Maskvoje skamba samprotavimai, kad, suvienijusi jėgas su šia kaimyne, Rusija galėtų išstumti JAV iš dominuojančių pozicijų pasaulio reikaluose. Tačiau skeptikai teigia, jog didesnis pavojus pačiai Rusijai gresia pirmiausia ne iš jos nekenčiamų Vakarų, o iš Kinijos pusės.
Rusija perorientuoja rinką
Kol kas prioritetinis požiūris į Kiniją Rusijos užsienio politikoje tik stiprėja. Tai lemia ir didėjanti Rusijos konfrontacija su Vakarų pasauliu dėl Ukrainos. Nors Rusijai daromą spaudimą sunku būtų pavadinti totaliu (esama nuomonės, kad Vakarai nepakankamai griežtai reaguoja į Rusijos inspiruojamą krizę Ukrainoje, vis dar nenorėdami galutinai sugadinti santykių su Maskva), tačiau JAV ir Vakarų Europa vis dėlto laikosi pozicijos, kad Kremlius turėtų sulaukti atsako už savo veiksmus. Pirmiausia čia kalbama apie ekonomines sankcijas, kurios Rusijai jau pradėtos taikyti.
Maskvai nelieka nieko kita kaip, stengiantis sumažinti galimus nuostolius, bandyti perorientuoti savo rinką nuo Europos. Nėra nieko nuostabaus, kad čia pirmiausia suveikia Kinijos veiksnys, nors prognozuojama, kad šios valstybės rinka vis dėlto negali tapti išsigelbėjimu Rusijai.
Svarbiu įvykiu šiame kontekste tapo Šanchajuje pasirašytas susitarimas dėl rusiškų dujų eksporto į Kiniją. Maskva pateikė šį susitarimą kaip geopolitinę ir ekonominę pergalę. Projekto kaina – 400 mlrd. JAV dolerių, tačiau reali ekonominė jo nauda nėra iki galo aiški. Ekspertai nurodo, kad, susumavus visas investicijas į infrastruktūrą ir kitus panašius dalykus, galiausiai valstybinė įmonė „Gazprom“ gali patirti net 14 mlrd. JAV dolerių nuostolį.
Tačiau vargu ar ekonominis veiksnys šiuo atveju buvo lemiamas. Pažymima, kad susitarimą galima interpretuoti kaip ideologinę Maskvos pergalę (Kremlius savotiškai pademonstravo Europai, kad savo energijos ištekliams gali rasti ir kitų rinkų). Susitarimą taip pat galima vertinti ir kaip investiciją ateičiai bei įsitvirtinimą perspektyvioje rinkoje. Savaime tai yra strategiškai suprantamas žingsnis. Galiausiai ne tik Europa buvo (ir kol kas tebėra) priklausoma nuo rusiškų dujų, bet ir Rusija yra priklausoma nuo Europos kaip pagrindinės savo rinkos.
Kita vertus, Maskva gali taip rengtis kitiems konfliktams. Veiksmai Ukrainoje rodo, kad Rusija yra rimtai pasirengusi ideologinei ir tiesioginei kovai dėl posovietinės erdvės. Tokioje situacijoje Kremlius daro visai logišką išvadą – dėl esamų ir būsimų konfliktinių situacijų reikėtų apsisaugoti nuo galimo (šiuo atveju – ekonominio) Vakarų pasaulio poveikio, t. y. perorientuoti savo rinką taip, kad ją kuo mažiau galėtų paveikti Vakarų sankcijos.
Maskvai taip pat tampa aktualus ir globalios antivakarietiškos (o labiausiai – antiamerikietiškos) koalicijos formavimo klausimas. Čia vėlgi pirmiausia mąstoma apie Kiniją, kuri neretai palaiko Rusiją Jungtinių Tautų Saugumo Taryboje (nors Ukrainos atveju sunku būtų kalbėti apie Kinijos palaikymą: Pekinas iš esmės pademonstravo neutralų susirūpinimą, neparemdamas nė vienos pusės). Kinija Rusijai yra svari korta geopolitiniuose žaidimuose prieš Vakarus, tačiau dėl šio žaidimo kyla klausimas – kieno rankose yra kortų kaladė ir kas yra tikrieji žaidėjai?
Kinija. Perspektyvos ir pavojai
Galimam Rusijos ir Kinijos tandemui svarbiausias klausimas būtų vaidmenų pasiskirstymas. Maskvos strategija daugmaž aiški: pasiremiant Kinija ar jos potencialu sukurti galingą geopolitinės jėgos centrą, kuris nustelbtų atitinkamą geopolitinį JAV potencialą. Tačiau kitas įdomesnis klausimas būtų – kiek Kinija pritartų tokiam planui? Suprantama, Pekinas ne itin simpatizuoja Vašingtonui, tačiau ne tiek, kad sutiktų tapti Rusijos įrankiu. Minėto tandemo atveju „vyresniojo brolio“ vaidmuo atitektų ne Maskvai, o Pekinui, tačiau ši mintis Rusijoje ne itin populiari. Kalbant apie strateginę partnerystę su Kinija, šis klausimas dažniausiai nutylimas.
Įdomių prognozių dėl galimos Rusijos ir Kinijos sąveikų perspektyvos pateikia Strategijų ir technologijų analizės centro ekspertas Vasilijus Kašinas. Jis teigia, kad orientacija į Kinijos rinką yra svarbi, nes ji labai imli ir vis dar besiplečianti. Kaip Kinijos pranašumas pateikiama tai, kad „ji niekada nesikiša į vidaus politiką“ (matyt, čia yra aliuzija į priekaištus, kuriuos Vakarų pasaulis kartkartėmis reiškia Rusijai dėl žmogaus teisių ir politinių laisvių pažeidimų ar kaip dabar – dėl veiksmų Ukrainoje).
Tačiau čia pat V. Kašinas kalba ir apie pavojus, kurie yra susiję su Kinija. Ekspertas mano, kad orientuotis Azijos regione vien į Kiniją būtų labai pavojinga, nes Pekinas moka vesti kietas derybas ir geba išsireikalauti tinkamas prekybines preferencijas. Atsižvelgdamas į tai V. Kašinas nurodo, kad, perorientuojant savo ekonomiką į Azijos regioną, Rusijai būtų svarbu plėtoti artimesnius santykius ne tik su Kinija, bet ir su Japonija, Pietų Korėja bei Vietnamu.
Dar įdomiau atrodo situacija prognozuojant galimą karinę konfrontaciją tarp Kinijos ir Rusijos (pavyzdžiui, dėl Sibiro išteklių). V. Kašinas tvirtina, kad tokia konfrontacija būtų „visiškas košmaras“ Rusijai. Jis pabrėžia, kad Rusija niekaip negalėtų apsaugoti Sibiro ar Tolimųjų Rytų nuo Kinijos ekspansijos, o vienintele gynybos nuo Kinijos priemone lieka branduolinis arsenalas.
Tiesa, visos tokio pobūdžio prognozės yra hipotetinės, nes kol kas neatrodo, kad tarp Rusijos ir Kinijos galėtų kilti realus karinis konfliktas. Tačiau šių dviejų valstybių interesai gali susikirsti ir kitu būdu.
Pekinas su dideliu susidomėjimu žiūri į Arkties regioną. Kalbama, kad Kinija vis labiau domisi ten esančiais gamtiniais ištekliais ir yra pasiryžusi pakovoti dėl jų. Pekinas netgi pradėjo statyti savo Arkties laivyną. Apie strateginius prioritetus šiame regione jau ne pirmus metus plačiai kalba ir Maskva. Čia potencialių partnerių interesai gali susikirsti gana rimtai.
Rusijai vertėtų sunerimti ir dėl Kinijos pastangų įsitvirtinti posovietinėje erdvėje. Tai gali kelti grėsmę Rusijos įtakai šioje geopolitinėje zonoje, kurią Maskva laiko savo prioritetinių interesų erdve. Tačiau kol Maskva savo kaimynų atžvilgiu bando taikyti rimbo ir meduolio politiką, Kinija ten įsitvirtina kitais būdais. Pirmiausia – per bendrus projektus, ir ne tik buvusiose SSRS Vidurinės Azijos respublikose. Pavyzdžiui, Baltarusijoje kuriamas bendras su Kinija industrinis parkas. Dar anksčiau Pekinas turėjo planų Ukrainoje, tačiau dėl suprantamų priežasčių šie procesai kol kas yra kiek pristabdyti (tačiau, kita vertus, vėliau Kinija gali turėti net daugiau vietos manevrui ten, kur iš Ukrainos ekonomikos pasitrauks Rusija).
Išvados
Kinija Rusijai, viena vertus, yra natūrali, tačiau kita vertus, – pavojinga sąjungininkė. Puoselėdama prieš Vakarus nukreiptą retoriką ir strategiją, Maskva renkasi orientaciją į Kiniją kaip į valstybę, kuri nepriklauso Vakarų pasauliui, nesirūpina demokratijos klausimais nei savo, nei kitose šalyse ir simbolizuoja naują sparčiai augančią ekonominę galią. Kremlius mano, kad tokia orientacija leis jam realizuoti savo planus posovietinėje erdvėje, kurią Maskva laiko savo teisėtų interesų bei įtakos zona, ir suteiks daugiau galimybių dideliame geopolitiniame žaidime, kuriame Rusija pozicionuoja save kaip Vakarų pasaulio (pirmiausia – JAV) antagonistę.
Tačiau negalima pamiršti ir visų kilsiančių pavojų. Kol kas nevertėtų rimtai aptarinėti galimos ginkluotos Rusijos ir Kinijos konfrontacijos. Siekdama gauti prieigą prie Rusijos išteklių Kinija greičiausiai veiktų daug subtiliau. Persiorientuodama į Kiniją, Rusija rizikuoja pati tapti šios naujos pasaulio galybės įtakos ir interesų zona. Jau dabar aišku, kad jeigu niekas nesikeis, bet kokio pobūdžio konfrontacijoje su Kinija Rusija liks vienui viena – be Vakarų pasaulio palaikymo. Maskva turėtų vertinti tai kaip didelį pavojų sau. Tačiau bet kuriuo atveju galimybė rinktis buvo ir yra Kremliaus rankose, ir pasirinkimas, atrodo, jau padarytas.
