„Kodėl dingo, niekas nežino netgi mokslininkai. Kažkada Radvilų didikai augino prie Biržų Kilučių, Veprių ir Švėnos ežeruose. Atvykus didingiems ir kilmingiems svečiams jie įprastai užsakydavo, kad dabar ant stalo turi būti pūdas agaro riešutų ir tai būdavo kaip didžiulės pagarbos ženklams kilmingiesiems svečiams“, – pasakojo šeimos akvakultūros ūkio atstovas Žilvinas Žitkus.
O vandenyje visu gražumu ir plūduriuoja vandens riešutas, dar kitaip vadinamas plūduriuojančiuoju agaru arba ragote. Žilvinas vandens riešutą gavo iš dosnios suvalkietės ir nusprendė plūduriuojantįjį agarą užveisti ir savo ežere: „Jis vienintelis augalas virš vandens, kuris nusidažo rudeniškom klevo, sakyčiau, spalvom. Jis labai išsiskiria iš aplinkos.“
Agaro augalas išleidžia 3–4 atžalas, o ant kiekvienos jų būna iki 5–6 riešutų. O kai praėjo valandėlė plaukiojant – ir pintinė puspilnė vandens riešutėlių.
Ir pagaliau, po poros šimtų metų nuraškyto pirmojo agarų derliaus galima ir paragauti. Tik yra vienas iššūkis – vandens riešutą išlukštenti.
Skanu, bet ką gi dar su agaru galima daryti?
„Agarininkystė kažkada buvo labai svarbi ūkio šaka, ūkininkaudavo ir manau, kad tas riešutas tikrai nusipelnė būti ir mūsų virtuvės dalimi, ir mūsų prūdų pažiba, kaip matėte, jis labai gražiai nusispalvina rudeniop, tai tikrai rekomenduoju, visi, kurie turi žuvytes savo prūde užsiauginti ir šitą baltymų šaltinį“, – kalba Ž. Žitkus.
Plūduriuojantysis agaras, anot mokslininkų, kadaise buvęs Raudonojoje knygoje, bet iš jos išbrauktas, nes manyta, kad jis išnykęs. Ar tokia rūšis, kokia Lietuvoje augo prieš kelis šimtus metų, iš tikro niekur nėra išlikusi, specialistai atsakyti negali.
„Tais laikais, kada Lietuvoj agarų buvo daugiau, ypatingai pietų Europoje, kol nebuvo bulvių, jis buvo labai plačiai naudojamas ir daug kas tiesiog naudodavo valgyti keptus. Ir netgi, kas yra įdomu, kad agaro riešutų randama net akmens amžiaus gyvenvietėse“, – tvirtina ekologas Arūnas Pranaitis.
Vandens riešutai dar auga Latvijoje, Baltarusijoje, Rumunijoje ir kitose pietesnėse šalyse, Lenkijoje ir beveik visose šalyse jis yra įtrauktas į Raudonąją knygą. Tiesa, Lenkijoje plūduriuojantysis agaras dėl klimato kaitos pokyčių plinta ir gali tapti rimta problema, mat vandens riešuto augalas yra invazinė rūšis.
„Agarai tankiai suaugę vandens paviršiuje, jie sudaro kaip ir plutą. Tai reiškia, kad užstoja dugne augančiai augmenijai saulę, trūksta šviesos, ji pradeda nykti, tada ekosistemos pradeda degraduoti. Aš tikiuosi, kad Lietuvoje šito niekada nebus, bet garantijų niekas negali suteikti“, – sako A. Pranaitis.
„Kiek riešutėlių natūraliai pasisėjo tiek kitais metais ir užaugs. Aš manau, kad reikia pasitikėti mokslininkais. Ta medžiaga perduota jiems. Kokios bus jų rekomendacijos, to ir laikysimės. Jeigu pasakys, kad jis vis dėl per greitai plintantis augalas Lietuvoje, galbūt tą lokaciją Šaminio ežere ir uždarysime, stropiai nurinkdami visus užsimezgusius prieš jiems nukrentant ant dugno“, – kalba Ž. Žitkus.
Mokslininkai sako, kad dabar kai kur žmonių vandens telkiniuose augantys vandens riešutai greičiausiai bus atvežtiniai. Ir primena, kad visgi į agaro auginimą reikia žvelgti atsargiai ir neskubėti bandyti jo auginti natūralioje gamtinėje aplinkoje, pavyzdžiui, draustiniuose. Mat ne kiekvieną rūšį, kuri yra išnykusi, yra būtina atkurti, nes nėra žinoma, kaip agaras paveiktų dabartinę ežerų augaliją.