Daugėja ženklų, kad Europos ekonominė ir piniginė sąjunga byra greičiau nei politikai imasi veiksmų jai taisyti, rašo „Reuters“.
Euro zonos lyderiai birželio 29 dieną nusprendė steigti bendrą zonos narių bankų priežiūros instituciją. Jos pagrindu turėtų tapti Europos centrinis bankas (ECB), tačiau kitos detalės lieka neaiškios.
Šis siūlymas yra žingsnis Europos bankų sąjungos link, kuri galėtų suteikti bendrą indėlių garantiją ir bankų paramos fondą, užkirsiantį kelią kapitalo išplaukimui ar bankų bankrotams, kurie sukelia šoko bangas visame žemyne.
Lyderiai sutarė, kad euro zonos nuolatinis paramos fondas, 500 mlrd. eurų dydžio Europos stabilumo mechanizmas, galės tiesiogiai teikti bankams injekcijas, kai tik bus įsteigta priežiūros institucija.
Tačiau kai ši sistema bus įgyvendinta (tą planuojama padaryti iki kitų metų) gali būti per vėlu.
Kapitalo išplaukimas iš Ispanijos bankų įgauna pagreitį ir nėra aišku, ar euro zonos susitarimas paskolinti Madridui iki 100 mlrd. eurų pakeis šią tendenciją.
Daugelis bankų reorganizuojasi ar yra priversti tai daryti ryškėjant šiaurės-pietų atskirčiai valiutos sąjungoje.
Nematoma finansinė siena, galimai tokia pat pavojinga kaip Geležinė uždanga, kadaise skyrusi Rytų ir Vakarų Europą, lėtai kyla euro zonoje.
Palūkanų normų skirtumas tarp Šiaurės Europos kreditorių šalių, tokių kaip Vokietija ir Nyderlandai, kurių skolinimosi kaina yra rekordiškai žema, ir tarp įsiskolinusių šalių, kaip Ispanija ir Italija, kurių obligacijų palūkanos pasiekė lygį, buvusį prieš įsivedant eurą, grasina įtvirtinti ilgalaikę atskirtį.
Kadangi vyriausybės skolinimosi reitingai ir obligacijų palūkanos lemia ir šalies bankų bei verslo skolinimosi kainą, geriausiai valdomi Ispanijos ar Italijos bankai ir kompanijos turi mokėti žymiai daugiau už savo paskolas (jei pavyksta jas gauti) nei blogiausiai valdomi kolegos iš Vokietijos ar Nyderlandų.
Kuo ilgiau tęsiasi tokia situacija, tuo mažesnis šansas, kad pietinė Europa atsigaus, ir tuo didesnė galimybė, kad turtinė atskirtis tarp Šiaurės ir Pietų didės.
Augant nedarbo ir skurdo lygiui, neigiama reakcija į politiką, kuri jau yra labai stipri Graikijoje ir auga Ispanijoje bei Italijoje, atrodo neišvengiama.
ECB prezidentas Mario Draghi pripažino, kad didėjant susiskaldymui euro zonoje yra neaišku, ar gelbėjimo priemonės bus veiksmingos.
Vokiečių ekonomistas Hansas-Werneris Sinnas iš Ifo instituto įspėja apie baisias pasekmės Vokietijai dėl jai augančių įsiskolinimų.
Jei pietinė šalis taps nemokia ar paliks eurą, Vokietija liks su astronominio dydžio sąskaita, žymiai didesne nei teorinė 211 mlrd. eurų monetarinei sąjungai suteikta parama.
Kol Europos monetarinė sąjunga yra amžina ir negrįžtama, tol tokie tarpvalstybiniai įsiskolinimai ir kapitalo tekėjimai euro zonoje nėra svarbūs.
Tačiau jei iškils euro zonos skyrybų tikimybė, šių veiksmų svarba smarkiai išaugs.
Tokiu atveju pinigai iš šalių, kurios bus manoma, kad gali palikti sąjungą, suplūs į Vokietiją, kuri laikoma „saugia“ šalimi. Kai kurie pesimistai mano, kad mes jau stebime ankstyvus šio proceso požymius.
Bet koks įvykis, kuris paskatina kalbas apie Graikijos išėjimą iš euro zonos, taip pat pagreitina kapitalo tekėjimą, nepaisant nuolatinių ES lyderių pareiškimų, kad Graikijos atvejis yra unikalus.
Europos pareigūnai varto akis išgirdę monetarinės sąjungos griūties teorijas, nes, pasak jų, euras yra amžinas.
Kai kurių ES šalių nacionaliniai prievaizdai pradėjo tyliai vykdyti veiksmus, kurie sumažintų nacionalinių bankų pažeidžiamumą nuo euro zonos subyrėjimo.
Pavyzdžiui, Vokietijos finansinis reguliuotojas įsakė „HypoVereinsbank“ bankui, antrinei „UniCredit“ įmonei, apriboti pervedimus į savo patronuojantį banką Italijoje.
Tokie apribojimai yra legalūs, nes bankų priežiūra yra vykdoma nacionaliniame lygmenyje, tačiau šie veiksmai prieštarauja Europos Sąjungos bendros rinkos laisvo kapitalo judėjimo ir bendros valiutos sąjungos principams.
Ar bendras euro zonos bankų prievaizdas galės užkirsti kelią šiems apribojimams yra vienas iš klausimų, į kuriuos nebuvo atsakyta viršūnių susitikime. Bet kokiu atveju, bendros priežiūros be bendro indėlių draudimo gali nepakakti tam, kad būtų sustabdytas kapitalo nutekėjimas.
Vokietijos kanclerė Angela Merkel, norinti apsaugoti savo burbančius mokesčių mokėtojus, kol kas atmėtė bet kokius siūlymus dalintis atsakomybę už bankų indėlių garantijas ar likviduojant bankrutavusius bankus.
Patyrę ES stebėtojai sako, kad politinis užsispyrimas įtvirtinti valiutos sąjungos amžinumą, prives prie bendros bankų sąjungos.
Tačiau dabar Europos finansinis suirimas atrodo vyksta greičiau, nei veikia finansinės integracijos jėgos.
