SEB banko analitikai išanalizavę situaciją Lietuvoje nustatė, kad 22 iš 60 Lietuvos savivaldybių didžiausias darbdavys yra savivaldybei ar valstybei pavaldi įstaiga – dažniausiai ligoninė arba savivaldybės administracija. Dėl to, tose savivaldybėse vidutinis darbo užmokestis yra mažesnis negu tose, kur didžiausi darbdaviai yra privataus verslo atstovai. Tačiau analitikai pastebėjo ir dar vieną įdomų dalyką – net jei savivaldybėje ir yra privačių įmonių, tai dar nereiškia, kad jos moka didesnius atlyginimus nei valstybinės įmonės.
Lyderiai – Visaginas ir Skuodas
Analitikų duomenimis, tėra kelios savivaldybės, kurių didžiausių darbdavių trejetuke nėra valstybinės įmonės. Tai – Kazlų Rūda, Kėdainiai, Elektrėnai ir Utena. Ten yra įsikūrusių didelių pramonės įmonių.
Tuo tarpu Visagine ir Skuode tik 4 iš 20 didžiausių darbdavių yra privačios įmonės. „Tipinis tokių savivaldybių didžiausių darbdavių sąrašas: ligoninė, savivaldybės administracija, poliklinika, mokyklos, darželiai, slaugos namai, kultūros centras, šilumos ir vandens tinklus prižiūrinti įmonė“, – rašoma „Lietuvos makroekonomikos apžvalgoje“.
Šioms savivaldybėms piešiamas itin niūrus scenarijus. Analitikai pastebi, kad jos itin priklausomos nuo to, kaip surenkamos valstybės ir savivaldybių biudžetų pajamos bei kokia apskritai yra centrinės valdžios sveikatos apsaugos, švietimo ir kultūros politika. Be to, ir toliau mažėjantis gyventojų skaičius šiuose miestuose ištuštins mokyklas, darželius, ligonines. Tai reiškia, kad dalies darbuotojų nebereiks, o šioms savivaldybėms privilioti verslus taps dar sudėtingiau.
Daug šviesesnė ateitis prognozuojama didesnėms savivaldybėms, nes pastarosioms ir lengviau privilioti privatų kapitalą.
Atlyginimai netenkina nei dirbančiųjų privačiose, nei viešose įmonėse
Apžvalgoje pastebėta, kad netgi ir esant didesnėms privataus kapitalo įmonėms, atlyginimai tose savivaldybėse vis tiek gana nedideli. Tai lemia maža sukuriama pridėtinė vertė.
„Pavyzdžiui, iš 20 didžiausių darbdavių Marijampolėje 9 yra apdirbamosios gamybos įmonės ir jų algų vidurkis buvo netgi mažesnis negu savivaldybėje esantis atlyginimų vidurkis. Tokį skirtumą lemia tai, kad didžiausios pramonės įmonės užsiima maisto produktų gamyba ir siuvimu, o šios veiklos visgi nėra didelę pridėtinę vertę kuriantis verslas, tad ir mokamas darbo užmokestis nėra didelis. Taigi, nors daug žmonių dėl tokių įmonių veiklos turi darbo, dauguma jų nėra patenkinti alga“, – rašo SEB analitikai.
„Luminor“ vyriausiosios analitikės Indrės Genytės – Pikčienės teigimu, būtent tai, kad vyrauja primityvios gamybos verslas ir lemia atlyginimų skirtumus tarp viešojo ir privataus sektoriaus. Tokiu atveju, net už fiziškai lengvesnį darbą valstybinėse įmonėse gaunama didesnė alga.
„Tuomet biudžetinėse įstaigose atlyginiams aukštesnis nei versle, jei verslas yra primityvi gamyba, kur vyrauja nekvalifikuotas darbas. Bet matau ir kitą minusą. Tos kelios įmonės nesukuria konkurencijos, kokį pateikia atlyginimą, tokiu darbuotojas ir turi tenkintis nes nėra alternatyvų“, – tv3.lt komentuoja I. Genytė–Pikčienė.
Tačiau SEB banko analitikas Tadas Povilauskas prideda, kad regionuose net ir valstybinėse įmonėse nėra mokami dideli atlyginimai. Dažniausiai matomus didelius vidurkius iškreipia savivaldybių administracijų darbuotojų algos, tačiau ne ligoninių ar mokyklų darbuotojų.
„Normalu, kad savivaldybės administracijoje algos pakankamai didelės, nes teoriškai ten turėtų dirbti protingi ir daug kvalifikacijos turintys žmonės. Yra įmonių, kaip šilumos tinklai, vandentiekiai, katilinės, tie patys darželiai, kur žemos algos ir valstybės sektoriuje“, – tv3.lt teigia T. Povilauskas.
SEB „Lietuvos makroekonomikos apžvalgoje“ pastebėta, kad mažos savivaldybės visa ekonomika dažnai priklauso nuo to, kokius atlyginimus moka didžiausi darbdaviai.
Tai reiškia, kad šių savivaldybių ateitis priklauso nuo didžiausių darbdavių.
„Pavyzdžiui, Visagino savivaldybėje VĮ Ignalinos atominė elektrinė sukuria maždaug ketvirtadalį visų darbo vietų, tačiau dirbančiųjų šioje valstybės įmonėje, dėl mažėjančių elektrinės uždarymo darbų, kasmet tik mažės. Didžiausia vieno darbdavio įdarbintų darbuotojų koncentracija yra Švenčionių rajone, kur medicininių kvėpavimo sistemų gamintoja „Intersurgical“, įsikūrusi Pabradėje, sukuria net trečdalį darbo vietų rajone ir nemažai darbuotojų atvažiuoja dirbti iš kitų savivaldybių. Jeigu jos neliktų, nedarbo problema stipriai smogtų visam regionui. Visgi vidutinis darbo užmokestis įmonėje yra mažesnis negu algų vidurkis Lietuvoje, todėl natūralu, kad jeigu nesikeis verslo struktūra Švenčionių rajone, tikėtis geresnių pozicijų pagal vidutinį darbo užmokestį šiam rajonui nereikėtų“, – rašoma analitikų įžvalgose.
Užburtas ratas – ar yra išeitis?
Tiesa, analitikas T. Povilauskas pastebi, kad geriau jau mažas algas mokančios įmonės, nei visiškai nieko. Mat kitaip Lietuvoje didėtų nedarbo problema.
„Turbūt nedarbas būtų dar baisesnis scenarijus. Tas geresnis iš blogesnių scenarijų, kad bent jau yra įmonių, kurios moka, kad ir mažiau, bet jos yra ir leidžia uždirbti žmonėms. Tačiau, kas svarbu tai investicijų pritraukimas, kad didintų konkurenciją, nes konkurencija dėl darbuotojų turbūt vienintelis kelias, kaip keltis algas savivaldybėse. Jei jos nėra tai ir toliau darbdaviai naudojasi ta padėtimi. Žmonės sėslūs, nori likti ten pat gyventi, tad taip ir išeina, kad verslai moka mažesnes algas net negu savivaldybėse ar savivaldybės įmonėse“, – sako T. Povilauskas.
Tačiau išspręsti konkurencijos problemą ne taip lengva. Dalis savivaldybių aktyviai nebando pritraukti investuotojų, o į kai kurias verslai nė nežengia, nes ten per mažai darbuotojų. Tad taip savivaldybėje nesukuriant naujoms darbo vietoms, ją dar sparčiau palieka gyventojai, potencialūs darbuotojai. Užsisuka ratas.
„Kaip tą sustabdyti? Nelabai žinau kelio. Yra tam tikrų regionų, kur gyventojai sensta, istoriškai didelis nedarbas, tų senų žmonių kvalifikacija tinkama tik dirbti ne ypač sudėtingą darbą. Natūralu, kad pritraukti investicijų yra sudėtinga. Tačiau tam tikroje savivaldybėje yra aukštesnės kvalifikacijos darbai ir mažesnės. Tie, kurie yra aukštesnės, gali pereiti į naują įmonę, kur mokės didesnes algas, o tie, kurie žemesnės kvalifikacijos gali užimti prieš tai buvusių darbuotojų vietas. Taip būtų kopimas, algos atžvilgiu, į viršų.
Be to, yra pavyzdžių, kai į regionus ateina tam tikri verslai, kurie moka geras algas. Baldų pramonė Lietuvoje labai plečiasi: ir Akmenės rajone naujas klasteris, Klaipėdos, Molėtų rajone. Tai algos gal nėra kosminės, bet atitinka bent jau šalies vidurkį. Medžio darbų net vyresnio amžiaus žmonės taip nesibaido, nes daugiau pažįstamas dalykas nei IT ar programavimas“, – būdus, kurie ištrauktų iš užburto rato, minėjo ekonomistas.
Analitikės I. Genytės–Pikčienės teigimu, kitas sprendimo būdas – migruoti į miestą, kur yra daugiau galimybių. Tačiau, kadangi lietuviai yra sėslūs, nelinkę geriau apmokamo darbo ieškoti kituose miestuose, galiausiai taip nusivilia mažu atlyginimu, kad greičiau emigruoja iš šalies nei iš gyvenvietės. Dėl to ji taip pat mano, kad savivaldybės turėtų įdėti daugiau pastangų pritraukdamos įmones, kurios didintų konkurenciją.
„Iš tikrųjų yra pavyzdžių, kad nėra pas mus beviltiška ir liūdna. Vakarų regione nedidelė savivaldybė pritraukė investuotojų, jie ten įsikūrė ir klesti, nors savivaldybė nei išskirtine švietimo sistema pasižymėjo, nei išskirtine darbo jėga. Įmanoma sukurti palankią terpę investuotojui ateiti ir vienareikšmiškai didelis vaidmuo tenka pačiai savivaldybei. Marijampolės laisvosios ekonomikos zona rodo, kad įmanoma pritraukti stambesnio verslo ir atitinkamai sukurti darbo vietų. O tuomet reikės ir verslų aptarnaujančių pagrindinį verslą“, – sako analitikė.
Tik tikėtis, kad atlyginimai bus tokie dideli kaip Vilniuje ar Kaune nereikėtų, nes, anot analitikės, pragyventi pigiau regionuose: mažesnės būsto kainos, paslaugų kainos ir net produktų.
