Laikinasis banko „Snoras“ administratorius Simonas Freakley buvęs ilgametis konsultacijų bendrovės “Kroll” vadovas. Būtent ši įmonė daugiau kaip prieš metus atliko „Snoro“ akcininko Vladimiro Antonovo ir jo valdomos „Convers“ grupės reputacijos tyrimą. Ekonomika.lt pateikia šios bendrovės tyrimo išvadas.
„Mūsų tyrimo metu buvo analizuojama visa turima su subjektais susijusi vieša informacija rusų, latvių, lietuvių, olandų ir anglų kalbomis. Tai apėmė tarptautinę ir regioninę žiniasklaidą bei interneto išteklius, įmonių duomenis, taip pat priežiūros institucijų bei kitus teisinius šaltinius“, rašoma „Kroll“ ataskaitoje.
Šis tyrimas buvo papildytas konfidencialių šaltinių apklausų duomenimis atitinkamose jurisdikcijose.
Galiausiai “Kroll“ apklausė Vladimirą Antonovą bei Aleksandrą Antonovą ir gavo iš jų keletą dokumentuotų įrodymų.Ši ataskaita apibendrina mūsų iki šiol surinktus preliminarius duomenis.
Vladimiras Antonovas ir „Convers“ grupė
„Convers“ grupė pradėjo kilti 1999 m., kai tuomet 24 metų Vladimiras Antonovas įsigijo 49 proc. „Akademkhimbank“ (ACH) akcijų. Šį banką iki tol kontroliavo Rusijos mokslų akademijos moksliniai institutai. Po 1998 m. bankų krizės ACH buvo ant bankroto ribos. Didžiąją dalį jo turto sudarė Rusijos vyriausybės vertybiniai popieriai (GKO). Rusijos valstybė įsipareigojimų nevykdė, tad 1998 m. rugpjūčio 17 d. V. Antonovas mainais už banko skolas gavo pilną banko kontrolę.
Rusijos spaudoje būta spėliojimų dėl to, kaip V. Antonovas finansavo šį pirkinį. Kalbėdamas su mumis V. Antonovas paaiškino, kad jis už banką mokėjo labai mažai, nes akcijų įsigijimo metu bankas turėjo tik „rublinę licenciją“, vadinasi, galėjo atlikti bankines operacijas tik rubliais. V. Antonovas pareiškė interviu, kad kaip „Lefko Bank“ Vertybinių popierių departamento vadovas, jis „uždirbo bankui labai daug pelno laiku pardavęs GKO“. Dėl to jam buvo išmokėta 5 mln. JAV dolerių premija už 18 mėnesių laikotarpį, o tai sudarė 10 proc. pelno, kurį jis uždirbo „Lefko Bank“.V. Antonovas pareiškė „Kroll“, kad už ACH jis sumokėjo apie 200 tūkst. JAV dolerių. Už tokią sumą bankas turėjo neapmokėtų įsipareigojimų Maskvos miesto valdžiai ir dėl likvidumo problemų neturėjo galimybių atsiskaityti.
„Convers“ grupės įkūrimas prasidėjo kartu su „Conversbank“ įsigijimu 2003 m. vasarį. Pasak spaudos pranešimų, ACH įsigijo 85 proc. „Conversbank“ akcijų iš MDM grupės apytikriai už 65 mln. JAV dolerių. Bankas aptarnavo valstybines įmones, priklausančias Atominės energetikos ministerijai, dėl jo nuosavybės ir ypač dėl klientų bazės būta kovos tarp MDM ir „Alfa Bank“ grupių. Baigdami nesutarimus, „Alfa Bank“ ir MDM pasidalino banko turtą, o MDM tuomet pardavė banką ACH.V. Antonovas buvo cituojamas, esą ACH įsigijo banką, kurio pagrindinis turtas – jo bankinės veiklos licenzija. „Conversbank“ turėjo pilną bankinės veiklos licenziją, kuri leido jam vykdyti operacijas užsienio valiutomis ir teikti paslaugas užsienyje. V. Antonovas teigė „Kroll“, kad šis faktas, suteikiantis galimybę pirkti bankus užsienyje, buvo vienintelis logiškas paaiškinimas kodėl buvo pirktas „Conversbank“.
2003 m. V. Antonovas įsigijo vieną didžiausių Lietuvoje banką „Snoras“, kuris iki tol jau buvo įsivėlęs į skandalus. V. Antonovas „Kroll“ paaiškino, kad šis įsigijimas buvo „pirkimas banko Europos Sąju1ngoje, kol Lietuva dar netapo ES nare“. 2005 m. rugsėjį, bankas „Snoras“ įsigijo Latvijos banko „Latvijas Krājbanka“ akcijų.
2007 m. gruodį bankas „Snoras“ pirmą kartą kreipėsi dėl filialo atidarymo Didžiojoje Britanijoje, prieš tai, 2006 m. jis nusipirko bankinės veiklos licenziją Didžiojoje Britanijoje turinčią Lesteryje įsikūrusią kompaniją „Pointon York“. Tačiau 2008 m. vasarį, Didžiosios Britanijos finansinių paslaugų priežiūros institucija (FPPI) atsisakė bankui „Snoras“ išduoti leidimą steigti filialą Jungtinėje Karalystėje. FPPI buvo priversta viešai ginti savo sprendimą bankui „Snoras“ pareiškus, kad jis buvo diskriminuojamas ir, kad FPPI įtarimai dėl kaltinimų pinigų plovimu ir finansiniais nusikaltimais buvo nepagrįsti. Šie klausimai išsamiau aptariami toliau.
2008 m. „Convers“ grupė konsolidavo kai kurį savo bankinį turtą. „Conversbank“, „Grankombank“ ir „Voronezhprombank“ buvo konsoliduoti į „Investbank“, kuris dabar laikomas pagrindiniu „Convers“ grupės turtu. Be ką tik išvardintų bankų, bankų, „Convers“ grupė taip pat buvo įsigijusi šiuos Rusijos bankus: „Moscow Bank of Savings and Credit“, „Enisey bank“ (Krasnojarskas), „Baikalinvestbank“ (Irkutskas).
V. Antonovas taip pat valdo banką „Banco Transatlantico“ Panamoje ir „Griffon Bank“ Dominykos respublikoje.
Svarbiausias V. Antonovo nebankinio verslo interesas yra kompanija „Spyker“, kuri išsamiai aptariama toliau. Kiti nebankiniai interesai apima „Antilles Group“, kuri dalyvauja geoterminiuose projektuose Karibuose, ir nekilnojamojo turto projektai Rusijos Federacijoje.
Vladimiras Antonovas
Vladimiras Antonovas (nuotr. Fotodiena.lt/Karolio Kavolėlio)
Vladimiras Aleksandrovičius Antonovas gimė 1975 m. birželio 20 d. Navojaus mieste, Uzbekistane, ir yra faktiškas „Convers“ grupės įmonių savininkas. Priešingai negu spekuliuojama žiniasklaidoje, esą jis valdo savo tėvo turtą, mes manome, kad jis, o ne tėvas Aleksandras Antonovas yra faktinis „Convers“ grupės turto savininkas. Vertinimas esą V. Antonovas yra pagrindinis ir faktinis „Convers“ grupės turto akcininkas, buvo patvirtintas ir bankininkystės analitikų Vakaruose. „Kroll“ su jais kalbėjo šio tyrimo metu. Glaudžiai su teisėsauga susiję Rusijos žmoniškųjų išteklių tyrimo šaltiniai linkę matyti A. Antonovą kaip pagrindinį žaidėją. Tiesa, ši interpretacija yra „Kroll“ analizės padarinys, neparemtas viešai prieinamais dokumentais.
Netrukus po jo gimimo šeima persikėlė į Tadžikistano miestą Čkalovską. Ir Navojus, ir Čkalovskas buvo urano kasybos ir perdirbimo centrai, valdomi „MinSredMašo“ – Sovietų Sąjungos ekonominės energetikos ministerijos.
1992 m. V. Antonovas išvyko iš Tadžikistano į Maskvą studijuoti prestižiniame Inžinerijos ir fizikos institute, o vėliau perėjo studijuoti bankininkystės (Sberbank's Banking College). Šį studijų krypties pakeitimą V. Antonovas paaiškino kaip suvokimą, jog posovietiniame pasaulyje bankininkų reikės daugiau negu inžinierių.
1996 m. baigęs koledžą, kuris tada jau buvo vadinamas Maskvos bankininkystės institutu, jis įsidarbino „Sberbank“ Maskvos filiale. 1997 m. jis pradėjo dirbti „Lefko Bank“, iš pradžių kaip vyriausiasis ekonomistas, o vėliau kaip bendrovių vertybinių popierių departamento vadovas.
Nuo 1998 m., kai nusipirko ACH, jis prisiima vadovaujančius vaidmenius bankinėse institucijose, kurias įsigijo.
Jis tiesiogiai valdo 40 proc. akcijų paketą „Investbank“, kuris šiuo metu veikia kaip holdingo
kompanija visiems jo kontroliuojamiems Rusijos bankams. Tai patvirtina oficialių registrų duomenys Rusijoje.
Aleksandras Antonovas
Aleksandras Antonovas (Banko „Snoras“ nuotr. )
V. Antonovo tėvas Aleksandras Jurjevičius Antonovas gimė 1950 m. rugpjūčio 16 d. Sovietų Sąjungos akademikų šeimoje. Jo tėvas, Jurijus Antonovas, buvo vienas sovietų atominės programos kūrėjų. Kai Sovietų Sąjunga susprogdino savo pirmąją atominę bombą, Jurijus Antonovas buvo pirmasis mokslininkas, studijavęs sprogimo epicentrą.
Visą savo karjerą iki 1993 m. A. Antonovas praleido urano sodrinimo gamykloje, priklausiusioje Sovietų Sąjungos ministerijai „MinSredMaš“, atsakingai už atominę energetiką.
A. Antonovas mokėsi Leningrado Aviacijos inžinerijos institute. 1973 m. apsigynęs disertaciją jis pradėjo dirbti ministerijoje ir buvo išsiųstas dirbti urano sodrinimo gamykloje Navojuje, Uzbekistane. Ten gimė jo sūnus Vladimiras. Netrukus po sūnaus gimimo šeima persikėlė į Tadžikistano miestą Čkalovską, kur Aleksandro Antonovo uošvis Vladimiras Jakovlevičius Opolančiukas buvo gamyklos generalinis direktorius. Čikalovskas buvo uždara bendruomenė, kurioje gyveno tik urano sodrinimo gamyklos darbuotojai. Įmonė klestėjimo laikais turėjo 30 000 darbuotojų. Miestas buvo apgyvendintas sovietų mokslo elito, tai buvo svarbiausia sovietų branduolinės programos lokacija.
1991 m. žlungant Sovietų Sąjungai A. Antonovas buvo pasiekęs vyriausiojo inžinieriaus pavaduotojo rangą ir buvo atsakingas už įrangos departamentą, kuriame dirbo 600 darbuotojų.
1991 m. Tadžikistanas įgijo nepriklausomybę nuo Sovietų Sąjungos, o jos vyriausybė pradėjo įgyvendinti nacionalistinę politiką, kuri sukėlė sunkumų ne Tadžikistano gyventojams dirbti.
1993 m. A. Antonovas nusprendė perkelti šeimą į Maskvą, kur mokėsi Vladimiras.
Aleksandras Antonovas pasakojo „Kroll“, kad tuo momentu jis nusprendė atsisakyti darbo branduolinės energetikos sektoriuje, nes jam reikėjo finansuoti ne tik savo sūnaus mokslą, bet ir šeimos persikėlimą iš Tadžikistano. A. Antonovas tada įkūrė įmonę, pavadintą „Obedieniene Spets System Komplekt“.
Rusijos įmonių registro duomenimis, ribotos atsakomybės asociacija „SpetsSystemKomplekt“ Maskvos registracijos rūmų specialiajame filiale buvo įregistruota1992 m. rugpjūčio 31 d.
Kompanija kaip pagrindinę verslo veiklos sritį nurodė ekologinio monitoringo sistemų gamybą ir prekybą.
Tai buvo konsultacinė kompanija, kuri rėmėsi A. Antonovo mokslo žiniomis ir
konsultavo pramonės įmones sistemų integracijos klausimais. A. Antonovas, pavyzdžiui, patarinėjo ekologinio monitoringo sistemų projektavimo ir montavimo klausimais didelei amoniako gamyklai „Kuybishev Azot“.
Be inžinerinio konsultavimo, kompanija taip pat užsiėmė prekyba tarp Rusijos ir buvusių Sovietų Sąjungos respublikų. Prekyba paskutinį XX a. dešimtmetį buvo tipiška Rusijos kompanijų veikla.
A. Antonovas tvirtino „Kroll“, kad iš tikrųjų jo kompanija niekada nebuvo pakankamai sėkminga, kad padarytų jį turtingu, ir kad ji bankrutavo 1998 m. krizės metu, kai jo klientai nustojo atsiskaitinėti. Rusijos įmonių apskaitos duomenys rodo, kad nuo 1998 m. ši bendrovė nustojo pildyti savo metinės finansinės atskaitomybės ataskaitas, o tai leidžia manyti, kad įmonė tapo neveikli ir buvo išbraukta iš bendrovių registro.
Pasak A. Antonovo, jo indėlis į ACH įsigijimą buvo jo ryšiai. Kadangi jis buvo mokslininkas, ACH valdę mokslininkai nesidrovėjo klausti, kada jo sūnus galės juos išpirkti. Nuo ACH perėmimo A. Antonovas veikė kaip vyresnysis patarėjas sūnaus, kuris, „Kroll“ supratimu, yra faktiškas „Convers“ grupės savininkas. A. Antonovas taip pat pasakojo „Kroll“, kad jis naudojasi savo mokslinėmis žiniomis, kad prižiūrėtų jo sūnui priklausančių bankų IT sistemas.
Versijos
Žiniasklaidoje praeityje pasirodė daug – ir dažniausiai neigiamų – spekuliacijų apie V. Antonovą, A. Antonovą ir „Convers“ grupę. Be to, grupė turėjo žiniasklaidoje plačiai nušviestų nesutarimų su Rusijos Centriniu banku ir Didžiosios Britanijos finansinių paslaugų priežiūros institucija.
Šių nesutarimų apžvalga buvo pateikta ankstesnėjė preliminarioje Krool ataskaitoje. Vėliau, remdamasi tolesne šaltinių apklausa, Krool stengėsi patikrinti svarbiausius ginčijamus klausimus. Gruodžio 14 ir 15 dienomis mes apklausėme Vladimirą ir Aleksandrą Antonovus. Šiame skyriuje pateikiama mūsų analizė ginčytinais klausimais. Ji paremta mūsų tiriamuoju darbu ir pokalbiais su Antonovais. Dėl laiko stokos „Kroll“ neturėjo galimybės pasiremti nepriklausomais šaltiniais ir patikrinti kai kurios Antonovų pateiktos informacijos.
Konflikas su Andrejumi Kozlovu
V. Antonovo teigimu, jo vadovaujamos grupės nesutarimų su Rusijos Centriniu banku ir Didžiosios Britanijos FPPI šaknų reikia ieškoti asmeniniame jo ir aukštas pareigas užėmusio Rusijos Centrinio banko pareigūno Andrejaus Kozlovo konflikte.
Anot V. Antonovo, konfliktas su Kozlovu prasidėjo 2001 metais, kai „Akademkhimbank“ (ACH) mėgino įsigyti nedidelį Rusijos banką „Inturbank“. Šis bankas turėjo likvidumo problemų ir sutarė su ACH dėl pardavimo sąlygų. Sandoris 2001 m. gegužės mėnesį buvo aptartas ir patvirtintas Rusijos Centrinio banko Maskvos skyriaus. Sandoris ACH buvo naudingas, nes „Inturbank“ turėjo pagrindinę bankininkystės licenciją. Patvirtinus įsigijimą, federalinis Centrinis bankas staiga panaikino „Inturbank“ licenciją, dėl to automatiškai iškilo banko likvidavimo klausimas.
V. Antonovas papasakojo „Krool“, kad neįvardintas Centrinio banko pareigūnas jam patvirtino, jog Inturbank licencijos panaikinimas buvo inicijuotas asmeniškai Kozlovo siekiant valdyti banko likvidavimo procesą ir paskirti likvidavimo administratorių. Pasinaudodamas likvidavimo procesu Kozlovas siekė nukreipti banko turtą jam palankiai grupuotei. V. Antonovas teigia vartęs slaptas ataskaitas, kuriose nurodoma, kad Kozlovas buvo artimai susijęs su stambia Rusijos bankininkystės grupe MDM.
V. Antonovas nenuleido rankų ir pradėjo supirkinėti banko skolas. Tapęs pagrindiniu banko kreditoriumi, jis sugebėjo paskirti likvidavimo administratorių ir perimti likusį banko turtą. „Krool“ atidžiau netyrė „Inturbank“ įsigijimo bei V. Antonovo ir Kozlovo santykių. Šaltinių teigimu, nesutarimų tarp Kozlovo ir V. Antonovo būta ir vėliau, o tai atsiliepė Rusijos Centrinio banko požiūriui į V. Antonovo kontroliuojamus bankus. Tiesa, šaltiniai negalėjo pateikti šių nesutarimų priežasčių.
Konfliktas su Rusijos Centriniu banku
V. Antonovo įsitikinimu, nesutarimus su Rusijos Centriniu banku sukėlė konfliktas dėl „Inturbank“.
2004 metais buvo sukurta Rusijos indėlių draudimo sistema (IDS). Jai priklausantys nariai privalėjo pateikti išsamias ir skaidrias ataskaitas. IDS išplėtojo tuometinis Centrinio banko pirmininko pirmasis pavaduotojas Andrejus Kozlovas. Žiniasklaida plačiai rašė apie tai, kad būtent Kozlovas suvaidino lemiamą vaidmenį uždraudžiant „Convers“ grupei dalyvauti IDS. Spauda citavo Kozlovo pasisakymus apie neskaidrų verslą, įskaitant pinigų plovimo operacijas.
Kaip teigia V. Antonovas, draudimas jo bankams – įskaitant ir „Conversbank“ – dalyvauti IDS, buvo savavališkas aktas. Jis pažymėjo, kad iki tol nė vienas iš bankų, kurie negavo leidimo dalyvauti sistemoje, neturėjo priekaištų iš Rusijos Centrinio banko Maskvos skyriaus, vykdančio bankų priežiūrą jam priklausančioje teritorijoje.
Jis taip pat pažymėjo, kad dabar jam priklausantys bankai dirba Rusijoje be kliūčių, o „Investbank“, į kurio holdingą buvo įtrauktas „Conversbank“, šiuo metu svarbiausias jo bankas Rusijoje – priklauso IDS.
Konfliktas su FPPI
2006 m. gegužės mėnesį bankas „Snoras“, V. Antonovas ir „Conversbank“ gavo FPPI patvirtinimą įsigyti „Pointon York“. Šis faktas žiniasklaidoje nebuvo nušviestas.
V. Antonovas teigia, kad 2006 m. rugpjūčio mėnesį FPPI pateikė priekaištų, kuriais naujuosius „Pointon York“ akcininkus kaltino nepilnos informacijos atskleidimu. „Convers“ grupė prieštaravo tokiai interpretacijai, remdamasi faktu, kad FPPI pozicija suformuota po 2006 m. birželio 15 d. įvykusio V. Antonovo ir FPPI atstovų susitikimo, kuriame V. Antonovas dalyvavo be advokato ir vertėjo. V. Antonovo kalbos, kuria vyko susitikimas, žinios tuomet nebuvo pakankamos ir dėl to galėjo kiti esminių nesusipratimų. Jis neigia kaltinimus dėl ne visos informacijos atskleidimo FPPI.
Anot V.Antonovo, egzistuoja FPPI pareigūno xxx užrašai, daryti 2006 m. birželio 15 d. susitikimo metu. Jie įrodo, kad jis buvęs visiškai atviras kalbėdamas su FPPI. „Kroll“ šių užrašų nematė.
2007 m. vasario mėnesį buvo pasiektas susitarimas, pagal kurį buvo atkurtas pasitikėjimas banku, nors V. Antonovui buvo leista likti banko beneficial akcininku.
V. Antonovas teigia, kad FPPI pozicijos pasikeitimas yra susijęs su 2006 m. birželio viduryje įvykusiu FPPI pareigūnų susitikimu su Kozlovu. „Kroll“ nenustatė, ar toks susitikimas įvyko.
2007 m. pabaigoje bankas „Snoras“ mėgino atidaryti filialą Jungtinėje Karalystėje, o FPPI atsisakymas suteikti leidimą buvo plačiai aptariamas žiniasklaidoje.
Pagal ES teisę, leidimus filialų atidarymui užsienyje suteikia priežiūros institucija tos šalies, kurioje bankas veikia. Bankas „Snoras“ gavo pritarimą iš bankų priežiūros institucijos Lietuvoje, kuri savo ruožtu informavo apie tai FPPI. Vis dėlto FPPI manė, kad V. Antonovas stengiasi apeiti 2007 m. vasario mėnesio susitarimą ir nesutiko su sprendimu.
2008 m. vasarį FPPI atsisakė išduoti bankui „Snoras“ leidimą steigti filialą Didžiojoje Britanijoje. FPPI buvo priversta viešai ginti šį sprendimą, kai bankas „Snoras“ pareiškė, jog tai diskriminacinis nutarimas, o FPPI išankstinė nuomonė dėl pinigų plovimo ir finansinių nusikaltimų yra nepagrįsta.
Bankas „Snoras“ pateikė apeliaciją Finansų paslaugų ir rinkų tribunolui (angl. – Financial Services and Markets Tribunal). 2009 m. vasario mėnesį įvykusiame posėdyje FPPI teisininkai tvirtino, kad banko „Snoras“ prašymas buvo atmestas dėl to, jog jo vadovai nepateikė „tiesių atsakymų į tiesius klausimus“ apie santykius su Rusijos priežiūros institucijomis.
FPPI tvirtino turėję nuogąstavimų, kad banko „Snoras“ santykiai su priežiūros institucija nebus grįsti „atvirumo ir bendradarbiavimo dvasia“. Turimomis žiniomis, pareigūnai nepaminėjo faktų, kad bankui nebuvo suteiktas leidimas priiminėti indėlius Rusijoje, o Lietuvos bankų priežiūros institucija jam buvo paskyrusi baudą. Lietuvos bankas 2008 m. balandžio mėnesį dėl finansinių ataskaitų pažeidimų skyrė bankui Snoras 169 tūkst. 210 litų (apie 62,900 JAV dolerių arba 0,1 procento nuo 2005 m. pajamų) baudą. Bauda paskirta atlikus tyrimą dėl to, kaip bankas laikosi bankų sistemos reikalavimų.
Kaip teigiama 2009 m. vasario 6 d. „Times“ straipsnyje, FPPI išreiškė abejones dėl didžiausio banko „Snoras“ akcininko ir stebėtojų tarybos pirmininko V. Antonovo reputacijos. Jis buvo kaltinamas informacijos slėpimu. „Šie nesklandumai nėra atsitiktinumas, bet tipiško pono Antonovo kontroliuojamų institucijų elgesio pavyzdžiai“, – cituojamas FPPI pareigūnas.
Bankas „Snoras“ 2009 m. vasario 13 d. pranešime spaudai pareiškė, kad žiniasklaidos panešimai šiuo klausimu „turi tendencingumo atspalvį“ banko atžvilgiu. Pranešime pažymima, kad FPPI draudimo argumentuose nėra jokių pareiškimų apie banko „Snoras“ ar jo dukterinių ar kitaip susijusių įmonių Lietuvoje, Jungtinėje Karalystėje ar kitur netinkamą elgesį vystant bankinį verslą. Taip pat nėra jokių pareiškimų, kad bankas „Snoras“ arba ponas V. Antonovas dalyvavo pinigų plovimo veikloje ar kituose finansiniuose nusikaltimuose, arba ketina tai daryti ateityje.
2009 m. kovo 3 d. pranešime spaudai FPPI paskelbė, kad bankas „Snoras“ nusprendė atsisakyti planų atidaryti filialą Didžiojoje Britanijoje. FPPI pareiškė, kad bankas „Snoras“ tikriausiai nebūtų užtikrinęs skaidraus bendradarbiavimo su FPPI tais klausimais, kuriuos stebėti priklauso šiai priežiūros institucijai.
Įtarimai dėl pinigų plovimo
FPPI pozicija dėl banko „Snoras“ yra indikacija plačiai pasklidusio įsitikinimo, kad V. Antonovas yra įsipainiojęs į pinigų plovimo operacijas. Tai bendra kai kurių Rusijos žiniasklaidos sektorių komentatorių nuomonė. „Kroll“ tokią nuomonę girdėjo ir iš Rusijos saugumo tarnybose dirbančių bankų analitikų lūpų.
V. Antonovas aiškino, kad tokie įtarimai yra Kozlovo kampanijos prieš jį vaisius, taip pat produktas „juodosios viešųjų ryšių kampanijos“, kurią valdo žmonės, vykdantys čečėnų lyderio Ramzano Kadyrovo įsakymus. Kadyrovo pėdsakas aptariamas žemiau.
V. Antonovas nurodo, kad jo valdomi Lietuvos bankai turi puikius santykius su priežiūros institucija šioje šalyje. Jis taip pat pažymėjo, kad Panamos priežiūros institucija leido jo grupei įsigyti banką ten. Galiausiai jis pabrėžė, kad Rusijos Centrinis bankas nė vienam iš jo valdomų bankų niekada oficialiai nebuvo pateikęs kaltinimų dėl pinigų plovimo.
„Convers“ grupės pinigų plovimo prevencijos ir klientų interesų apsaugos procedūromis pasaulyje rūpinasi KPMG. „Kroll“ neanalizavo šių procedūrų. Pastebėtina, kad V. Antonovas turi bankus tose jurisdikcijose – Baltijos šalyse, Panamoje – kurios yra žinomos dėl pinigų plovimo.
Pasikėsinimas nužudyti Aleksandrą Antonovą
Žiniasklaidos duomenimis, pasikėsinimas nužudyti susijęs su A. Antonovo komercine veikla. Kai kurios žiniasklaidos priemonės spėja, kad pasikėsinimas surengtas siekiant eliminuoti A. Antonovą kaip svarbų liudininką Boriso Sokalskio byloje, kurioje jis kaltintas 71 mln. rublių plovimu. Teigiama, kad B. Sokalskis atidarinėjo piniginėms operacijoms skirtas sąskaitas „Akademkhimbank“, o A. Antonovas ketino apie tai liudyti Rusijos teisėsaugai.
Kaip „Kroll“ informavo Vladimiras Antonovas, pasikėsinimas į jo tėvo gyvybę, galiausiai privertęs abu Antonovus pasirinkti Didžiąją Britaniją kaip nuolatinę gyvenamąją vietą, buvo išprovokuotas nesutarimų dėl jo grupės turto.
2008 m. du verslininkai, Germanas Gorbunzovas ir Piotras Čiuvilinas susisiekė su Vladimiru Antonovu ir pasiūlė už nedidelę kainą parduoti „Convers“ grupę. V. Antonovas mano, kad jie veikė Dūmos deputato ir Kremliui palankaus Čečėnijos prezidento Ramzano Kadyrovo dešiniosios rankos Adamo Delimkanovo vardu.
Kaip teigia V. Antonovas, iš pat pradžių Gorbunzovas ir Čiuvilinas stengėsi įtikinti Rusijos mokesčių tarnybą imtis priemonių prieš „Convers“ grupę. Kai šis planas nepasiteisino, jie pasamdė čečėnų smogikus nužudyti A. Antonovą.
Aukštas pareigas užimantis šaltinis Baltijos šalyse patvirtino „Kroll“, kad V. Antonovas šiuo metu „slapstosi“ Latvijoje nuo organizuoto nusikalstamumo. 2009 m. rugpjūčio 23 d. Latvijos žurnalas „Kas jauns?“ išspausdino straipsnį apie tai, kad V. Antonovas nusipirko namą 20 kilometrų nuo Rygos, Jurmaloje. Šioje vietoje nekilnojamasis turtas vertinamas brangiausiai Latvijoje, čia nuosavybę turi daug rusų.
Moldavų verslininko nužudymas
Kai kurie žiniasklaidos šaltiniai tvirtina, kad A. Antonovas ir jo sūnus gali būti susiję su Moldovos verslininko Igorio Vainbergo-Gerso nužudymu Kišiniove 2008 m. liepos mėnesį.
Kaip „Kroll“ sužinojo iš V. Antonovo, naujienos apie Igorį Vainbergą-Gersą buvo dalis „juodosios viešųjų ryšių kampanijos“, organizuotos Gorbunzovo ir Čiuvilino. V. Antonovas pateikė „Kroll“ dokumentuotų Moldovos policijos įrodymų, kurie patvirtina, kad Igoris Vainbergas-Gersas nusižudė. V. ir A. Antonovai taip pat padavė į teismą laikraštį „Moskovskij Komsolomec“, kuris publikavo šią istoriją.
Australijos pensininkai ir Trevoras Fingas
Žiniasklaidoje buvo pasirodę įtarimų, kad bankas „Snoras“ įpainiotas į neteisėtai įgytų pinigų plovimo istoriją, susijusią su nuteistu aferistu iš Anglijos Trevoru Fingu. Trevoras Fingas sugebėjo pasisavinti Australijos pensininkų lėšas, o žiniasklaida tvirtino, kad jam tai pavyko padaryti su Lietuvos banko pagalba.
Apie „Kroll“
„Kroll“ yra viena garsiausių pasaulyje verslo rizikos konsultavimo kompanijų. „Kroll“ būstinė įsikūrusi Niujorke, JAV. Bendrovė turi biurus 55 pasaulio miestuose.
„Kroll“ teikia buhalterinės apskaitos praktikos ir finansinių dokumentų audito paslaugas; renka ir sistemina elektroninius įrodymus teisininkams; atkuria prarastus arba sugadintus kompiuterių ir serverių duomenis; atlieka išsamius bylų tyrimus; tikrina potencialių darbuotojų biografijas; užsiima asmenų sauga; tobulina saugos sistemas ir procedūras.
Verslas: korporatyviniai tyrimai ir verslo rizikos konsultacijos
Įkurta: 1972 m.
Įkūrėjas: Jules B. Krollas
Būstinė: Niujorkas, JAV
Vadovas: Benas Allenas
Pajamos: 1 mlrd. JAV dolerių (2007 m.)
Darbuotojų skaičius: 3 800
Bendrovė savininkė: Altegrity Inc.
Interneto svetainė: www.kroll.com
