2015 metais Europoje kilus migrantų krizei, Miuncheno traukinių stotyje vokiečiai plojimais sveikina plūstančius pabėgelius. Kanclerei Angelai Merkel tada ištarus skambiąją frazę: „Mes galime“, Vokietija per ateinančiu metus jų priėmė per milijoną. Praėjus šešiems metams į Miuncheną traukiniai, pilni pabėgėlių, nebevažiuoja. Tačiau imigracija vėl aukštumose. Šiemet Vokietijoje prieglobsčio paprašė per 100 tūkstančių žmonių, o tai – trečdaliu daugiau nei pernai.
Vien iš Baltarusijos per Lietuvą ir Lenkiją sėkmingai atvyko mažiausiai 10 tūkstančių migrantų. Dar keliems tūkstančiams kelionė į išsvajotą Vokietiją baigėsi Baltarusijos pasienyje. Kodėl migrantai pasiruošę rizikuoti net savo gyvybe, kad pasiektų Vokietiją, į Miuncheną išsiaiškinti atvykome neatsitiktinai.
Bavarijos sostinė Miunchenas – tikra europietiškoji svajonė migrantams. Tai viena turtingiausių vietų visoje Europoje, o Bavarija – viena iš dviejų Vokietijos žemių, kuri suteikia prieglobstį daugiausia atvykėlių.
Su vienu iš jų susitinkame madingoje miesto kavinėje. Ten dirbantis Muhamedas iš karo draskomos Sirijos atvyko būtent su milijonine migrantų banga. Anot jo, lengvo gyvenimo Vokietijoje besitikintys migrantai gali greitai nusivilti.
„Pirmi metai, antri metai buvo sunkūs. Vokiečių kalbos pamokos. Turėjau ją išmokti kaip ir daugelį kitų dalykų. Bet kai tą padariau, atsirado jausmas, kad tai mano tėvynė“, – pasakoja 38 m. imigrantas iš Sirijos Mohammed Hariri.
Muhamedas pasakoja, kad norint rasti bet kokį darbą, būtina išmokti kalbą, perprasti vokiškas taisykles ir gauti kvalifikacijas. Jam tai pavyko tik padėti norėjusių vokiečių dėka. Turėti namus taip pat. Viena pagalbos ranką ištiesusi šeima nupirko butą ir jį iki šiol Muhamedui pigiai nuomoja.
„Žmonės mums labai padėjo. Pradžioje gyvenau stovykloje sporto salėje. Žmonės ėjo, davė aukų, drabužių. Organizavo kalbų kursus“, – sako Mohammed.
Tačiau tokie įvykiai kaip 2015 m. naujų metų naktis Kiolno mieste, kai daugybė moterų patyrė migrantų seksualinį priekabiavimą, o pora jų net buvo išprievartautos, sukrėtė visą Vokietiją. Baigianti kadencija Angela Merkel sako, kad šalis su vienu didžiausių amžiaus iššūkių tapusia pabėgėlių banga susitvarkė. Tačiau rekordiškai daug – net pusė šalies gyventojų mano, kad Vokietija daugiau migrantų priimti jau nebegali.
„Žinoma, matėme, kad ne viskas vyko, kaip turėjo. Buvo rimtų incidentų. Man atmintyje iškyla Naujieji metai Kiolne. Daugeliui mūsų tai blogi prisiminimai“, – teigė kanclerė Angela Merkel.
Prie to prisideda ir nusikalstamumo statistika, kuri rodo, kad prieglobsčio prašytojai, kurie sudaro du procentus Vokietijos populiacijos, yra atsakingi už 15 procentų sunkių ir 12 procentų seksualinių nusikaltimų. Žmonių entuziazmui padėti migrantams išblėsus, sąlygos gauti prieglobstį Vokietijoje dabar toli gražu neprimena tų, kurios galiojo migrantų krizės metu.
Grupė migrantų iš Siera Leonės po žvaigždėmis miega jau kelias savaites, taip jie protestuoja prieš sprendimą juos iš šalies deportuoti, nepaisant to, kad jie čia gyvena ne vienerius metus.
Nusivylę sprendimu jie miesto centre rengia ir protestą. Statistika rodo, kad pernai Vokietija prieglobstį suteikė 42 procentams jo prašiusiųjų, o tai lygu bendram Europos Sąjungos šalių vidurkiui. Dažniausiai prieglobstį Vokietijoje gauna iš karo krečiamų šalių atvykę sirai ir afganistaniečiai. Migrantams, kaip šiam protestui vadovaujantis sieraleonietis Umeras, ar migrantams iš Irako apsauga suteikiama itin retai. Tiesa, dauguma į Vokietiją besiveržiančių migrantų apie tai nežino.
„Daugelis mūsų čia jau 5-eri, 6-eri, 7-eri ar net 10 metų. Tačiau daugelis negauna leidimo gyventi. Kai kurie mūsų turėjo darbą, mokėjo mokesčius. Dauguma mokyklose mokėsi kalbą“, – kalba 26 m. prieglobsčio prašytojas Umar Barry.
Pasak specialistų, migrantai Vokietiją renkasi dėl teigiamo šalies įvaizdžio, kuris susiformo pabėgėlių krizės metu. Tiesa, Vokietijos ekonomika išlieka stipriausia Europoje, o ir prieglobsčio prašytojais čia rūpinamasi geriau nei daugelyje kitų šalių. Atvykę jie gali ne vienerius metus netrukdomi gyventi atvirose stovyklose ir specialiuose centruose. Jie gauna maisto, apie 130 eurų per mėnesį ir gali mokytis kalbos.
„Jeigu prieglobsčio prašytojai gauna prieglobstį ir turi iš stovyklos persikelti į namus, o jeigu jų neįperka, dažniausiai yra apgyvendinami prieglaudose. Šiuo požiūriu tai tikrai geriau nei kitose Europos šalyse, kuriose migrantų itin daug, nes jos Europos pakraštyje. Mes neturime gatvėse ar miškuose miegančių žmonių“, – tikina „Bayerische Flüchtlingsrat“ atstovė Jana Weidhaase.
Gavę prieglobstį ir palikę stovyklas migrantai jau gauna padidintas išmokas – apie 350 eurų. Vaikai pagal amžių iki 280-ties eurų. O tai vienos didžiausių išmokų tarp Europos Sąjungos šalių.
„Išgyventi galima, nemirsi, tačiau gyvenimo kaip nori nesusikursi ir kaip norėsi negyvensi. Negali net valgyti ką nori ir kada nori“, – sako J. Weidhaase.
Pasak specialistės, mitas apie vokišką svajonę tarp norinčiųjų čia atvykti gyvas, nes tiems, kam pavyksta prasimušti, apie sėkmę pasakoja visiems, o ypač namuose likusiems tautiečiams. Dažnai istoriją ir pagražina. Kam europietiška svajonė baigiasi neteisėtu gyvenimu gatvėje ar deportacija, tie patirtimi dalytis nelinkę.
„Pinigus, kuriuos gauni, yra 300 eurų. Ką su jais gali nuveikti? Tiesą sakant, niekas jų nenori, bet mes neturime kitos išeities. Negalime gauti darbo“, – pasakoja prieglobsčio prašytojas Umar.
Kad didelei imigracijai Bavarijoje prieštaraujančių netrūksta – akivaizdu. Sieraleoniečių eiseną Miuncheno gatvėmis ne vienas palydi ironišku žvilgsniu. Tiesa, specialistai sako, vokiečiai retai apie tai kalba garsiai. Esą tamsi šalies praeitis kai kuriuos vokiečius verčia vengti rasinių ir su migracija susijusių temų.
„Žmonės nenori būti įsprausti į kampą ir apkaltinti rasizmu, todėl, manau, apie tai kalbėti ir sunkiau, kaip ir dėl visos Vokietijos istorijos“, – teigia J. Weidhaase.
Naujoji šalies valdžia, vedama Olofo Scholzo, žada versti naują imigracinės politikos puslapį. Į šalį įsileisti daugiau kvalifikuotų darbininkų. Be to, priimti čia jau esančių ir prieglobstį gavusių migrantų šeimų narius.
Vokietija skaičiuoja, kad senstant visuomenei per metus palaikyti ekonomikos augimą jai reikia 400 tūkstančų imigrantų. Visgi tuos, kurie į šalį pateko neteisėtai ar prieglobsčio, kaip Umaras, gauti negali, nes atvyko iš saugių šalių, bus bandoma deportuoti ne po kelerių metų, o kuo greičiau.
„Vien kalbą mokaisi trejus metus. Viliesi, kad tau pavyks ką nors pasiekti, o tau pasako, ne – tu negali. Žmogau, tai labai sužlugdo“, – tikina Umar.
Lengva nebus. Šiuo metu visoje Europos Sąjungoje, vos vienas iš trijų leidimo gyventi negavęs prieglobsčio prašytojas sėkmingai išsiunčiamas namo. Pasak Europos politikos studijų centro specialistės Linos Vosyliūtės, dažniausiai tai lemia trečiųjų šalių nenoras juos priimti atgal.
„Dažnai tos šalys ar dėl pagrįstų priežasčių, kartais tai yra ir politiškai, toms trečiosioms šalims nepatogu matyti grąžinamus jų pačių piliečius – atsisako, arba nepripažįsta šių žmonių sakydamos, kad šio žmogaus nežinome. Tai yra diplomatinis klausimas“, – sako Europos politikos studijų centro specialistė Lina Vosyliūtė.
O tokie niekeno nepageidaujami migrantai, anot specialistų, dažnai nugrimzta į visuomenės užkabarius, nusikalstamumą ar skurdą.
„Tai yra priežastis, kodėl žmonės apie mus susidaro blogą įspūdį“, – sako Umar.
Ar Berlynui pavyks neteisėtą migraciją pakeisti legalia ir kontroliuojama – parodys ateitis. Tačiau vykstant valdžios perdavimui retorika migracijos atžvilgiu čia jau keičiasi. Vis garsiau skamba raginimai Europos sienas saugoti griežčiau, padėti finansuoti fizinių barjerų statybas tokiose šalyse kaip Lietuva, o tai bene geriausiai iliustruoja, kad Angelos Merkel atvirų durų dienos Vokietijoje jau praeityje.
