Per pastaruosius metus paslaugų kainos Lietuvoje išaugo 4,9 proc., rodo Statistikos departamento duomenys. Metinei infliacijai daugiausia įtakos turėjo restoranų, kavinių ir panašių įstaigų, viešojo maitinimo paslaugų, farmacijos gaminių, odontologų paslaugų brangimas.
Sprendžiant iš oficialios statistikos nuo pat 2017 m. vidurio paslaugų kainos mūsų šalyje augo kur kas sparčiau nei prekių. Kokios to priežastys ir ar galima tikėtis, kad dėl koronaviruso ateityje jos augs ne taip sparčiai?
Kainos visai kaip Ispanijoje
Banko „Luminor“ vyriausiasis ekonomistas Žygimantas Mauricas regi kelias priežastis, kodėl mūsų šalyje įvairios paslaugos itin pabrango.
„Viena priežastis – Lietuvoje kyla darbo užmokestis. Kita priežastis – gana dideli kokybiniai pokyčiai, dėl ko reikia daugiau mokėti už kokybę. Trečias dalykas, kaip čia pasakyti, galbūt iš dalies paslaugų tiekėjai naudojasi gera ekonomine situacija ir kitą kartą tas kainas labiau, nei, galbūt, turėtų, kelia“, – svarstė ekonomistas.
Jis atkreipė dėmesį, kad per pastaruosius kelis mėnesius Lietuvoje nemaža dalis paslaugų tapo brangesnėmis nei Latvijoje ir Estijoje.
„Gal tai nėra kažkas blogo, bet, matote, Lenkijoje irgi yra pigiau. Taigi, mažų kainų konkurencinio pranašumo realiai nebeturime. Gal to iki galo nesame supratę, bet jau viskas.
Anksčiau tik sakydavome, kad, pvz., Ispanijoje atostogauti yra pigiau. Tai dabar net statistiškai paslaugų kainų lygis yra toks pats – bent jau viešbučių ir restoranų kainų. O už Graikiją tikrai didesnės. Taigi, pas mus paslaugos nėra pigesnės“, – komentavo Ž. Mauricas.
Jis pripažino, kad nors paslaugų kainos Lietuvoje pasiekė pietinių Europos valstybių lygį, tenykštės algos tebėra didesnės nei mūsiškės:
„Vadinasi, ir mūsų paslaugų sektoriaus efektyvumas gana mažas. Gal tai ketvirta priežastis, kodėl paslaugos pas mus brangios.“
Ž. Mauricas taip pat pripažino, kad Graikijoje, Ispanijoje daugiau žmonių perka paslaugas – pvz., maitinasi ne namuose.
„Lietuvoje klientų srautai yra gerokai mažesni. Ypač mažesniuose miestuose. Ten nėra tokių nuolatinių klientų. Lietuviai nepratę naudotis tomis paslaugomis. Tai irgi yra iššūkis. Lietuvoje išeina brangiau, nes iš kliento stengiamasi išpešti daugiau naudos“, – aiškino pašnekovas.
Jis fenomenu laiko tai, kad Lietuvoje, kitaip nei Latvijoje ar Estijoje, net koronavirusas per daug nepaveikė kainų:
„Manau, dabar kainos gali augti tik į viršų. Estijoje jos krito, Latvijoje nebeaugo, o Lietuvoje toliau auga. Lietuva yra išskirtinė Baltijos šalyse. Tai sunkiai paaiškinamas dalykas. Jis atsispindi visuose sektoriuose.
Pavyzdžiui, būsto nuomos kainos Lietuvoje irgi praktiškai nenukrito. Tuo metu Latvijoje jos smuko apie 4 proc., o Estijoje – 12 proc.“
Ž. Maurico teigimu, šią krizę Lietuva pasitiko visiškai kitokiomis nuotaikomis nei 2009 m. Jei tuo metu kainos krito, tai dabar tik kyla. Ir vis labiau artėja prie skandinaviškų. Jei ten atlyginimai už lietuviškus didesni apie 4 kartus, tai paslaugos brangesnės tik du kartus. Taigi, lietuviai joms išleidžia santykinai didesnę dalį algos.
Priklausys ir nuo derybų dėl minimumo
SEB banko ekonomistas Tadas Povilauskas taip pat atkreipė dėmesį, kad didžiausią dalį paslaugų savikainos sudaro darbo jėgos kaštai. Kai jie auga, galiausiai juos turi perkelti į galutinę kainą.
„2017-2019 m. vidutinio darbo užmokesčio augimas Lietuvoje skirtingais metais svyravo nuo 8 iki 10 proc. skirtingais metais. Normalu, kad didėjančios išlaidos darbuotojų atlyginimams buvo permetama į paslaugų kainas“, – komentavo ekonomistas.
Jo teigimu, paslaugos nebūtų brangę, jeigu gyventojai arba klientai jų nepirktų ar neįpirktų. Tačiau ir jų disponuojamos pajamos didėjo, tad paslaugų brangimas nesumažino jų paklausos.
„Visi suprantame, kad vidutinis darbo užmokestis Lietuvoje per pastaruosius 3 metus augo 10 proc. Ispanijoje tokio augimo tikrai nebuvo. Taigi natūralu, kad ir paslaugos pas mus brango greičiau nei pietinėse valstybėse.
Beje, kiek teko kalbėti su kolegomis iš užsienio, jie pastebi, kad mūsų infliacija galėjo būti dar didesnė“, – aiškino T. Povilauskas.
Anot jo, visose Baltijos šalyse kainų didėjimas buvo panašus. Tačiau ir dabar Estijoje, kur algos didesnės kone trečdaliu, kai kurios paslaugos yra brangesnės nei Lietuvoje.
Ekonomistas pripažino, kad ankstesnės prognozės apie gyventojų perkamosios galios, paslaugų paklausos mažėjimą ir dėl to lėtesnę infliaciją, gali nepasitvirtinti.
„Ką matome iš birželio, liepos duomenų, realiai tas neįvyko. Kainos per šiuos mėnesius galbūt labai nepadidėjo, bet nebuvo ir jų mažinimo. Ar tai stebino? Gal šiek tiek ir nustebino, bet turbūt tai yra įrodymas, kad gyventojų perkamoji galia ne taip stipriai sumažėjo per patį koronaviruso įkarštį. Dabar ta paklausa nėra taip sumažėjusi, kad būtų galima mažinti kainas“, – kalbėjo T. Povilauskas.
Jo teigimu, tolesnis kainų augimas priklausys nuo darbo užmokesčio pokyčių. Aiškesnė situacija turėtų būti rudenį, kai bus aišku, kiek kitais metais bus didinama minimali mėnesinė alga. Dėl jos turės tartis Trišalė taryba. Nepavykus sutarti darbuotojų ir darbdavių atstovams, ją nustatys Vyriausybė. Tikėtina, kad prieš rinkimus bus nuspręsta bent nežymiai minimumą padidinti.
Ateityje kainos susilygins su europietiškomis
„Swedbank“ vyresnysis ekonomistas Vytenis Šimkus taip pat nurodė, kad paslaugų kainų pokyčius didžiąją dalimi lemia atlyginimų pokyčiai.
„Skirtingai nei kalbant apie prekes, kurių sąnaudos susideda iš daug daugiau įvairių dalių, tokių kaip įranga, žaliavos, transportavimas ir t.t., paslaugose didžiąją dalį vertės sukuria žmonių darbas, tai sudaro ir esminę sąnaudų dalį“, – komentavo pašnekovas.
Jo teigimu, paslaugų sektorius taip pat pasižymi ir tuo, kad jame sunku didinti produktyvumą. Yra fiksuotas skaičius žmonių per dieną, kurių plaukus galima nukirpti ar kurių sveikatą galimą patikrinti:
„Be to, skirtingai nei su prekėmis gana retai yra galima tarptautinė prekyba paslaugomis. Šie du faktoriai lemia kad augančios darbo sąnaudos labiau atsispindi paslaugų, nei prekių kainose. Kadangi pastaruosius penketą metų vidutinis atlyginimas šalyje augo tarp 7-10 proc. per metus, tai apie 5 procentus siekiantis paslaugų brangimas yra gana natūrali pasekmė."
Pasak V. Šimkaus, verta pastebėti, kad nemažą dalį paslaugų krepšelio sudaro valstybės administruojamos paslaugos tokios kaip švietimas ar sveikatos apsauga, kurių kainos dažnai nepaklūsta rinkos dėsniams.
„Lietuvoje tikėtina dar kurį laiką paslaugos brangs sparčiau nei prekės. Lietuvai artėjant link ES atlyginimų lygio, tikėtina, atlyginimų augimas lėtės, o kartu su juo rims ir paslaugų infliacija“, – prognozavo ekonomistas.
