Karolis Kaupinis, LRT televizijos laida „Savaitė“, LRT.lt
Po to, kai Lenkijos dienraštis „Wprost“ paviešino slapta įrašytus politikų pokalbius, šalies Vyriausybei iškilo didelės politinės krizės grėsmė, nors premjeras kol kas ir atsisakė atleisti į skandalą įsipainiojusius ministrus.
Tačiau, regis, pagrindiniu taikiniu tapusio užsienio reikalų ministro Radosławo Sikorskio nemalonumai peržengia Lenkijos ribas – po to, kai jis esą pareiškė, jog jo šalies tvirti ryšiai su Jungtinėmis Valstijomis yra „netgi žalingi, nes sukuria apgaulingą saugumo jausmą“, o Varšuvos poziciją Jungtinių Valstijų atžvilgiu pavadino kasdieninėje kalboje vartojamu žodžiu „negriškumas“. Negana to, R. Sikorskis neva kalbėjęs, jog Didžiosios Britanijos premjero Davido Camerono nuolaidos euroskeptikams atskleidžia jo „nekompetenciją ES reikaluose“. Kam būtų naudinga ir reikalinga R. Sikorskio kompromitacija?
„Negalime pasitikėti tik Jungtinių Valstijų ir jų mokesčių mokėtojų dosnumu. Bus tokių konfliktų, į kuriuos Jungtinės Valstijos įsikišti negalės, nes bus įsitraukusios į veiklą Tolimuosiuose ar Vidurio rytuose“, – sakė Lenkijos užsienio reikalų ministras R. Sikorskis.
Interviu BBC R. Sikorskis pakartoja savo nuolatinę poziciją – Europa negali priklausyti nuo Jungtinių Valstijų ir turi būti kariškai stipri pati viena. Tą patį, tik ne taip politiškai korektiškai vienas svarbiausių Lenkijos politikų pareiškė ir privačiame pokalbyje su buvusiu Lenkijos finansų ministru Jaceku Rostowskiu. Ten R. Sikorskis Lenkijos aljansą su Jungtinėmis Valstijomis pavadino beverčiu, nes, priklausydama nuo Valstijų gynybos malonės, Lenkija tampa silpna, vergiškai priklausoma nuo šeimininko, kaip ištarė R. Sikorskis, pavartodamas lenkišką žodį „muržynkošč“ – negriškumas.
Savaitraštis „Wprost“ kažkokiu niekam nežinomu būdu gavo šio pokalbio įrašą ir jį paviešino kaip ir Lenkijos centrinio banko bei Vidaus reikalų ministro diskusiją apie tai, kad bankas galėtų pagelbėti Vyriausybei prieš 2015-ųjų rinkimus mainais į Lenkijos finansų ministro pakeitimą. Lenkijoje tai žymiai didesnis skandalas nei R. Sikorskio žodžiai, tad sukrėtimas dvigubas – sutrikę Lenkijos partneriai užsienyje, sukrėsti ir D. Tusko šalininkai ir priešininkai Lenkijos vidaus politikoje. Kilo didžiausia politinė krizė veikiausiai nuo prezidento L. Kaczyńskio žūties Smolenske. Liberalios Piliečių platformos balsus čia pat panoro pasisavinti į nebūtį pastarąjį dešimtmetį nugrimzdę kairieji ir dešinė „Teisės ir teisingumo“ partija. Abi iš karto pradėjo krautis politinį kapitalą iš kompromato.
„Valdančiosios koalicijos interesai nesutampa su mūsų valstybės interesais. Ir šis skandalas liečia tik Lenkijos valdžią, o ne Lenkijos valstybę“, – teigia Kairiųjų aljanso vadovas Leszekas Milleris.
„Laikas blogį vadinti blogiu. Laikas įvardyti tuos, kurie padarė gėdą valstybei. Laikas pašalinti Donaldo Tusko Vyriausybę“, – tikina „Teisės ir teisingumo“ parlamentaras Krzysztofas Szczerskis.
Tačiau valdančiuosius puolanti opozicija čia pat susiriejo tarpusavyje ir vėlyvame balsavime vidury savaitės D. Tusko Vyriausybė gavo pakankamą balsų skaičių dėl pasitikėjimo esama Vyriausybe ir taip numušė opozicijos entuziazmą dėl išankstinių parlamento rinkimų, nors „Teisė ir teisingumas“ žadėjo dar organizuoti balsavimą dėl nepasitikėjimo. Tam jie vieni, tiesa, neturi pakankamai balsų.
Kai kas mano, kad Lenkija dabar per daug gilinasi į pokalbių turinį, o derėtų klausti, iš kur 7 proc. Lenkijos gyventojų skaitomas žurnalas įrašus gavo, kas turėjo galimybes ir resursus ilgiau nei metus pasiklausyti kelių Lenkijos restoranų, kuriuose susitikdavo aukščiausi lenkų politikai, ir kas daugiausia laimi iš to, kad kompromatas paviešintas būtent dabar, kai Vyriausybė reiškė itin aktyvią paramą Ukrainai, itin aršiai kritikavo Rusiją dėl jos kišimosi į Ukrainos krizę, aktyviai skatinimą NATO dislokuoti dalinius Rytų Europoje ir pasirodė kaip viena iš retų tvirtai priešiškų Europos Vyriausybių dabartinei ekspansyviai Rusijos užsienio politikai.
„Lenkijos Vyriausybė buvo užpulta organizuotos nusikalstamos grupuotės. Nežinome, kas už to slypi, tačiau esame dėl to tikri. Tikiuosi, kad šalies teisėsauga ras šio puolimo vykdytojus ir užsakovus“, – sako R. Sikorskis.
Kol kas pagrindinis kaltinamasis kartu su dviem restorano „Sowa & Przyjaciele“ darbuotojais – stiprus Lenkijos verslininkas, daug investuojantis Varšuvos vertybinių popierių biržoje Marekas Falenta, kurio interesas sukelti vyriausybinį skandalą, anot Lenkijos žiniasklaidos, asmeninis, bandant išsaugoti savo verslą, kadangi M. Falentos kompanija iki šiol importuodavo pigią rusišką anglį, o D. Tusko Vyriausybė siekė apriboti jos importą, norėdama išgelbėti apmirusią Silezijos angliakasybos pramonę. Dėl to M. Falenta galėjo sutikti bendradarbiauti su Rusijos žvalgyba, spekuliuoja dienraštis „Puls Biznesu“.
R. Sikorskis iki šiol buvo laikomas vienu realiausių kandidatų pakeisti Catherine Ashton Europos Sąjungos diplomatijos vadovo kėdėje, ir nėra abejonės, kad į ją sėdus V. Putino nemėgstančiam R. Sikorskiui Europos Sąjungos politika Rusijos atžvilgiu keistųsi, kaip ir Lenkijos vaidmuo pačioje Europos Sąjungoje. Tarp diplomatų netgi pasigirsta balsų, kad R. Sikorskis per stipri asmenybė Europos Sąjungos užsienio politikai, nes valstybės narės čia nori išlaikyti nacionalinius interesus, o stiprus ir atviras antiputiniškumas – toli gražu ne visų Europos šalių interesas, kaip parodo ir šią savaitę Austrijos atverta užkarda Pietų Srauto dujotiekiui ir V. Putino akivaizdoje pasmerktos sankcijos Rusijai.
Tad Rusija tikrai suinteresuota, kad stipri ir stiprėjanti Lenkija – viena iš nedaugelio NATO šalių, skiriančių 2 proc. gynybai ir dar daugiau iš specialių biudžeto lėšų armijai modernizuoti, būtų tąsoma politinės agonijos, kur iš Europos diplomatijos viršūnės nušluotų ir Kijevą į Vakarus traukiantį ir Vakaruose užstojantį R. Sikorskį. Tik net jei dėl skandalo nusilptų šis politikas, nepanašu, kad dėl to smarkiai keistųsi Lenkijos politika Rytų atžvilgiu. Artimiausi Seimo rinkimai – 2015-ųjų rudenį, Europos Parlamento rinkimuose apylygiai balsų gavo tiek D. Tusko liberalai, tiek ir dešinė Kaczyńskio „Teisė ir teisingumas“, o pastaroji tik dar griežčiau nusistačiusi Kremliaus užsienio politikos atžvilgiu. Tad net jei keisis asmenybės, Varšuvos tonas Maskvos atžvilgiu veikiausiai liks tas pats. O kol kas nesikeičia net ir supurtytas ministrų kabinetas.
