Darbdavių nuomone, žmonės elgiasi protingai, nes dabar – sunkūs laikai, už tokius reikalavimus jie gali būti ir atleisti, be to, atlyginimai Lietuvoje sparčiai augo, tad pinigų neva turime pakankamai.
O profsąjungų teigimu, įmonėms niekada nebūna tinkamo laiko atlyginimams kelti, tad darbuotojams reikia grupuotis ir reikalauti geresnių sąlygų.
Lietuviai mano, kad didesnio atlygio prašymas bus bevaisis
Jau kelis mėnesius iš eilės Lietuvoje oficialus prekių ir paslaugų metinis kainų augimas viršija 20 proc. Kaip rodo „Sodros“ duomenys, per metus tiek padidėjo tik dešimtadalio pensininkų ir tik trečdalio darbuotojų.
Tačiau beveik 71 proc. lietuvių pastaruoju metu neprašė darbdavių pakelti atlyginimą. Tokiam žingsniui ryžosi tik 16 proc. lietuvių.
Dešimtadalis respondentų (11 proc.) pakelti atlyginimą planuoja reikalauti greitu metu. Visgi daugiau gyventojų (17 proc.) nusiteikę pesimistiškai ir didesnės algos prašyti neketina, nes mano, kad tai neduotų jokio rezultato.
Dar 3 proc. apklausos dalyvių pripažino paprasčiausiai stokojantys drąsos šiuo klausimu kreiptis į darbdavius. 6 proc. gyventojų nurodė esantys sau vadovai, tad dėl atlyginimo kėlimo neprivalantys niekur kreiptis, rodo „Citadele“ banko iniciatyva „Norstat“ bendrovės atlikta gyventojų apklausa.
Atlyginimai Lietuvoje kilo daugiausia ES?
Vertindamas tokius apklausos rezultatus, Lietuvos darbdavių konfederacijos generalinis direktorius Danas Arlauskas nurodo, kad per pastaruosius 5 metus iš visos Europos Sąjungos (ES) šalių Lietuvoje atlyginimai esą augo daugiausia – taip pat ir minimalioji ar vidutinė alga.
„Kartais atlyginimas net pasiekė kai kurių išsivysčiusių ES valstybių lygmenį, o jei kalbėsime apie Vengriją, Portugaliją, Kiprą – tai mes juos jau ir aplenkėme.
Šito nepaneigsi. Lietuviai iš tikrųjų turi pinigų. 25 mlrd. eurų vien tiktai bankuose guli. Tai nereikia galvoti, kad žmonės labai skursta“, – dėsto pašnekovas.
Anot jo, infliacija, kuri, nors ir viršija 20 proc., per ilgą laiką labai nesijaučia. Esą jeigu būtų šokas – ateini į parduotuvę ir kitą dieną matai, kad viskas 20 proc. pabrango, tai būtų kitokia situacija, nes žmonės galėtų palyginti:
„O dabar yra daug ginčių: tas pabrango, tas atpigo, kokie produktai pabrango 20 proc., kurie atpigo. Galų gale dabar žiūrėkime – benzino kainos grįžta vos ne į priešpandeminį laikotarpį, o jei palyginsime su 2008–2009 m., tai benzino kainos beveik tokios pačios.“
Pasak D. Arlausko, kainos auga palaipsniui, o per 5 metus žmonių pajamos padidėjo gana stipriai.
„Su dideliu nerimu žiūriu į ateitį ir kokia bus ateities politika. Galų gale, kaip Europos Centrinis Bankas kels palūkanų normas, kokios bus fiskalinės priemonės, kurios padės kelti ekonomiką.
Nes čia dabar du dalykai, vienas kitam labai prieštaraujantys: kyla infliacija ir mažėja ekonominės apsukos. Tokia būsena vadinama stagfliacija, kuri gali privesti prie recesijos, jei nebus adekvačių, labai išmintingų priemonių. Štai tada iš tikrųjų, manau, situacija radikaliai pasikeis ir žmonės pradės kitaip reaguoti“, – komentuoja pašnekovas.
Dabar ne laikas prašyti didesnio atlyginimo
Anot D. Arlausko, žmonės, kurie pasitelkia savo intelektą, ateina pas darbdavį ir sako: žiūrėkite, ekonomika kyla, minimalus atlyginimas auga, jūs mums irgi turite kelti atlyginimus.
Tie, kurie visa tai reflektuoja intuityviai, esą supranta, kad kažkas čia ne taip ir negali taip būti – vyksta karas, kuris išsiurbia resursus, tad tai akivaizdu, galų gale kalbama, kad bus skiriama beveik 2 mlrd. eurų vien energetinėms išlaidoms padengti.
„Tai va šitie žmonės, turintys nuovoką, mąsto labai paprastai – gal dabar tikrai ne laikas: visi įsitempę ir jei ateini pas žmogų, kuris turi tam tikrus svertus, bet yra įsitempęs, tikrai ne tas laikas dar kelti sąlygas dėl didesnio atlyginimo.
Manau, žmonės supranta, kad ne laikas, reikia pažiūrėti, kokios bus Vyriausybės priemonės, kurios padės suvaldyti infliaciją, kompensuos energetines išlaidas, o tada aš suprantu, kad kažkur apie pavasarį galima kalbėti, bet tik ne dabar“, – sako pašnekovas.
Direktoriaus teigimu, didesnio atlyginimo dabar gali prašyti tik tie darbuotojai, nuo kurių priklauso įmonės pajamos, pvz., rinkodaros, reklamos, pardavimų vadovai.
Trukdo baimė ir žema darbuotojų savivertė
Paklausus, kaip padėti žmonėms, kuriuos infliacija tikrai stipriai paveikė, ir ką daryti, kad tiek darbuotojams, tiek darbdaviams būtų gerai, D. Arlauskas atsako, kad tos kainos padidėjo ne dėl darbdavių kaltės:
„Akivaizdu, kad tai yra valdžios reikalas. Valdžia turi galimybių skolintis, tuo labiau, kad, palyginti su kitomis ES šalimis, mūsų skolos koeficientas lyginant su BVP, vienas iš mažiausių ir net nesiekia 50 proc. Kai išsivysčiusiose šalyse, pavyzdžiui, Belgijoje, skola yra apie 140 proc., t.y. 3 kartus didesnė, nei Lietuvos.
Šiuo laikotarpiu aš nematau kitos galimybės – Vyriausybė turi skolintis ir užšaldyti tas kainas, ar tai būtų vandens ar energetikos, aš pavadinčiau – infrastruktūrines kainas, kurios yra labai svarbios. Tai vienintele išeitis. O jei mes dabar pradėsime moralizuoti, kad įmonės turi pasirūpinti – na, įmonės nėra socialinės rūpybos skyriai. Kai kurios įmonės gali pakelti atlyginimus, bet ne dėl to, kad kompensuotų darbuotojų pragyvenimą, o dėl to, kad darbuotojas sukuria didesnę vertę“, – dėsto Lietuvos darbdavių konfederacijos direktorius.
Jis priduria, kad jei vadovas pakeltų atlyginimus, akcininkai jį galėtų paduoti į teismą, nes jis nesilaikė jų nurodymų, nepasiekė jų suformuotų rodiklių tam, kad savavališkai padėtų žmonėms. Tai, anot D. Arlausko, prieštarautų verslo etikai ir netgi įstatymams, kas rodo, kad tas vadinamas „geras“ vadovas su aukšta empatija kaip verslo subjektas elgiasi visiškai netinkamai.
„Iš tikrųjų yra skirtinga kultūrinė aplinka. Amerikoje, jeigu nepatinka – tu atleistas. Europoje, ypatingai Skandinavų šalyse, verslo kultūra šiek tiek kitokia – ten remiasi socialine partneryste, ieškoma galimybių, kaip padėti įmonėms uždirbti daugiau pinigų.
Matote, mūsų profsąjungos bando kovoti – mes kovosime už tai, kad jūs gautumėte geresnį atlyginimą. Skandinavų profsąjungos sako, ko reikia tam, kad jūs galėtumėte mokėti didesnius atlyginimus – visiškai skirtingas matymas, bet mes neturime tos dialogų kultūros“, – kalba D. Arlauskas.
Geriausia išeitis – darbuotojams veikti kartu
Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos (LPSK) pirmininkė Inga Ruginienė neslepia, kad bendras informacinis fonas dabar yra toks, kad viskas tik blogėja, o ateityje bus dar blogiau.
Jos teigimu, darbdaviai apeliuoja į darbuotojų sąžinę, kad neva dabar sunku visiems ir prašyti didesnių algų lygu verslo griovimui.
„Jau nekalbant apie tai, kad net ir esant stabiliai ekonominei situacijai, dauguma darbuotojų baiminasi prarasti darbą, todėl susitaiko su esama padėtimi ir kenčia. Šios baimės, nors ir pagrįstos, neturėtų būti, jeigu darbdavio ir darbuotojų santykiai būtų grįsti pasitikėjimu. Deja, mūsų darbo pasaulyje tai nėra dažna“, – sako LPSK pirmininkė.
Ji pamini, kad darbdavių ir darbuotojų interesai skiriasi iš esmės. Verslo tikslas – maksimalus pelnas kuo mažesnėmis sąnaudomis, darbuotojų – kuo didesnės pajamos. Todėl, anot I. Ruginienės, darbdaviai nelinkę kelti atlyginimų, kad ir kokie laikai būtų.
Pašnekovė nurodo, kad atlyginimai keliami dažniausiai tada, kai yra neišvengiama, pvz. – trūksta darbuotojų. Tačiau ji užtikrina, kad reikalauti atlyginimų verta visada, geriausia – kolektyviai.
„Sprendimų priėmimas įmonėje/įstaigoje turėtų būti komandinis. Štai per pandemiją bendrovės, kurios tarėsi su savo darbuotojais, daug lengviau išgyveno sunkumus. Jei abi pusės vienodai mato situaciją ir kartu ieško sprendimų – visada galima rasti išeitį“, – dėsto LPSK atstovė.
Pasak I. Ruginienės, LPSK pastebi tendenciją, kad jauni darbuotojai daug dažniau išdrįsta prašyti atlyginimų pakėlimo, nes jie nebijo prarasti darbo žinodami, kad nesunkiai susiras kitą.
Jos teigimu, visai kitas dalykas yra vyresni darbuotojai (45 metų amžiaus ar vyresni), kurie baiminasi pakliūti į spąstus, kai praras esamą darbą ir neras kito: „Mes visada siūlome nebijoti ir kelti su darbu susijusius klausimus, tarp jų – ir darbo užmokesčio. Kaip jau minėta – geriausiai kolektyviai.“
Pašnekovė sutinka, kad yra kolektyvų, kur vyrauja baimės atmosfera. Ten, anot jos, ypač padėtų kolektyvinis veikimas.
Nors pelnas auga, darbuotojų prašoma pakentėti
I. Ruginienė sako, kad taip pat daug kur yra darbuotojams „plaunamos smegenys“, kad viskas yra blogai, padėtis sunki, reikia pakentėti, nors akcininkams išmokami dideli dividendai, o savininkų turtas auga kaip ant mielių.
Ji nurodo, kad to nebūna ten, kur yra stiprūs kolektyviniai susitarimai tarp darbdavio ir darbuotojų: „Darbo užmokesčio sistemos skaidrumas, aiškumas suteikia stabilumo abiem pusėms. Tada nereikia kiekvienam darbuotojui atskirai eiti prašyti didesnės algos, visiems būna aišku, kada, kiek ir už ką mokama, kada ir kokiu atveju numatomas atlyginimų augimas.“
LPSK pirmininkė įvardija, kad yra rizikos, jeigu veikiama po vieną. Tačiau kolektyvui susiorganizavus, darbdavys nebegalės taikyti kažkokių sankcijų visiems (pavyzdžiui – atleisti). O ilgainiui net susidarys sąlygos tartis dėl aiškios darbo užmokesčio sistemos.
„Mūsų patarimas – kurti darbuotojų organizaciją kolektyve, veikti bendrai, ieškoti kompromisų su darbdaviu, nes ir verslo stabilumo (o tai – tiesioginė ekonominė nauda) vienas iš svarbesnių garantų – taika kolektyve, saugūs ir lojalūs darbuotojai“, – dėsto pašnekovė.
