Kovą vartotojų kainos buvo gerokai – 1,0 proc. – didesnės nei vasarį. Tiesa, neverta dėl šio kainų didėjimo pernelyg nerimauti ar mėginti įžvelgti toli siekiančias jo pasekmes: nemaža padidėjimo dalis susijusi su sezoniniais – taigi kasmet tuo laikotarpiu pasireiškiančiais – veiksniais. Kainų didėjimą kovą labiausiai lėmė drabužių ir avalynės kainos, pakilusios dėl parduotuves pasiekusių naujų kolekcijų, taip pat prisidėjo pabrangę ryškaus sezoniškumo maisto produktai – daržovės ir vaisiai. Sezoniškumo įsiūbuotas kainų kilimas šių metų kovą atitiko praeities tendencijas. Pastarąjį dešimtmetį (2006–2015 m.) bemaž kiekvieną kovą kainų lygis daugiau ar mažiau pakildavo (pvz., pernai jis pakilo 0,8 proc.).
Vis dėlto negalime viso kainų padidėjimo „nurašyti“ sezoniškumui. Be sezoniškai pabrangusių prekių, šį kovą prie kainų kilimo pastebimai prisidėjo ir kai kurios kitos prekės ir paslaugos. Pvz., pabrango oro transporto paslaugos ir – pradėjus taikyti didesnius akcizų tarifus – alkoholiniai gėrimai bei cigaretės. Taigi akivaizdu, kad kai kurios kainos pakilo. Tačiau augimas „įsisuko“ tikrai ne visur – buvo ir pastebimai atpigusių prekių bei paslaugų (pvz., būsto priežiūros ir remonto prekės, dujos ir šilumos energija). Nors šie vartotojams malonūs pokyčiai kainas didinusių veiksnių poveikio neatsvėrė, tačiau infliaciją kovą jie sumažino – be jų ji būtų buvusi didesnė.
Metinės infliacijos fronte – nieko naujo, palyginti su šių metų pradžia. Infliacija kovą, kaip ir ankstesniais mėnesiais, buvo teigiama: skaičiuojant pagal vartotojų kainų indeksą, kainos buvo 1,2 proc. didesnės nei prieš metus. Per metus paslaugos gerokai pabrango, o prekės – šiek tiek atpigo. Prekių kainas žemyn tempė vis dar pigesnės nei prieš metus energijos prekės – degalai ir šilumos energija. Paslaugų kainos, priešingai, kyla gana sparčiai, skatinamos didėjančios vidaus paklausos, kurią savo ruožtu palaiko teigiami pokyčiai darbo rinkoje – augantis užimtumas ir darbo užmokestis.
Personalo išlaidos paslaugų sektoriuje sudaro kur kas didesnę visų gamybos išlaidų dalį nei kituose sektoriuose, todėl šis sektorius yra gerokai jautresnis darbo atlygio pokyčiams. O darbo užmokestis vis kilo, veikiamas ir nuosekliai didinamos minimalios mėnesinės algos, ir darbuotojams palankios padėties darbo rinkoje, įsivyravusios dėl tinkamos kvalifikacijos darbo jėgos stygiaus.
Be makroekonominių veiksnių, pernai nedidelę įtaką paslaugų kainų didėjimui turėjo ir euro įvedimas. Eurostato paskelbtas vertinimas rodo, kad euro įvedimas Lietuvoje paveikė tam tikrų paslaugų (pvz., valgyklų, kirpyklų, būsto nuomos, būsto priežiūros ir remonto paslaugų) kainas ir 0,04−0,11 proc. punkto – mažiau nei Latvijoje ir Estijoje – padidino bendrąją infliaciją.
Vis dėlto šiųmetės kainų tendencijos yra kitokios nei pernykštės. 2015-ieji buvo pirmieji po ilgos pertraukos neigiamos vidutinės infliacijos metai, ir tai buvo susiję su išorės veiksniais, ypač – su labai atpigusia nafta. Palyginti su 2014 m., Brent žalios naftos kaina JAV doleriais sumažėjo beveik per pusę, o eurais – maždaug trečdaliu. Todėl nenuostabu, kad Lietuvoje (kaip ir kitose ES valstybėse) labai nukrito energijos prekių, ypač degalų, kainos. Beje, būtent degalų kainų pokyčiai labiausiai lėmė ir tai, kad defliacijos viešnagė Lietuvoje neužsitęsė: šiemet degalų kainų kritimas labai sulėtėjo, ir taip sugrįžo mums geriau pažįstamas reiškinys – infliacija.
Kainų kaita artimiausiais ketvirčiais tebėra gaubiama neapibrėžtumo. Infliacijos prognozių yra įvairių – ir didesnių, ir mažesnių, o jų išsipildymas daug priklausys nuo to, kaip kis naftos ir kitų žaliavų kainos. Žaliavų rinkoms būdingas didelis kintamumas, todėl ir infliacija Lietuvoje gali būti kitokia, nei šiuo metu tikimasi. Staigūs naftos kainos pokyčiai jau ne kartą buvo privertę analitikus peržiūrėti savo prognozes. Štai kovą Lietuvos bankas gerokai sumažino 2016 m. infliacijos prognozę, nes naftos kaina buvo kur kas mažesnė, nei anksčiau tikėtasi. Dėl šios priežasties prognozuojamą infliaciją buvo priversti sumažinti ir kiti prognozuotojai (pvz., prognozuojantys euro zonos ekonomikos raidą).
Komentuoja Asta Bagdžiūnaitė, Lietuvos banko Ekonomikos departamento vyriausioji ekonomistė
