„Financial Times“ apžvalgininkas Gavynas Davies rašo esą šiuo metu ore sklando gana radikali mintis – nurašyti (arba, kalbant korektiškai, restruktūrizuoti) vyriausybių skolas, kurias finansavo centriniai bankai kiekybinio skatinimo metu.
Tiek vyriausybės, tiek centriniai bankai yra viešojo sektoriaus dalyviai, tad nurašius šią skolą tiesiogiai niekas nesijaustų apvogtas.
Vis dėlto toks veiksmas gali sukelti infliacijos bangą, tad iki šiol viešai niekas rimtai neužsiminė apie centrinių bankų galimybę nurašyti vyriausybių skolas.
Vis dėlto praėjusią savaitę kandidatas į Anglijos centrinio banko vadovo postą Aidaras Turneris, šiuo metu einantis Finansinių paslaugų priežiūros agentūros pirmininko pareigas, užsiminė kad Jungtinė Karalystė gali būti priversta imtis netradicinių priemonių.
„Guardian “ žurnalistas Simonas Jenkinsas ir BBC ekonomikos redaktorius Robertas Pestonas netruko šias užuominas interpretuoti kaip planus nubraukti dalį valstybės skolos.
A. Turneris tuoj pat paneigė šią hipotezę, tačiau idėja netruko pasklisti ir gali būti, kad ilgainiui finansų ministrui ji taps vis priimtinesnė, nes kol kas norint mažinti valstybės skolą tenka recesijos metu karpyti biudžeto išlaidas.
Kodėl ši mintis yra laikoma tokia eretiška?
Iš pirmo žvilgsnio toks skolų nurašymas atrodo puiki išeitis, nes privatus sektorius nepatirtų jokių nuostolių. Vyriausybės skola sumažėtų ta dalimi, kurią finansavo centriniai bankai, tad jie ir liktų vieninteliais pralaimėtojais. Centrinių bankų turimas kapitalas sumažėtų akimirksniu.
G. Davies siūlo atsakyti sau į klausimą – kodėl vyriausybės skolinasi leisdamos obligacijas, kuomet galėtų paprasčiausiai paprašyti centrinio banko atspausdinti reikiamą pinigų kiekį, kuris netaptų valstybės skolos dalimi. Atsakymas – infliacijos baimė.
Išleisdama daugiau pinigų nei surenka mokesčių pavidalu vyriausybė skatina ūkio viduje paklausą. Norėdamos padengti susidariusį biudžeto deficitą vyriausybės leidžia obligacijas ir absorbuoja privačias lėšas, kurios galėtų būti panaudotos finansuoti privatų sektorių.
Pardavinėdama obligacijas vyriausybė didina palūkanų normas. Tuo pat metu privatus sektorius žino, kad ateityje norint išpirkti šias obligacijas vyriausybei teks didinti mokesčius, Tai skatina verslą elgtis atsargiai ir ryžtis galimam mokesčių padidinimui. Trumpai tariant, skolinantis obligacijų pavidalu veikia tam tikri infliacijos saugikliai.
Viskas apsiverčia aukštyn kojom kuomet vyriausybė savo išlaidas pradeda finansuoti tiesiog spausdindama pinigus. Susiklosčius tokiai padėčiai nevyksta privačių santaupų absorbcija, palūkanų normos nekyla ir ateityje niekas nesitiki mokesčių padidėjimo. Dėl šių priežasčių netrukus pradeda suktis infliacijos spiralė.
Kol kas vykdant kiekybinio skatinimo politiką pavyks išvengti neigiamų infliacijos padarinių. Šios programos metu, siekiant sumažinti ilgalaikes palūkanų normas, dalį vyriausybės obligacijų įsigyja centrinis bankas. Toks įsigijimas tėra laikinas ir ilgainiui, kuomet prireiks sugriežtinti monetarinę politiką, minėtos obligacijos bus parduotos privačiam sektoriui. Rinkos dalyviai žino, kad anksčiau ar vėliau vyriausybės bus priverstos išpirkti savo vertybinius popierius. Dėl šios priežasties net ir kiekybinio skatinimo metu veikia anksčiau išvardinti infliacijos saugikliai.
Tereikia pabandyti įsivaizduoti, kas nutiktų, jeigu centrinių bankų kontroliuojama vyriausybių skola būtų anuliuota. Rinkai būtų išsiųstas signalas, jog šios obligacijos niekada nebepateks į privataus sektoriaus rankas ir infliacijos saugikliai automatiškai išsijungtų.
Šiuo metu centriniai bankai kontroliuoja reikšmingą valstybių skolos dalį. Anglijos bankas valdo ketvirtadalį Jungtinės Karalystės skolos, o Federalinis rezervas - 10 proc. JAV valstybės skolos.
Neigiamas efektas sustiprėtų, jeigu vyriausybės leistų centriniams bankams tiesiogiai finansuoti biudžeto deficitą spausdinant pinigus. Išnykus takoskyrai tarp fiskalinės ir monetarinės politikos atsivertų kelias į hiperinfliaciją.
Dažniausiai išsivysčiusios valstybės tokios rizikingos viešųjų finansų valdymo politikos imdavosi tik karo metu, tačiau susiklosčius ypatingoms aplinkybėms niekas negali garantuoti, kad pasaulinės ekonominės krizės akivaizdoje politikai nesumanys išleisti džino iš butelio.
