Toks dabar metas, kai visi be išimčių ekonomikos prognozuotojai skuba sukūrenti savo pavasarines prognozes, skelbdami naujas ir visai kitokias.
Mes pagarsėjome tuo, kad Europos Komisijos (EK) paviešintuose pramatymuose esame vienintelė šalis, kuri 2010 metais smuktels į recesiją – ūkinės veiklos plėtra bus nebe plėtra, o susitraukimas, bendrasis vidaus produktas (BVP) sumažės 1,1 procentu.
Visų BVP jau augs, o mūsų – mažės.
Ūkio plėtra lėtėja visame pasaulyje; 2008-2010 metais daug šalių patirs recesiją, t. y. metinės gamybos apimties sumažėjimą. Ir JAV (2009 m. BVP sumažės, palyginti su ankstesniais metais, 0,5 proc.), ir Japonija (BVP smuks 0,4 proc.), ir Jungtinė Karalystė (smuks 1,0 proc.), ir Airija (žemyn 0,9 proc., jau 2008 m. smukus 1,6 proc.). Tarptautinis valiutos fondas (TVF), taip pat visai neseniai paskelbęs savo naujas prognozes, kai kam dar griežtesnis, nei Europos Komisija: BVP kūrimas 2009 m. sumažės ir Italijoje (0,2 proc.), ir Ispanijoje (0,2 proc.), ir Islandijoje (net 3,1 proc.). Vokietija bei Prancūzija, 2009 m. Komisijos tvirtinimu patirsiančios nulinį augimą, irgi ne kažin kiek skiriasi nuo išvardintų nelaimėlių.
Sunkesni laikai palies visas Europos valstybes, mes nesam išimtis.
Palies skirtingai. Baltijos šalys nukentės smarkiai – jų buvę itin spartūs plėtros tempai išvirs į staigų ir labai didelį šuolį žemyn, link stagnacijos ir net gamybos smukimo.
Bet Lietuva tarp jų atrodys kiek kitaip. Pagal EK neblogai argumentuotas prognozes Lietuvos ūkio plėtra lėtės ne taip staigiai, kaip Estijos ir Latvijos; ji taip pat vėluos pradėti smukti, vėluos ir atsigauti.
Štai kaip EK prognozuoja Baltijos valstybių ūkio raidą 2008-2010 m. Estijos BVP tuo trejų metų laikotarpiu keisis taip: smuks 1,3 proc., po metų dar 1,2 proc. ir dar po metų paaugs 2,0 proc. Latvijos atitinkamai – smuks 0,8 proc., dar smuks 2,7 proc. ir kilstels 1,0 proc. Lietuvos BVP paaugs 3,8 proc., sustos ties 0,0 ir galop smuks 1,1 proc.
Taigi, per tą trejų metų laikotarpį (įskaitant šiuos metus) Estijos ekonomika patirs 2,5 proc. sumažėjimą, Latvijos – 3,5 proc. sumažėjimą, Lietuvos – 1,1 proc. sumažėjimą. Kaip bus dar toliau – nėra prasmės spėlioti, joks mokslas nieko tikra nepasakys.
Kodėl Baltijos valstybės patiria (patirs) tokį unikalų šuolį iš labai spartaus augimo į recesiją? Tai lėmė investicijomis pagrįstas augimas. Baltijos šalių ekonomikos šoko į priekį prasidėjus kredito ekspansijai, kuri sukėlė didelę gyvenamųjų namų statybą ir su tuo susijusių kitų investicijų (pirmiausia – statybos ir statybinių medžiagų gamybos sektoriuose) plėtojimąsi.
Investicijoms atitekęs perdėtai didelis vaidmuo plėtojant ekonomiką neišvengiamai suteikia ūkiui ryškų ciklinį pobūdį, nes ima veikti vadinamasis akseleratoriaus principas. (Jis susijęs su Keyneso atskleistu multiplikatoriaus principu, todėl kartais irgi siejamas su Keyneso teorija).
Jis teigia, kad jei ekonomika ima augti sparčiau (dėl kredito plėtros, eksporto ekspansijos ar technologinio proveržio), paspartėja ir investicijos, nes darosi būtina didinti ir gamybinius pajėgumus. Augimas labai paspartėja, nes sąnaudos ir atitinkamai rezultatas, plečiant investicijas, yra kur kas didesnis nei tolygiai ugdant prekių ir paslaugų gamybą. Investicijos veikia kaip smagratis.
Bet kai investicijos ima lėtėti, smagratis ima suktis priešinga kryptimi. Ekonomikos augimą pakeičia taip pat pagreitintas plėtros lėtėjimas.
Būtent tai ir yra (bus) pagrindinė nacionalinių ekonomikų ryškaus svirduliavimo priežastis 2008-2010 m. Griežtėjant („ačiū“ pasaulinei finansų krizei) kredito sąlygoms, niaukstantis verslo bei būstų pirkėjų nuotaikoms ir lūkesčiams, investicijos smuko žemyn. Jei 2005-2007 m. laikotarpiu investicijos (pastovaus fizinio kapitalo formavimas, įskaitant gyvenamųjų namų statybą) Lietuvos ekonomikoje kasmet didėjo atitinkamai 11,2 proc., 19,4 proc. ir 20,8 proc., tai 2008-2010 m. laikotarpiui matome tikrą „šuolį nuo tramplino“ – investicijos ne tik neaugs, bet net kasmet mažės: 2008 m. smuks 3,2 proc., 2009 m. 6,5 proc., 2010 m. 2,3 proc.
Analogiškas procesas vyksta ir visose kitose ES šalyse, tik niekur nebūta tokių pašėlusių augimo tempų, atitinkamai ir tokių šuolių žemyn.
Investuotojų „niūrumas“ ir yra pagrindinė problema, kurią sprendžiant sprendžiamas ekonomikų revitalizavimo klausimas.
Žinoma, yra ir kitas būdas – skatinti vartojimą; jis irgi pagyvina ūkinę veiklą, ir net gana staigiai. Bet – tai įmanoma tik didinant valstybės išlaidas (ypač jei privataus skolinimosi ištekliai suvaržyti), kas, savo ruožtu, reiškia padidėsiančios valstybės skolos aptarnavimo naštos užkrovimą jaunimui ir ateities kartoms, paliekant juos be rimtesnio gamybinių pajėgumų atnaujinimo (kas vyksta, jei augimas remiasi investicijomis).
O kodėl vėluojame (smukti ir kilti)?
Todėl, kad mūsų ekonomika kiek kitokios struktūros. Joje santykinai didesnį lyginamąjį svorį užima tradicinės ūkinės veiklos šakos – apdirbamoji pramonė ir žemės ūkis, o mažesnę dalį – paslaugos, ypač susiję su nekilnojamojo turto apyvarta bei finansiniu tarpininkavimu. Todėl mūsų ūkio reagavimas į tarptautinės konjunktūros svyravimus yra sulėtintas (nes ir paklausa tokiai produkcijai kinta lėčiau), o patys svyravimai – mažesnės amplitudės.
Baigiant pravartu priminti ir dar vieną dalyką - tikras ekonomikos augimas yra ne BVP didėjimas, bet BVP, tenkančio vienam šalies gyventojui, didėjimas. Jei Lietuvoje 2007 metais gyventojų skaičius sumažėjo 0,5 proc. (faktas), tai net esant BVP mažėjimui 0,1-0,4 proc., BVP vienam gyventojui šalyje didėtų, o ne mažėtų.
Europos Komisija savo prognozių dalyje, skirtoje Lietuvai, rašo: „Viltys, kad Lietuva atsiskirs nuo kitų dviejų Baltijos valstybių jų staigiame ekonomikos augimo lėtėjime, atrodo esančios vis mažiau ir mažiau realistinės.“ Pasirodo, Briuselyje sklandė ir tokios mintys (apie geresnę Lietuvos ekonomikos būseną). Gal ir nebloga idėja?
Bet kol kas, kai žvelgiama į šiek tiek tolimesnę ateitį (Ignalinos atominės elektrinės uždarymas, būtinumas didinti perkamų dujų kiekį Elektrėnų jėgainei „maitinti“, būtinumas daugiau skolintis, užsitarnavus daug prastesnius kredito reitingus, sparti infliacija dėl energetinių išteklių brangimo bei nominalaus darbo užmokesčio didinimo inercijos ir pan.), tektų turėti galvoje, kad tas mūsų ūkio ypatingumas gali būti ir visai kitokio pobūdžio.
Dėl vieno galima neabejoti – mūsų kruopščiai išrinktųjų suformuota naujoji Vyriausybė gauna tikrą, realų, be jokių scenaristų ir prodiuserių atsiradusį iššūkį.
