegenų viduje iš esmės susiformuoja per tuos pirmus trejus metus - tai lemia kokie būsime visą likusį gyvenimą. Genetika elgesui, deja, turi labai mažai įtakos – tai mokslo įrodytas faktas, kurį labai patogu ignoruoti.
Jei per tuos trejus metus vaikas patiria smurtą, nesaugumą, fizinį ar emocinį apleistumą, jam lieka įspaudas visam gyvenimui. Pavyzdžiui, jei metus laiko kūdikio niekas nepaimtų ant rankų - jis mirtų nuo streso. Apie draugus ir mokyklą anksti kalbėti, kai vaikui 3 metai, tiesa? Neneigiu, kad vėliau mokykla ar bendraamžiai gali turėti įtakos vaikui, tačiau jei vaikas jaučiasi saugiai bendraudamas su tėvais, jis atvirai pasipasakos apie tai, kas jį neramina, trikdo, skaudina. Lygiai taip pat jis dalinsis ir geromis žiniomis, naujienomis ir patyrimais. Tėvai, matydami, kad vaiko aplinkoje kažkas negerai galės reaguoti ir kažką keisti.
Deja, dabar dažniausiai „bloga įtaka“ atsiranda dėl to, kad vaikai tėvus mato kaip priešus, o ne kaip sąjungininkus. Argi dalinsiesi su priešu tuo, kas tau svarbu, nesvarbu, gera tai ar bloga? Žinoma kad ne.
Manau, dar gali kilti klausimas, o ką daryti kai jau esi priešingose barikadų pusėse? Tokiu atveju vėl reikia pelnyti vaiko pasitikėjimą. Tai gali būti labai ilgalaikis procesas, sunkus ir skausmingas tėvams, tačiau labai vertingas abiems pusėms.
