20 proc. Europos Sąjungos (ES) gyventojų, turinčių daugiausia pajamų, gauna maždaug 5,2 kartais daugiau nei 20 proc. gyventojų, uždirbančių mažiausiai. Tačiau toks ES vidurkis.
Pažvelgus į atskiras šalis šis santykis keičiasi. Mažiau nei 4 kartai užfiksuota Slovakijoje, Čekijoje, Suomijoje, Slovėnijoje, Švedijoje, Olandijoje ir Belgijoje, iki 6 kartų arba daugiau Portugalijoje, Estijoje, Latvijoje, Graikijoje, Ispanijoje, Bulgarijoje ir Lietuvoje, o Rumunija pasiekia net 8,3.
Lietuva, su 7,5 kartų skirtumu lieka antra.
„Nordea“ vyriausiasis ekonomistas Žygimantas Mauricas naujienų portalui tv3.lt komentuoja, kad kuo didesnės pajamos tuo jas sunkiau įvertinti ir sudėtinga jas „sugaudyti“, kur bei kaip gaunamos. Tačiau matuojamas 20 proc. gaunančių didžiausias pajamas Lietuvoje atspindi korporacijų vadovus, kurios moka oficialiai nemažą darbo užmokestį. 20 proc. „apačios“ – pensininkai, bedarbiai ir žmonės gyvenantys iš įvairių pašalpų, valstybės paramos.
„Tai šeimos, kurios nedirba dėl to, kad yra motinystės atostogose ar dirba kažką nelegaliai ir ne visai atsispindi statistikoje. Aišku, Lietuvoje dar šešėlis nemažas ir perlaidos iš užsienio, tai tas rodiklis tikrasis nėra visai toks. Viena vertus, perlaidos sumažina nelygybę, šešėlis kai kuriais atvejais padidina“, – prideda ekonomistas.
Tam tikra nelygybė – reikalinga
Kaip ekonomistas teigia, Lietuva niekada nebuvo viena iš šalių, turinčių ganėtinai žemą pajamų nelygybę, Lietuva visada buvo tarp lyderių, tačiau pokriziniu laikotarpiu, pastaruosius 5–6 metus ta nelygybė mažėjo silpniau nei kitose valstybėse. Pasak jo, reikia ne tik kovoti su korupcija ir kyšiais, kurie demotyvuoja žmones, bet ir sutvarkyti socialinę apsaugos sistemą, kad ji veiktų paprasto draudimo principu.
„Socialinė apsaugos sistema turi būti paprasto draudimo principu, tu moki – gauni, nemoki – gauni minimumą, kuris padeda išgyventi, kad nebadautum, neitum plėšti. Tokią sistemą įdiegus, nelygybę galėtume sumažinti. Visgi jos visiškai mažinti nereikėtų, ypatingai Lietuvoje, nes Lietuvoje iššūkis tas, kad trūksta kvalifikuotų specialistų. Pavyzdžiui, Lietuvoje trūksta IT specialistų. Tai ar dirbti Lietuvoje už 2 tūkst. eurų, ar važiuoti į Airiją, kur vidutinis atlyginimas 5–6 tūkst. Eur. (...)
Jei būtų sugalvota kad nuo1 tūkt. Eur įvesti Lietuvoje progresinius mokesčius ar pan., nemažai tikėtina, kad emigruotų į kitas valstybes. Tai bandydami sulyginti Lietuvoje pajamas galime ne kiek apačią pakelti, bet prarasti visą viršūnę ir vis tiek nepavyks lygybės padaryti. Manau, kad iš dalies normalu, jog turime pajamų nelygybę. Daug tyrimų padaryta, kai valstybė besivejančiame vaidmenyje, juda link tų išsivysčiusių valstybių, jos turi didesnę nelygybę“, – sako Ž. Mauricas.
Pasak ekonomisto, toks papildomas apmokestinimas daugiau uždirbančiųjų gali nuvesti pavojingu keliu – atimti motyvaciją mokytis, kilti karjeros laiptais.
„Dažniausiai yra nemaža koreliacija tarp to, kiek įdedi ir gauni. Ne tik kalbant apie darbą, bet ir kvalifikaciją, išsilavinimą, kiek žmogus investuoja, mokosi, uždirba pajamas. Tai jei jo pajamas labai smarkiai apmokestins ar sumažins, jam paprasčiausiai kris motyvacija. Lietuvai reikėtų dviejų dalykų. Pirma užtikrinti gaunamą horizontalų teisingumą, kai panašias pajamas gaunantys žmonės mokėtų panašius mokesčius ir būtų panašiai traktuojami. Problema yra nemaža, net tie patys medikai gauna nemažai kyšių, politikai. Čia susidaro didžiausias visuomenės nepasitikėjimas dėl nelygybės.
Reikėtų socialinės apsaugos sferą iš esmės reformuoti. Švietimas, sveikatos apsauga visiems prieinama, sudarant lygias galimybes visiems gyventojams Lietuvoje – siekti, dirbti ir mokytis pagal galimybes ir norą. Čia esmė, kad galimybės būtų lygios suteiktos, o ne per prievartą mažinti tą pajamų nelygybę“, – komentuoja ekonomistas.
Žinoma, reikia ir nepamiršti, kad tai 2015 m. duomenys. 2016 m. Lietuvoje didėjo ir minimalus mėnesio atlyginimas (MMA) ir pensijos, mažėjo nedarbas.
Ž. Maurico paklausus ar yra toks rodiklis, kurio mums reiktų siekti, jis nurodo Skandinavijos šalis. Visgi tuomet reikėtų, kad pirmiausia pasiektume jų ekonominį lygį.
Reikia efektyvesnio viešojo sektoriaus
Tuo tarpu „Swedbank“ vyresnioji ekonomistė Vaiva Šečkutė nežino, ar reikėtų užsibrėžti kažkokį siektiną lygį, tačiau dabartinis lygis, anot jos, yra neadekvatus ir neadekvatu yra tai, kad aukštos kvalifikacijos darbuotojai viešajame sektoriuje uždirba artimus minimaliai algai atlyginimus. O darbuotoju šiame sektoriuje – nemažai.
„MMA atlyginimą pakėlėme, bet viešojo sektoriaus efektyvumo nesutvarkėme. Kol kas tai yra nenormalu ir tai kuria neteisybės jausmą. Tą reikia spręsti. Tuo pačiu turime ir neefektyvų viešąjį sektorių ir negalime pritraukti pačių kvalifikuočiausių ir motyvuočiausių žmonių su tokio lygio atlyginimais. O esant labai neefektyviam viešajam sektoriui, net ir tie patys entuziastingiausi valstybės sektoriaus darbuotojai gali prarasti motyvaciją jame dirbti“, – teigia ekonomistė.
Pasak V. Šečkutės, darbingo amžiaus gyventojų skaičius mažėja, mokesčių padidinti erdvės nėra, nes Lietuvai svarbu pritraukti investicijas ir sudaryti patrauklias sąlygas dirbti Lietuvoje. „Taigi lengvų sprendimų šiuo metu nebėra, kuomet vis labiau ekonomikos plėtrą gali stabdyti darbuotojų trūkumas. Vienintelis būdas, kuris greitai vaisių neatneš yra struktūrinės reformos – švietimo reforma, efektyvesnis viešasis sektorius“, – prideda ji.
Portalui tv3.lt ekonomistė komentuoja, kad viena priežasčių pajamų nelygybės yra ta, kad nemažos dalies gyventojų, kurie priklausomi nuo socialinių išmokų, perkamoji galia pastaruoju metu mažėjo, nepaisant mažos infliacijos.
„Nes nepaisant bendros nuotaikos, kad viskas brango, vis dėlto praėjusiais metais bendra infliacija nesiekė nė 1 proc. Bet jei kuris laikas socialinės išmokos nedidėjo, o atlyginimai augo, ypač privačiame sektoriuje, tai galėjo padidinti pajamų nelygybę“, – paaiškina ji.