Vilnietė Monika pasakojo, kad jau 3 mėnesius dirba nuotoliniu būdu iš Kanarų salos Tenerifės.
„Pačioje pirmojo karantino pradžioje pakeičiau darbą, šiuo metu dirbu logistikos srityje. Kadangi tęsėsi karantinas, dirbau iš namų. Tačiau darbdavys net nekalbėjo apie darbą biure, nes jo paprasčiausiai neturėjo. Jaunai įmonei karantino metu neapsimokėjo mokėti už biuro nuomą.
Tad visu metus, antrojo karantino metu, dirbau iš namų. Tačiau praėjus metams vis dažniau galvojau, kad noriu išvažiuoti ir dirbti šiltuose kraštuose. Tai buvo sena svajonė, kuriai išpildyti anksčiau nebuvo galimybių. Vis dėlto šį pavasarį vis dažniau apie tai galvojau ir ieškojau tinkamos darbostogų krypties“, – pasakojo mergina.
Anot jos, karantino metu kelionių krypčių pasirinkimas buvo mažas.
„Nusprendžiau vykti į populiarųjį kurortą Tenerifę. Ten išvykau kovo mėnesį, kai Lietuvoje dar galiojo gana griežtas karantinas, negalėjome kirsti savo gyvenamosios savivaldybės ribų. Tačiau Tenerifėje situacija buvo kitokia, nors ten irgi galiojo karantinas, bet galėjome laisviau judėti po salą, lankytis kavinėse, restoranuose.
Mano darbo pobūdis būnant Tenerifėje nepasikeitė. Toliau atlikau man paskirtas užduotis. O produktyvumas išaugo. Norėjosi kuo greičiau atlikti visus darbus, kad galėčiau vėliau leisti laiką gamtoje, susitikti su draugais“, – kalbėjo Monika.
Anot jos, čia tiek daug veiklos, kad nesinori sėdėti namuose ir nieko neveikti.
„Nesutikčiau, kad darbostogos mažina darbo našumą. Priešingai, norisi kuo produktyviau dirbti ir turėti daugiau laisvo laiko. Lietuvoje karantino metu dirbau dvejuose darbuose, nes turėjau daugiau laisvo laiko.
Atvykusi į Tenerifę supratau, kad dirbu nuo ryto iki vakaro. Tad neturėjau laiko poilsiui ir pramogoms. Todėl vieno darbo atsisakiau. Dabar galiu skirti laiko ir darbui ir pramogoms“, – pasakojo mergina.
Ji pridūrė, kad kol kas grįžti į Lietuvą nežada.
„Iš pradžių Tenerifėje planavau būti iki birželio, bet vėliau nusprendžiau likti ilgiau. Į biurą vadovas nekviečia dirbti. Tačiau jeigu ir kviestų, nebežinau, ar to norėčiau. Šiek tiek pasiilgau gyvų susitikimų su kolegomis, bet visą laiką dirbti biure kažin, ar norėčiau“, – svarstė Monika.
Siūlo atskirti atostogų ir darbostogų sąvokas
Lietuvos profesinių sąjungų konfederacijos pirmininkė Inga Ruginienė sakė, kad reikėtų apskritai pasibrėžti, ką reiškia sąvoka – darbostogos.
„Ir dabar Darbo kodekse numatyta, kad nuotolinio darbo metu darbuotojas gali dirbti įvairiose vietose. Tad kuo darbostogos skiriasi nuo nuotolinio darbo? Ar tik nebus taip, kad ir atostogų metu darbuotojams teks dirbti?“ – retoriškai klausė I. Ruginienė.
Anot jos, keistai atrodo, kad darbas ir atostogos yra suplaktos į vieną sąvoką.
„Paprastai, kai darbo ir poilsio valandos yra tinkamai apibrėžtos, nekyla jokių neteisingų interpretacijų, ypač darbdaviui. O jeigu viską suplaksime į vieną vietą, gali būti, kad dirbsime ir atostogų metu, nebebus aišku, kada darbuotojas turėtų atostogauti, o kada dirbti“, – svarstė darbuotojų atstovė.
Anot jos, darbuotojų poreikiai yra skirtingi.
„Vieniems nuotolinis darbas gali būti privalumas, o kitiems – kančia. Tai priklauso nuo sąlygų, kurias turi darbuotojas. Jeigu jis turi geras sąlygas dirbti nuotoliniu būdu, gyvena dideliame name arba turi galimybę išvykti dirbti į užsienį, tada toks darbo pobūdis gali tapti realybe.
Tačiau jeigu žmogus gyvena 2 kambarių bute, kuriame mokosi ir dirba dar ir šeimos nariai, tada reikalavimas dirbti nuotoliu darbuotojui tampa kančia. Todėl šiuo klausimu neturi būti privalomumo. Darbuotojas su darbdaviu turi susitarti abipusiu susitarimu“, – aiškino I. Ruginienė.
Darbdaviams sunku pamatuoti darbuotojų našumą
Lietuvos darbdavių asociacijos prezidentas Danas Arlauskas teigė, kad įvertinti darbuotojų našumą yra sudėtinga. Tai priklauso ne tik nuo darbo pobūdžio, bet ir srities.
„Šiuo metu pastebime tokią tendenciją, kad sumažėjo darbuotojų poreikiai. Jiems užtenka tiek pinigų, kiek jie uždirba, ypač karantino metu, kai nelabai buvo kur juos išleisti. Tokiems darbuotojams nėra poreikio daugiau uždirbti.
Kartais darbdaviai siūlo jiems dirbti daugiau siūlydami didesnį atlyginimą, tačiau žmonės atsisako. Savaime susiklostys, kad žmonės mažiau dirbs, bet jų atlyginimas nemažės“, – komentavo D. Arlauskas.
Kalbėdamas apie darbuotojų našumą, jis pastebėjo, kad darbo metu žmonės skiria laiko ne tik užduotims atlikti.
„Darbuotojai leidžia laiką socialiniuose tinkluose, sprendžia asmeninius klausimus.
Žinoma, kai kuriuos darbus galima pamatuoti, tada aiškiai darbdavys mato, už ką darbuotojui moka. Jis mato, ką darbuotojas konkrečiai padarė. Tačiau yra sričių, kuriose produktyvumą pamatuoti yra sudėtinga“, – atkreipė dėmesį D. Arlauskas.
Anot jo, darbostogos ar darbas iš namų kai kuriose įmonėse jokia naujiena.
„Tačiau pandemija paspartino šį procesą. Vis tik girdžiu ne tik teigiamų atsiliepimų. Dalis darbuotojų skundžiasi, kad kai dirbo biure turėjo galėjo dažniau atsitraukti nuo darbo. O dirbdami iš namų jie dirba nuo ryto iki vakaro prie kompiuterio, kad vadovas juos matytų.
Tad reikia daugiau laiko, kad darbuotojai ir darbdaviai prisitaikytų prie kitokio darbo pobūdžio“, – sakė D. Arlauskas.