Pasak J. Tilviko, vaikas tampa tarytum įkaitu, jis negali pasirinkti kitų tėvų. Todėl būtų normalu, vaikui negalint pasirinkti, kad tėvai jam suteiktų maksimalias sąlygas užaugti tokiu žmogumi, kokiu jis gali užaugti, t.y. duoti jam visapusę globą. Kalbame ne tik apie fizinę gerovę – tai jau tapo savaime suprantama, kad vaikas turi būti pamaitintas, apsirengęs, gauti sveikatos priežiūrą, tinkamą pastogę. Kalbame apie emocinę globą, ji šiais laikais vis dar dažnai yra užmirštama. Kaip žmogui reikia maisto, miego ir pastogės, taip jam reikia ir emocinės globos, kad jis užaugtų emociškai brandžiu žmogumi, empatišku, gebančiu matyti pasaulį jo neiškraipydamas per savo traumas, kūrybingu ir t.t. Vaikas gali išmokti tą daryti tik turėdamas tėvus, galinčius jam tai perteikti.
- Vaikai neprivalo gerbti ir mylėti tėvų? - Sakoma, kad vaikas privalo gerbti ir mylėti tėvus, tačiau jei jis į šį pasaulį atėjo ne savo noru, kaip jis gali kažką privalėti daryti. Privalo – reiškia susitarimą tarp vaiko ir tėvų, kad vaikas yra atsakingas už savo gimimą, bet taip nėra – vaikas nėra atsakingas už tai, kad tėvai nusprendė jį turėti.
Įsivaizduokime, vaikui atsiradus šiame pasaulyje, jis jaučiasi lyg tarp ateivių, šnekančių nesuprantama kalba, turinčių nesuprantamas taisykles – jis pats nieko nesupranta ir nemoka. Ir štai čia prasideda tėvų darbas - išmokyti ir parodyti vaikui, kaip tuo pasauliu naudotis, paaiškinti, kas jame vyksta, padėti prisitaikyti.
- O kaip su vaikų pareigomis namuose, jie jų neprivalo turėti?
- Iš ko kyla pareigos? Pareigos kyla iš abipusio susitarimo tarp dviejų žmonių. Pavyzdžiui, turiu kabinetą ir įsipareigojau už jį mokėti, nes sudariau sutartį su savininku. Jei aš savanoriškai sudariau sutartį – turiu pareigą jos laikytis. Kol vaikas savanoriškai nesudaro susitarimo - tai bus primesta pareiga, dažniausiai dėl to, kad tėvams taip patogiau.
Ne, vaikas nieko neprivalo, jei savo noru nesusitarė. Vaikas gali daryti namuose įvairius darbus, jei tėvai jį išmoko tą daryti savarankiškai ir savanoriškai, taip vaikui kyla motyvacija iš vidaus, o ne dėl to, kad jis bijo bausmės. Būtent tėvų pareiga yra jį motyvuoti, išmokyti, bet ne per prievartą liepti daryti, o kalbantis ir paaiškinant, pasakojant ir kuriant dialogą su vaiku.
Dialogas nėra, kai vaikas sako: „Nenoriu“, o tėvai jam atsako: „Ne, tu privalai daryti“. Svarbu vaikui parodyti ir leisti suprasti, kodėl naudinga daryti vieną ar kitą dalyką. Daug barnių kyla, nes vaikai tėvams kelia daug nepatogumų. Vaikai nesupranta, kas yra tvarka, švara, higiena - tėvai nori, kad vaikai jau visa tai žinotų ir stengtųsi to laikytis. Vaikas gali po truputį to išmokti tik matydamas, kaip tėvai tą daro, suprasdamas, kodėl jie taip elgiasi, ką jie jaučia tai darydami.
Pažiūrėk, juk maži vaikai labai dažnai nori padėti. Daro jie tai nemokšiškai, nesigauna gal jiems, bet jie vis tiek eina ir daro, nori prisidėti – tai natūralus žmogaus noras dalintis ir duoti kažką pasauliui. Nėra taip, kad mes visi gimėm užkietėjusiais egoistais, mes jais tampame, kai negauname to, ką natūraliai turėtume gauti – pirmiausia – pasirinkimo laisvę
- Skaičiau internete tėvo, o gal motinos komentarą šia tema, kad jie vaiko irgi nesirinko, koks gimė, toks gimė. Ką atsakytum į tokį komentarą?
- Sutinku, tačiau jie galėjo rinktis ar turėti vaiką ar ne. Galėjo rinktis ar domėtis, kokios aplinkos vaikui reikia augti ar ne. Ta mama ar tėtis, kurie taip komentuoja, galėjo pasirinkti ar investuoti į tai, kas galėtų tapti geresniais tėvais ar ne, ypač jei patys turėjo traumuojančią vaikystę. Jie galėjo tą pasirinkti, bet nesirinko. Didžioji dauguma tėvų mano, kad vaikų auklėjimas yra savaiminis dalykas. Paprastas. Turiu vaiką ir tada tegul vaikas pritaiko prie mano poreikių.
Šiais laikais jei nori vairuoti automobilį, kas iš esmė yra nesudėtingas dalykas – turi laikyti egzaminą ir gauti vairuotojo pažymėjimą. Užauginti emociškai brandų žmogų, kuris galėtų normaliai funkcionuoti visuomenėje ir duoti pasauliui kažką gero - nepaprastai sudėtinga. Pirmiausia pačiam reikia tapti emociškai brandžiu, o tai, turint omeny mūsų visuomenės traumuotumą, reikalauja labai daug pastangų, ne vienerių metų darbo su savimi ir, tiesiog, žinių apie ugdymą, sveikatą, psichologiją ir t.t. Bet... turėti vaiką nereikia jokios licencijos – jį gali turėti bet kas.
