„Jei 2017 metais mažmenininkų pardavimus labiausiai augino kainų dedamoji, tai 2018 metais tendencija mažmeninėje prekyboje apsivertė 180 laipsnių – auga parduodami kiekiai, nebe kainos. Panašių tendencijų tikimės ir 2019 metais: kainoms į viršų neleis šuoliuoti auganti konkurencija mažmeninės prekybos sektoriuje, mažesnės naftos ir maisto kainos bei lėtėjantis paslaugų kainų augimas“, – aiškina „Luminor“ banko vyriausiasis ekonomistas Žygimantas Mauricas.
Ekonomisto teigimu, Lietuvoje sumažėjusi infliacija lėtins augančių kainų ir kylančio darbo užmokesčio spiralę. Be to, tai padės išlaikyti šalies konkurencingumą tarptautinėje arenoje.
„Pastaruoju metu infliacijos augimas sulėtėjo, jis praėjusių metų pabaigoje net buvo paniręs žemiau 2 proc. ribos. Maisto prekių kainos pradėjo kristi, arba auga labai lėtai“, – sakė Ž. Mauricas.
Tiesa, jis pridūrė, kad Lietuvoje vis dar smarkiai aukštesnėmis už ES rodiklį išlieka drabužių ir avalynės kainos. Na, o restoranų ir kavinių kainų augimas jau po truputį slopsta.
„Luminor“ šiais metais prognozuoja 2 proc., o kitąmet 2,3 proc. vidutinę metinę infliaciją. Šalies ekonomikos augimo prognozę banko ekonomistai pagerino nuo 2,7 iki 3 proc. šiems metams ir nuo 2 iki 2,8 proc. 2020 metams.
Banko vyriausiosios analitikės Indrės Genytės-Pikčienės teigimu, šiuo metu taip pat jaučiamas atslūgęs pasaulio ekonomikos seisminių zonų aktyvumas. Dėl to neapibrėžtumo ir galimų prekybos karų tikimybė pasaulyje mažėja.
„Vis dėlto, matome, kad pernai JAV fiksavo didžiausią užsienio prekybos deficitą per ilgą laiką. O juk Donaldas Trumpas norėjo tą deficitą sumažinti. Tačiau panašu, kad visos pastangos kovojant su Kinija rezultato nedavė, to deficito nepavyko sumažinti. Gali būti, kad bus nusitaikyta ir į importą iš Europos Sąjungos – antros pagal dydį kaltininkės dėl minėto JAV prekybos deficito“, – pažymėjo I.Genytė-Pikčienė.
Šiuo metu du trečdaliai Lietuvos eksporto yra nukreipta į kitas ES šalis, bet bloko fragmentacija kelia nerimą. „Luminor“ atstovai pažymėjo, kad ES galvos skausmu tampa ne tik procese užstrigęs „Brexit“. Labiausiai įsiskolinusia ES nare laikoma Italija jau kurį laiką nevykdo struktūrinių reformų, o ekonomikos augimo prognozės šiai šaliai ypač menkos. Finansinės drausmės ir ekonominio sąstingio kamuojama ir antra pagal dydį ES ekonomika Prancūzija.
Svajonių žemė ukrainiečiams
„Luminor“ ekonomistus pagerinti Lietuvos ekonomikos perspektyvą paskatino ir neišsipildžiusios EK bei kitų tarptautinių institucijų prognozės, kuriomis tikėtasi dirbančiųjų skaičių Lietuvoje pernai sumažėsiant 6 tūkstančiais. Vietoje to dirbančiųjų gretos išsipūtė 24 tūkstančiais.
„Lietuva iš darbo jėgos donorės po truputį tampa darbo jėgos magnetu. Praeitais metais tarptautinis migracijos deficitas siekė vos 3.3 tūkstančius, o šiais metais, tikėtina, Lietuva pirmą kartą nuo Nepriklausomybės atkūrimo turės teigiamą migracijos balansą.
Dirbančiųjų skaičių daugiausia augina imigrantai iš Ukrainos bei kitų trečiųjų šalių. Trečiųjų šalių darbuotojais seniai kliaujasi transporto sektorius, o pastaruoju metu juos dažniau sutinkame ir pramonės, paslaugų įmonėse“, – pastebi Ž. Mauricas.
Jis pažymi, kad ukrainiečių algos yra vidutiniškai tris kartus mažesnės už lietuvių. Tai esą didesnis algų skirtumas nei tarp Lietuvos ir mūsų tautiečių pamėgtos Didžiosios Britanijos.
Banko ekonomisto teigimu, dėl minėtų tendencijų Vyriausybė turėtų peržiūrėti ir šalies imigracijos politiką. Esą tikslinga leisti įsivežti daugiau darbuotojų iš trečiųjų šalių. Tačiau atsargiau reikėtų žiūrėti į trečiųjų šalių darbuotojų įdarbinimą įmonėse, kurios orientuotos į vietos rinką, pavyzdžiui, statybos bendrovėse.
„Reikėtų stengtis pritraukti daugiau aukštesnės kvalifikacijos, o ne pigesnių darbuotojų ir dėti pastangas, kad Lietuva jiems taptų ne laikina stotele“, – atkreipia dėmesį banko ekonomistas.
Dviejų Lietuvų pabaiga?
Šalies ekonomikos būklės apžvalgą pateikę „Luminor“ atstovai taip pat pastebėjo, kad užsienio investicijas pritraukiantys Lietuvos regionai geba inicijuoti spurtą, kuris sustabdė didėjusią takoskyrą tarp Vilniaus ir likusių regionų.
„Tokie miestai kaip Kaunas, Šiauliai ir kiti sugeba mesti iššūkį Vilniui, todėl atotrūkis tarp Vilniaus ir likusios Lietuvos nebeauga. Ar regionų atsigavimas tęsis labai priklausys nuo investicijų srauto – ypač į pramonės sektorių, kuris yra silpnoji Vilniaus regiono grandis.
Didieji miestai taip turi galimybes pritraukti investicijų į aukštos pridėtinės vertės paslaugų sektorių, nes Vilnius, tam tikruose sektoriuose yra persisotinęs investicijų, tad investuotojai čia susiduria su didesne konkurencija dėl darbo jėgos ir brangesne biurų nuomos kaina“, – teigia Ž. Mauricas
I. Genytės-Pikčienės teigimu, Kauno rajono pastangos įsitvirtinti kaip pramonei patraukliai savivaldybei, išnaudojant transporto mazgo ir Kaune esančių universitetų potencialą, akivaizdu, neliko bevaisės. Tai Kaunui leido pritraukti rekordines investicijas. Kita vertus, Klaipėdos regionas, kuris turi įgimtus konkurencinius pranašumus prieš kitas savivaldybes, iki galo šių stiprybių neišnaudoja.
