Taupyti pinigus vienokia ar kitokia forma jau tampa būtinybe. Ar lietuviai moka taupyti, ar žino, kur galima „įdarbinti“ pinigus, kad jie būtų ne tik saugūs, bet ir neštų pelną?
Taupome konservatyviai
Statistinio lietuvio, kuris nelaiko santaupų kojinėje, pagrindinė investavimo priemonė yra indėlis banke. Apžvelgus pastaruosius penkerius metus, kurie finansų rinkose nebuvo itin aktyvūs, indėliai buvo pati pelningiausia investicija Lietuvoje.
„Antras pagal populiarumą buvo investicinis gyvybės draudimas, kuris yra geras produktas ir turi mokesčių lengvatą. Bet jo blogybė yra ta, kad jis nėra visiškai skaidrus. Jeigu paklaustumėte pirkėjų, jie tikriausiai negalėtų pasakyti, kiek moka už draudimą, kiek sutaupo, kokie yra administravimo mokesčiai. Bendrai skaičiuojant, aktyviai investuojančių į akcijas, obligacijas, investicinius fondus, būtų gal tik 40-50 tūkst. žmonių. Tai nėra didelis kiekis, palyginti su kitomis šalimis“, – kalbėdamas apie bendras investavimo tendencijas Lietuvoje sakė Lietuvos investuotojų asociacijos valdybos pirmininkas Vytautas Plunksnis.
Kad apie investavimą žinome nedaug, sutiko ir SEB banko Šeimos finansų ekspertė Julita Varanauskienė. Tai, anot jos, galėtume sieti su dviem faktais. Pirma, dažnas lietuvis apskritai neturi, ką investuoti. Antra, nedaug laiko turėjome iš ko mokytis taupyti, nes taupymas taip pat reikalauja žinių.
„Investuojant visada labai svarbu žinoti, ką darai ir kodėl. „Ką darai“ – tai žinios apie investavimo priemones, aplinką, galimybes, pavojus. „Kodėl“ – kaip konkrečiai man tai tinka arba ne. Kol tų žinių nėra, pinigų skirstymą ir dalijimą sunku pavadinti investavimu. Todėl su „praktika“ ne visada verta skubėti“, – patarė šeimos finansų ekspertė.
Esame investavimo pradinukai
Anot V. Plunksnio, beveik bet kuris žmogus, peržiūrėjęs savo biudžetą, galėtų rasti 50 ar 100 litų kas mėnesį investicijoms. Vis dėlto, nuo tokios sumos pradedant būtų pakankamai daug vargo, nes mažomis investicijomis reikia rūpintis labiau nei didele suma.
Tokiam požiūriui pritarė ir J. Varanauskienė. Ji atkreipė dėmesį, kad investuojant pinigai bus atidedami ilgesniam laikui, todėl pirma siūlė šiek tiek susitaupyti, ir tik paskui mąstyti apie tų santaupų investavimą.
„Nereikia manyti, kad investuoti gali tik tie, kam po vartojimo išlaidų lieka tūkstančiai. Tam užtenka ir šimtų. Tačiau žmogui, kuris dar visiškai nieko nesusitaupė, pirmiausia reikėtų skirti pinigų santaupoms. Atsižvelgus į šių dienų realijas, verta paminėti, kad investavimas šiandien (į bet kokį turtą – finansinį, nekilnojamąjį ar kt.) tinka tik tuo atveju, jei pelno ar palankaus momento parduoti investicijas turime galimybę laukti ilgai, ne mažiau kaip keletą metų. Galbūt pasiseks ir ta gera proga pasitaikys kur kas greičiau, tačiau tokia tikimybė nėra didelė“, – kalbėjo J. Varanauskienė.
Pašnekovė, paprašyta įvertinti lietuvių taupymo ir investavimo žinias pažymiu, skyrė gana kuklius balus.
„Lietuviai – pradinukai investuotojai, kai dar iš viso pažymiai nerašomi, tik šypsenėlės arba „liūdesiukai“ už pažangą ar nepadarytus darbus. Taigi, sakyčiau, būtų kokia viena šypsenėlė ir du „liūdesiukai“. Šypsenėlė už pasidomėjimą, „liūdesiukai“ – už neišsiaiškinimą iki galo. Bet didžioji dalis – iš viso nevertintina, nes dar net neatėjo į mokyklą“, – vaizdžiai kalbėjo šeimos finansų žinovė.
Ji išskyrė kelias gyventojų amžiaus grupės, kurių žinios apie taupymą ir investavimą yra ganėtinai skirtingos. Vyresniems kaip 45-eri šeimos finansų ekspertė skirtų stiprų aštuonetą. Du balai būtų atimami už tai, kad kartais labai neapgalvotai jie pasielgia su sutaupytais pinigais – lengvai atiduoda sukčiams arba patiki „greitą pelną“ žadantiems, neįvertindami su tuo susijusios rizikos.
Tiems, kurie patenka į 30-45 amžiaus kategoriją ji rašytų silpną septynetą. Tris balus atimtų už tai, kad tokie žmonės dažnai galvoja, jog kas nors kitas turi jais pasirūpinti ir kas nors kitas yra kaltas, kad jiems nepavyksta susitaupyti. Tiems, kam iki 30-ties atitektų dar mažesnis pažymys, nes jie, J. Varanauskienės žodžiais, dažnai negalvoja ne tik apie tai, kas bus po dešimt ar daugiau metų, bet ir apie tai, kas bus rytoj. Ekspertė taip pat atkreipė dėmesį, kad kiekvienoje grupėje atsirastų ir tokių, kuriuos galima būtų vertinti aukščiausiais balais.
Saugu, tačiau nepelninga
Nors Lietuvoje gyventojai labiau linkę rinktis tradicines investavimo formas (indėlius, draudimą, rečiau akcijas, investicinius fondus), yra ir kita investavimo alternatyva –Vyriausybės taupymo lakštai. Kaip aiškino V. Plunksnis, taupymo lakštai – tai valstybės įsipareigojimas grąžinti paskolintus pinigus. Dauguma Lietuvos gyventojų, pasak pašnekovo, gali būti, kad net nežino apie tokią investavimo priemonę. „Žmonės dažniausiai investicinius produktus perka bankuose, o atėjus į banką, jis visų pirma pasiūlys savo indėlį“, – kaip vieną galimą to priežastį įvardijo jis.
Finansų ministerijos duomenimis, Vyriausybės taupymo lakštai, kaip investicinė priemonė, populiarėja. Vis daugiau žmonių ryžtasi jų įsigyti. Per šių metų sausį išplatintas vienų ir dvejų metų trukmės Vyriausybės taupymo lakštų emisijas jau surinkta beveik 17 mln. litų. Už dvejų metų trukmės Vyriausybės taupymo lakštus gyventojai sumokėjo 9,86 mln. litų. Tai trigubai daugiau už 2009 metais pasiektą rekordą – 3,28 mln. litų. Už vienų metų taupymo lakštus, kurių emisija baigta platinti sausio 23 dieną, surinkta 6,91 mln. litų.
Finansų ministerijos atstovai tikina, kad lakštų populiarėjimas galėtų būti siejamas su investuotojams pasiūlyta naujove – dvejų metų trukmės taupymo lakštų emisija.
„Žvelgiant iš valstybės pozicijų, tai yra dar viena galimybė prisitraukti lėšų biudžeto deficitui finansuoti. Gyventojams – tai yra saugesnis investavimo instrumentas negu banko indėlis“, – teigė V. Plunksnis, pasiteiravus, kaip reikėtų vertinti šį investavimo instrumentą. Nors iš taupymo lakštų surinkta suma siekia beveik kelias dešimtis milijonų litų, anot pašnekovo, ši suma valstybės mastu tėra lašas jūroje.
„Valstybės pagrindinė problema yra ta, kad nėra aišku, kaip sukurti efektyvų platinimo tinklą, nes lyginant su tomis lėšomis, kurias valstybei reikia pasiskolinti ir kurias turi gyventojai, akivaizdu, kad taupymo lakštų yra išplatinami labai maži kiekiai“, – sakė Lietuvos investuotojų asociacijos valdybos pirmininkas.
Vienu didžiausiu taupymo lakštų privalumu V. Plunksnis išskyrė saugumą. Anksčiau laiko nutraukus sutartį, nėra prarandamos visos palūkanos. Klausiamas apie šios investavimo priemonės trūkumus, pašnekovas pirma minėjo nemažus valstybės platinimo kaštus – išlaidos reklamai, platinimo tinklo komisiniai ir t.t.
„Tiems, kurie nori uždirbti dešimtimis procentų, akivaizdu, kad to padaryti (iš taupymo lakštų – aut. past.) nepavyks. Tos priemonės, kurios yra prie saugesnių, jų ir palūkanos atitinkamai mažesnės“, – aiškino investavimo specialistas. Investavimas į taupymo lakštus, pašnekovo pastebėjimu, yra labiau tokia priemonė, kuri padeda išsaugoti pinigus ir, jei infliacija neviršija palūkanų, šiek tiek uždirbti, tačiau didelių turtų tikrai nesukrauna.
Nėra paprasta ir patogu skolintis
„Vyriausybės vertybiniai popieriai bet kokioje šalyje yra viena iš populiaresnių investavimo priemonių, tačiau Lietuva šioje vietoje galbūt ne viską padaro, kad būtų paprasta paskolinti. Rinkoje sklandė tokie pasiūlymai, kad galima būtų padaryti specialias sąskaitas, kur sąskaitos pabaiga ar pradžia identifikuotų, kokiam terminui yra skolinama. Žmogui tai būtų paprasčiau negu pasirašinėti kažkokius popierius. Pervedi pinigus ir žinai, kad tokią ir tokią dieną atgausi juos atgal su palūkanomis“, – vieną iš pasiūlymų, kaip galima būtų populiarinti Vyriausybės taupymo lakštus, siūlė pašnekovas.
V. Plunksnis sutiko, kad tam tikras sąryšis tarp pasitikėjimo valdžia ir noro jai skolinti yra, tačiau jis atkreipė dėmesį, kad yra ir tam tikrų švietimo spragų.
„Atėjus į banką, jums turbūt patikins, kad indėlis yra saugesnis. Gal taip tiesiogiai ir nepasakys, bet nepasiūlys Vyriausybės vertybinių popierių. „Snoro“ bankrotas parodė, kad indėlis buvo saugus tik tiek, kiek veikia valstybės garantijos“, – kalbėjo Lietuvos investuotojų asociacijos atstovas.
Šeimos finansų ekspertė J. Varanauskienė įvardijo ir dar vieną nepatogumą renkantis tokio tipo investicijas.
„Vyriausybės vertybinius popierius (VVP) galime pirkti tada, kai juos Vyriausybė platina. Kol nebuvo patrauklios pasiūlos, nesusiformavo ir paklausa, neatsirado žinios ir praktika“, – svarstė ji. Pašnekovė taip pat neatmetė tikimybės, kad dalis žmonių nei žino, nei turi noro detaliau patys savarankiškai pasidomėti galimybe savo santaupas investuoti į VVP.
Visuomenė – susiskaldžiusi
Nors Vakarų šalyse praktika taupyti pinigus rytojui ir galvoti apie savo finansinę ateitį labiau paplitusi nei Lietuvoje, anot V. Plunksnio, visose valstybėse galime rasti tiek atsakingų, tiek ir besimėgaunančių tik šia diena žmonių.
„Yra dvi kultūros. Viena sako „gyvenk šia diena, rytojus pats savimi pasirūpins“, tuo metu kita teigia, kad turi atsidėti kažką juodai dienai, kaupti. Tuomet natūralu, kad imi galvoti, kaip tuos pinigus padauginti“, – samprotavo pašnekovas.
Apibendrinant sakyti, kad vakariečiai savimi rūpinasi ir tik lietuviams rytojus neegzistuoja, pašnekovo teigimu, negalima, nes iš esmės visur pastebima susiskaidžiusios visuomenės požymių: „ Europoje yra akivaizdžių pavyzdžių, kad daug žmonių investuoja, tačiau yra ir kita žmonių dalis, kurie gyvena iš kreditinių kortelių limitų, brangių paskolų ir turi skolų. Jeigu išsivysčiusioje šalyje yra nemažai investuojančių žmonių, vis tiek yra ir ta dalis žmonių, kurie yra pasiėmę dideles paskolas ir apie taupymą nelabai galvoja“.
