Pastaruosius kelerius metus labiausiai aptarinėjama globalios ekonomikos tendencija buvo vadinamasis likusiųjų iškilimas. Tai yra spartus besivystančių šalių augimas siekiant prisivyti išsivysčiusį pasaulį. Šio fenomeno pagrindiniai varikliai buvo BRIC šalys – Brazilija, Rusija, Indija ir Kinija.
Buvo kalbama, kad matome pokytį pasaulyje, kurį galima išvysti tik vieną kartą gyvenime, esą išvysime, kaip šios šalys aplenks išsivysčiusį pasaulį. Tačiau dabar vis labiau atrodo, kad šio pokyčio galime ir neišvysti, rašo „Foreign Affairs“.
Kinijos augimas nuo dviženklio skaičiaus krito iki septynių ar net mažiau procentų. Likusios BRIC šalys irgi kenčia: nuo 2008 m. Brazilijos metinis augimas nukrito nuo 4,5 proc. iki 2 proc., Rusijos – nuo 7 iki 3,5 proc., o Indijos nuo 9 iki 6 procentų.
Tai neturėtų stebinti, nes greitą augimą išlaikyti ilgiau nei dešimt metų yra sudėtinga. Nuo 1950-ųjų metų tik trečdalis besivystančių šalių sugebėjo visą dešimtmetį išlaikyti didesnį nei 5 proc. augimą.
Amžinai besivystančios
Be to, nors atrodė, kad besivystančios šalys stipriai vejasi Vakarų pasaulį, tai yra netiesa. Tarptautinio valiutos fondo duomenimis iš 180 šalių tik 35 yra išsivysčiusios. Likusios rinkos kyla daugelį dešimtmečių ir taip darys dar ilgai.
Harvardo ekonomistas Danis Rodrikas pasitelkęs statistiką parodė, kad nuo 1950 iki 1990 m. pajamų vienam žmogui skirtumas tarp besivystančių ir išsivysčiusių šalių stabiliai didėjo. Vakarus pavyko prisivyti tik keletui valstybių. Tik po 2000-ųjų metų visos besivystančios šalys pradėjo vytis, tačiau 2011 m. pajamų skirtumas tarp turtingų ir kylančių šalių grįžo į 1950 m.
Tačiau besivystančių šalių augimas nėra tvarus ir, kaip jau atsitiko daugeliui šalių, augimas gali sustoti pasiekus vidutinį pajamų lygį.
Naujoji ir senoji ekonominė tvarka
Ateinantį dešimtmetį JAV, Europa ir Japonija tikriausiai augs lėtai. Tačiau tai neturėtų kelti tokio rūpesčio, kokį kelia sulėtėjimas Kinijoje.
Kinijos augimas lėtės 3-4 proc. ir ekonomikai bręstant lėtėjimas gali tapti dar gilesnis. Kinijos populiacija tiesiog yra per didelė ir sensta pernelyg greitai, kad ekonomika išlaikytų ankstesnį augimą. Daugiau nei pusė šalies gyventojų dabar gyvena miestuose ir Kinija artėja link vadinamojo „Lewiso lūžio taško“: ribos, kai šalies darbo perteklius kaimo vietovėse yra beveik išnaudotas.
Augimui lėtėjant Kinijoje ir industrinėse šalyse, vis mažiau yra perkama iš eksportu paremtų šalių, kaip Brazilijos, Malaizijos, Meksikos, Rusijos ir Taivanio. Per praeito dešimtmečio bumą vidutinis prekybos balansas kylančiose rinkose siekė 6 proc. BVP. Nuo 2008 m. šis skaičius krito žemiau 2 proc. ribos.
Per kelis ateinančius metus normaliu ekonominiu augimu taps toks, koks vyravo 1950-1960-aisiais metais, kai jis vidutiniškai siekdavo apie 5 proc., o daugelis valstybių atsilikdavo.
Politikos kaita
Netolygus besivystančių rinkų augimas pakeis pasaulio politiką. Tai grąžins Vakarams pasitikėjimą savimi ir prigesins ekonominį ir politinį pastarųjų žvaigždžių blizgesį, pavyzdžiui, Rusijos ir Brazilijos ( neminint naftos diktatūrų Afrikoje, Lotynų Amerikoje ir Vidurio Rytuose).
Taip pat bus sugriautas įsitikinimas, kad Kinijos sėkmė vaizduoja autoritarinio, valstybės valdomo kapitalizmo pranašumą.
Ekonominiai pastarojo meto pavyzdžiai užleis vietą naujiems modeliams arba jokiems modeliams, nes augimo trajektorija judės įvairiomis kryptimis.
Praeityje Azijos valstybės ieškojo pavyzdžio Japonijoje, valstybės nuo Baltijos iki Balkanų žvelgė į Europos Sąjungą, o turbūt visos šalys žiūrėjo į JAV. Tačiau 2008 m. krizė panaikino visų etalonų patikimumą.
Tokijo pastarosios klaidos davė kelią Pietų Korėjai, kuri vis dar kyla ir pateikia Azijai patrauklesnį modelį nei japonai. Šalys, kurios vienu metu veržėsi į euro zoną, dabar galvoja, ar nori prisijungti prie klubo, kurio tiek daug narių stengiasi išsilaikyti vandens paviršiuje.
O JAV sunku įtikinti šalis laikytis Vašingtono konsensuso – juo skurdžios šalys buvo raginamos apriboti savo išlaidas ir liberalizuoti ekonomikas – nes pats Vašingtonas negali sutarti dėl savo milžiniško deficito apkarpymo.
Kas kitą dešimtmetį išsiskirs?
Kadangi yra lengviau augti nuo žemo taško yra beprasmiška lyginti šalis skirtingose pajamų grupėse. Sėkmingomis bus laikomos tos šalys, kurios aplenks savo grupės narius. Tačiau neverta tikėtis, kad greitu metu grįš praeitam dešimtmečiui būdingas plataus masto greitas pasaulinis augimas.
Ateinantį dešimtmetį tarp šalių, kurių pajamos vienam žmogui yra 20-25 tūkst. JAV dolerių tarpe, tik dvi turi galimybę augti po 3 ar daugiau proc. per metus: tai Čekijos respublika ir Pietų Korėja.
10-15 tūkst. JAV dolerių pajamų vienam žmogui turinčių valstybių gretose gerą perspektyvą turi Turkija: ji gali augti daugiau nei 4-5 procentus. Taip pat šioje grupėje vilčių turi Lenkija.
5-10 tūkst. JAV dolerių pajamų vienam žmogui grupėje į priekį išsiveržti tikriausiai gali tik vienintelis Tailandas.
Naujomis besivystančių rinkų žvaigždėmis ateinančiais metais gali tapti tik šalys, gaunančios mažiau nei 5 tūkst. JAV dolerių pajamų. Tai yra Indonezija, Nigerija, Filipinai, Šri Lanka ir įvairios šalys iš Rytų Afrikos.
Nors pasaulis gali tikėtis, kad daugiau šalių išsiverš iš apatinės, vidurinės ir viršutinės grupių, nauja pasaulinė ekonominė tvarka bus panašesnė į senąją nei spėja dauguma apžvalgininkų. Likusios šalys kils ir toliau, tačiau jos kils lėčiau ir netolygiau nei tikisi ekspertai. Ir tik keletui laimingųjų pavyks pasiekti išsivysčiusio pasaulio pajamų lygį.
