Lietuvos banko tyrimas atskleidė, kad mūsų šalyje vyrauja palyginti maža turto ir gana didelė pajamų nelygybė.
Lietuvos namų ūkiai turi sukaupę vidutiniškai 84,3 tūkst. eurų vertės turto. Tai maždaug dviem trečdaliais mažiau už Europos vidurkį (229,2 tūkst. eurų).
40 proc. neturtingiausių namų ūkių Lietuvoje turi sukaupę daugiau turto nei 40 proc. neturtingiausių namų ūkių daugelyje kitų Europos šalių. Tą iš dalies lemia gana nedidelės lietuvių skolos.
Iš kitų Europos šalių Lietuvą išskiria ir tai, kad nedidelė dalis (kiek per 10 proc.) namų ūkių yra įsigiję būstą su paskola. Dauguma ūkių turi be paskolos įsigytą nuosavą būstą.
Pasak tyrimo, daugiau kaip 80 proc. viso gyventojų turto Lietuvoje sukaupta nekilnojamojo turto (NT) forma, o finansinis turtas tesudaro kiek daugiau nei 4 proc. viso turto. Beveik visas jis laikomas bankų indėliuose.
Kitaip nei daugelyje ES šalių, labai maža dalis lietuvių turi kito finansinio turto – akcijų, obligacijų, įvairių fondų vienetų ir kt.
Sakoma, negalima visų kiaušinių dėti į vieną pintinę. Ekonomistai tai vadina – diversifikacija, turto ar rizikos išskaidymu. Jų teigimu, lietuvių turtas mažai diversifikuotas, o tai rodo ne tik menką mūsų finansinį švietimą. Dar blogiau, kad dėl to mes neišnaudojame visų galimybių uždirbti daugiau.
Reikia surinkti daugiau mokesčių
Lietuvos banko Taikomųjų makroekonominių tyrimų skyriaus vyresnysis ekonomistas Karolis Bielskis paaiškino, kad turto kaupimo šaltinis yra gyventojų pajamos.
„Didesnės pajamos suteikia geresnes galimybes kaupti turtą, tačiau pajamos ir turtas negali būti tiesiogiai gretinami, neįvertinus kitų komponentų“, – komentavo ekonomistas.
Iliustruodamas tai jis pateikė dviejų skirtingų šeimų pavyzdį. Tarkime, vienos iš jų pajamos siekia 2 tūkst. eurų, išlaidos – 1,5 tūkst. eurų, o santaupoms lieka 500 eurų.
Kitos šeimos pajamos gali siekti 3 tūkst. eurų., tačiau išlaidos būti kur kas didesnės – 2,9 tūkst. eurų, o santaupoms beliktų 100 eurų.
„Didesnės pajamos suteiktų platesnes galimybes antrai šeimai, tačiau skirtingi šeimų poreikiai ir kur kas didesnės antros šeimos išlaidos vestų prie situacijos, kur pirmosios šeimos sukauptas turtas būtų didesnis.
Todėl pajamų ir turto nelygybės negali būti tiesiogiai tapatinamos neįvertinus kitų svarbių komponentų (pvz.: sukaupto turto portfelio, šeimos sudėties, išlaidų, finansinio raštingumo ir kt.)“ – aiškino K. Bielskis.
Anot jo, vertinant atlikto tyrimo rezultatus ir anksčiau ne kartą minėtą Lietuvos banko poziciją, pagrindinis būdas sumažinti pajamų nelygybę Lietuvoje – didesnė surenkamo valstybės biudžeto dalis lyginant su šalies BVP, taip pat geresnis surinktų pajamų perskirstymas.
„Mokesčių prasme vienas iš būtinų žingsnių siekiant mažesnės pajamų nelygybės – vienodas skirtingų verslo formų apmokestinimas naikinant „gyvulių ūkį“. Kitas gana akivaizdus žingsnis – visuotinis NT apmokestinimas“, – komentavo ekonomistas.
Jo teigimu, atlikto tyrimo rezultatai parodo, kokia didelė Lietuvos gyventojų turto dalis yra sukaupta nekilnojamojo ar kito nefinansinio turto forma.
„Be jokios abejonės, konkretų mokesčio modelį ir įgyvendinimą reikėtų pasirinkti po kur kas platesnės diskusijos, tačiau mokesčio aktualumas yra neginčijamas.
Ne mažiau svarbus nei biudžeto surinkimas yra ir jo perskirstymas, tačiau tai yra politinės valios bei valstybinio sektoriaus modernizavimo ir restruktūrizavimo klausimas“, – pabrėžė pašnekovas.
Žmonės ne tik neuždirba, bet ir praranda pinigus
Komentuodamas Lietuvos banko tyrimą, „Swedbank“ vyriausiasis ekonomistas Nerijus Mačiulis atkreipė dėmesį į tai, kaip prastai yra diversifikuotas gyventojų turtas. 95 proc. jo yra nefinansinis turtas – tai yra nekilnojamas turtas, verslas arba automobiliai.
Be to, maždaug 3/4 to nefinansinio turto yra arba pirmas būstas arba kitas NT – sodas, sodyba, garažas ar kitas antras būstas.
„Pagal šį bruožą lietuviai yra išskirtiniai ES. Labai daug savo viso turto jie yra sukoncentravę į NT, paties turto nėra diversifikavę“, – pabrėžė N. Mačiulis.
Anot jo, mažai diversifikuotas ir menkas finansinis turtas, daugiau negu pusė jo yra indėliai bankuose – pati konservatyviausia taupymo priemonė.
„Vėlgi nesilaikoma tokių bazinių diversifikavimo principų, neieškoma galimybių kažkaip pelningiau investuoti. Matome, kad, palyginti su kitomis ES šalimis, gana maža dalis sukaupta lėšų pensijų fonduose – dvigubai mažiau negu Estijoje.
Nepaisant to, kad pensijų reforma prasidėjo prieš 15 metų, Lietuvos gyventojai labai mažą dalį norėjo ar galėjo skirti kaupimui savo senatvei ir turi ten mažai sukaupę finansinio turto“, – svarstė ekonomistas.
Jo įsitikinimu, tokias tendencijas lemia prastas finansinis raštingumas: gyventojai nežino bazinių investavimo, taupymo principų. Tokių, kaip diversifikavimas, kaip investavimo rizikos ir grąžos santykio įvertinimas. Ir dažnai arba apskritai netaupo, arba taupo nepasinaudodami visomis galimybėmis, kurias suteikia įvairiausios finansinės priemonės.
„Tai yra plati visuomenės problema, pastebima skirtingose amžiaus grupėse. Tai reiškia, kad ir mokyklose yra skiriama per mažai finansiniam raštingumui, ir apskritai tam reikėtų skirti daugiau dėmesio visoje visuomenėje.
Iš to seka ir kitos problemos. – ne tik iš savo sukaupiamo turto gyventojai nepakankamai uždirba, bet ir dėl žemo finansinio raštingumo, labiau pažeidžiami sukčių. Sukčiai yra dažniau nusitaikę į lietuvius, juos dažniau apgauna, suklaidina, išvilioja pinigus“, – aiškino N. Mačiulis.
Jo teigimu, kuo finansinis raštingumas mažesnis, tuo žmogui ar šeimai pavyksta sukaupti mažiau pinigų, nes jie arba per daug rizikuoja, arba netaupo, arba nesugeba protingai diversifikuoti savo santaupų ir iš jų uždirbti.
Ekonomisto nuomone, pakeisti situaciją galėtų ne tik platesnis NT apmokestinimas, bet apskritai didesnės paskatos investuoti į finansines priemones, ieškoti alternatyvų:
„Čia labiau padėtų mokestinės lengvatos, kurios galiojo praeityje. Tada gyventojams, pvz., investuojant į akcijas, kitus vertybinius popierius ne spekuliuoti, bet išlaikyti tuos vertybinius popierius ilgesnį laiką, ilgiau nei metus, grąža iš tų vertybinių popierių nebuvo apmokestinama.
Tokia praktika yra gana dažna pasaulyje, bet dabar Lietuvoje beveik nuo pirmo euro mokami mokesčiai. Mokestinių paskatų gyventojams investuoti į akcijas, kitus vertybinius popierius beveik nėra.“
Pasak N. Mačiulio čia padėtų dar vienas sprendimas, kurį Finansų ministerija svarsto jau kelerius metus ir kurį turi beveik visos pažangios ES valstybės. Tai yra investicinės sąskaitos, kuriose gyventojai galėtų taupyti ateičiai ir kuriose uždirbamas pelnas iš prekybos finansinėmis priemonėmis, iš investicijų nebūtų apmokestinamas tol, kol iš sąskaitos neišimama didesnė suma nei buvo įnešta.
Galutiniai sprendimai kol kas nėra priimti
Paprašyta pakomentuoti, kaip sekasi diegti šią naujovę, Finansų ministerija tikino skirianti didelį dėmesį tam, kad sukurtų kuo palankesnę aplinką tiek instituciniams, tiek mažmeniniams investuotojams.
„Siekiant sukurti daugiau investavimo instrumentų gyventojams Lietuvoje, buvo sukurtas sutelktinio finansavimo reguliavimas, leidžiantis fiziniams asmenims prisidėti prie verslo finansavimo, taip pat įtvirtinta tarpusavio skolinimo veikla, kuri sudarė galimybes gyventojams laisvas lėšas investuoti vartojimo kreditų rinkoje“, – rašoma ministerijos komentare.
Pastaraisiais metais esą taip pat buvo peržiūrėtas kolektyvinio investavimo subjektų reguliavimas – jis tapo gerokai aiškesnis ir lankstesnis, o taip pat sudarė papildomas galimybes gyventojų investicijoms.
Finansų ministerija teigia toliau vertinanti įvairias galimybes, kaip paskatinti gyventojus investuoti laisvas lėšas į finansinį turtą, taip užtikrinant gyventojų finansinį saugumą ir didesnį jų turimo turto diversifikavimą. Viena iš tokių priemonių galėtų būti investicinė sąskaita:
„Šiuo metu yra tęsiama analizė dėl galimo mokesčio režimo pajamoms iš per tokias sąskaitas valdomų asmeninių investicijų varianto, kuris leistų geriausiai pasiekti pagrindinį investicinės sąskaitos tikslą – palengvinti (supaprastinti) gyventojams investavimo į kapitalo rinkas sąlygas, nustatant, kad investuojant į įvairias finansines priemones būtų apmokestinamas tik galutinis tokio investavimo rezultatas (iš sąskaitos išimamas uždirbtas pelnas).“
Pasak ministerijos, galutiniai sprendimai dėl galimo investicinės sąskaitos modelio įgyvendinimo Lietuvoje kol kas nėra priimti.
„Tačiau kartu norėtume atkreipti dėmesį, kad ir galiojantis mokestinis reguliavimas skatina alternatyvų taupymą: ilgalaikis taupymas skatinamas taikant gyventojų pajamų mokesčio lengvatas pajamoms iš investicinio gyvybės draudimo, lėšų kaupimo pensijų fonduose; taip pat mokesčio lengvatos taikomos smulkiesiems investuotojams neapmokestinant 500 eurų per metus neviršijančių pajamų, gautų iš įvairių finansinių priemonių, pvz.: pajamų iš finansinių priemonių (pvz., akcijų, obligacijų) pardavimo; palūkanų už vertybinius popierius ar indėlius; palūkanų už paskolas, suteiktas per tarpusavio skolinimo ar sutelktinio finansavimo platformas“, – nurodo ministerija.
