Pristatydami kasmetį ekonomikos tyrimą Lietuvos laisvosios rinkos instituto ekspertai sako, kad padidinti Lietuvos konkurencingumą pasaulyje padėtų liberalesni darbo santykiai, kokie yra kaimyninėse Skandinavijos šalyse. Lietuvos Darbo kodeksas esą darbdavių ir darbuotojų darbo santykius labai varžo ir yra mažai pakitęs nuo sovietinių laikų.
„Tos šalys, kurios pateikiamos kaip darbo santykių etalonas, jos pagal lankstumą iš tikrųjų Lietuvą lenkia. Tai ir Švedija, tai ir Suomija, tai ir Danija. Daniją išvis galima išskirti, nes ji užima antrą vietą pagal darbo lankstumą visame pasaulyje“, – teigia Laisvosios rinkos instituto prezidentas Žilvinas Šilėnas.
Tuo metu Darbo ir socialinių tyrimų instituto ekspertai sako, kad Skandinavijos šalių darbo santykių su esančiais mūsų šalyje negalima net lyginti. Danijoje 70 procentų visų dirbančiųjų yra profsąjungos nariai ir beveik visi iš jų susiję kolektyvinėmis darbo sutartimis. Darbo santykius ten reglamentuoja ne darbo kodeksas, o kolektyviniai susitarimai tarp darbdavių ir darbuotojų, todėl Darbo kodekso liberalizuoti ten ir nereikia.
„Danijoje, kaip ir daugelyje kitų valstybių, yra įstatymas, nurodantis, kad įmonėse, turinčiose daugiau negu 35 darbuotojus, trečdalį įmonės valdybos turi sudaryti darbuotojų išrinkti atstovai, t. y. Danijoje darbuotojai tiesiogiai dalyvauja įmonės valdyme ir dalyvauja sprendimų priėmime. Tai, be abejo, tokioje situacijoje tas Darbo kodekso reglamentavimas, kaip yra Lietuvoje, nereikalingas“, – tvirtina socialinių mokslų daktarė Inga Blažienė.
Be to, Danijoje stengiamasi apsaugoti ne darbo vietą, o užimtumą, t. y. praradęs darbą žmogus patenka į galingą socialinės apsaugos sistemą – jo bedarbio pašalpa dvejus metus siekia 90 procentų buvusio atlyginimo, jam iš karto suteikiamos perkvalifikavimo paslaugos. Tad vien tik darbo reglamentavimo lyginimas Danijoje ir Lietuvoje nepasako nieko.
Darbo santykių srityje besispecializuojantys teisininkai pastebi, kad beveik trečdalis Lietuvos Darbo kodekso straipsnių klausimus spręsti taip pat nukreipia pagal kolektyvinę darbo sutartį, tačiau tokios sutartys nėra sudaromos.
„Pavyzdį galiu pateikti: yra Valstybės tarnybos įstatyme jau beveik 5 metai galiojanti nuostata, kad valstybės tarnautojo darbo užmokestis, bazinis lygis turi būti nustatomas kiekvienais metais Vyriausybei pasirašant nacionalinę kolektyvinę sutartį. Nė vienais metais net derybos neįvyko dėl tokios sutarties ir tą padarė vienašališkai. Parodomas pavyzdys iš Vyriausybės ir po to kažko reikalaujama iš privataus sektoriaus“, – sako teisės mokslų daktaras, advokatas Nerijus Kasiliauskas.
Pasak ekspertų, didžiausia problema Lietuvoje yra jau ketvirti metai vis mažėjantis realus darbo užmokestis. Jis mažėja nuo 2009-ųjų pirmojo ketvirčio, o jos kilimas nekompensuoja kainų augimo.
„Problemos, kuriomis mes pasižymime Europoje ir pasaulyje, t. y. pirmoji vieta pagal pajamų nelygybę, pirmoji vieta pagal skurdo, pagal socialinės atskirties lygį, pagal mažiausią minimalų, mažiausią vidutinį darbo užmokestį, didžiulė šešėlinė ekonomika, jau nekalbu apie emigraciją iš šalies, visos šitos problemos nepajudės iš mirties taško, jeigu nedidės realus darbo užmokestis“, – teigia I. Blažienė.
Šiai problemai spręsti esą ir reikėtų konsoliduoti darbdavių, profsąjungų, Vyriausybės ir net Europos institucijų jėgas. Tuo metu naujosios Darbo kodekso pataisos jau nukeliavo į Seimą, nors profsąjungos joms ir nepritarė.
Virginija MOTIEJŪNIENĖ
