Vilius Petkauskas
„Butą kiekvienai šeimai!“ – žadėjo batuose nenustygstantis Nikita Chruščiovas. O kur veda gerų ketinimų takai, deja, žinome kiekvienas. Terminas „geri norai“ retai aplanko mintis, kai kalbama apie žlugusios Sovietų Sąjungos vadovų pareiškimus. Laikas parodė, kad maža laimės buvo ir masinės urbanizacijos planuose. Pilkosios daugiaaukštės votys, nusėjusios žalią Lietuvos peizažą, dar dabar primena N. Chruščiovo šešių dešimtmečių senumo pažadą.
Registrų centro duomenimis, šių metų pradžioje 54 proc. Lietuvoje stūksančių daugiabučių pastatyti Ukrainos intelektualų trėmimų iniciatoriui paliepus. 1961–1990 metais baigtų statyti daugiabučių turime daugiau nei 20 tūkst. Negana to, šių ploto pakaktų ištisais Šilainiais, Lazdynais, Zokniais ar Debrecenu paversti Marijampolei ir Utenai prilygstantį plotą – kiek daugiau nei 37 kvadratinius kilometrus.
Net ir didžiausi optimistai pripažins – skiesto cemento siūlėmis sutvirtinti pastatai amžinai nestovės. Kad nereikėtų laukti istorijų apie „netikėtai“ sugriuvusius pastatus, pabandėme išsiaiškinti, kada gi sovietine dvasia persmelktus daugiabučius pakeis laisvam žmogui pritaikyti architektūros stebuklai.
Šviesa koridoriaus gale
Didžiųjų Lietuvos miestų gyventojai turi galimybę savomis akimis pamatyti, kad pilko atspalvio pabaisas gali pakeisti akiai malonūs pastatai. Antai okupacinės armijos nusavintas Šiaurės miestelis Vilniuje, nors ir sunkiai pretenduojantis į stebuklų sąrašą, radikaliai pakeitė savo veidą. Vietoj aptriušusių kareivinių atsirado nedidelėmis šildymo kainomis gyventojus džiuginantis rajonas.
Negana to, Šiaurės miestelyje įsikūrusiuose pastatuose netruko suvešėti laisvosios rinkos daigai. Keli prekybos centrai ir smulkių paslaugų įstaigos traukia gyventojus iš kitų rajonų. Panašią situaciją galima stebėti ir ties Vilniaus Ukmergės gatve iškilusiame Perkūnkiemio kvartale ar dalį Kauno Fredos mikrorajono pakeitusiame Fredos miestelyje.
Jei to maža – praėjusią savaitę pasigirdo kalbų apie atgyjančią Naujojo Antakalnio idėją. Susitarus 47 žemės sklypų savininkams, užsnūdusiam Antakalnio mikrorajonui ketinama įpūsti naujos gyvybės. Teigiama, kad ilgainiui turėtų iškilti 100 hektarų teritoriją užimsiantis naujų daugiabučių kvartalas.
Tiesa, „Ekonomika.lt“ kalbinti ekspertai naujų kvartalų atsiradimą vertino nevienareikšmiškai. Nekilnojamojo turto (NT) agentūros „Ober-Haus“ Vertinimo ir rinkos tyrimų departamento vadovas Saulius Vagonis tikino, kad rinkos aktyvumas atrodo teigiamai. „Lyginant su situacija prieš 2–3 metus, naujos statybos būtų nuperkama dukart daugiau. Nauji projektai iš esmės surastų savo pirkėją, jei būtų derinamasi prie pirkėjų poreikių“, – sakė S. Vagonis. Pašnekovas pridūrė, kad iš esmės šiuo metu viskas – vystytojo rankose.
Lietuvos nekilnojamojo turto plėtros asociacijos (LNTPA) direktorius Mindaugas Statulevičius buvo atsargesnis. Jo nuomone, šiuo metu į rinką ateina pozityvią aplinką pajutę mažieji vystytojai. „Didieji vystytojai šuolių nedaro – toliau nuosekliai plečia pradėtus kvartalus“, – sakė M. Statulevičius. Pašnekovo manymu, kvartalo plėtra reikalauja nemažai atsakomybės, nes taikant infrastruktūros sprendimus būtinas kokybiškas planavimas į priekį.
Pradėti nuo nulio
Šalyse, kur NT pasiūlos ir paklausos kreivių nebuvo subjaurojusi komunizmo ranka, sulyginti ištisus daugiabučių namų rajonus su žeme nėra jokia naujiena. Kodėl gi ilgainiui tokios praktikos nepritaikius ir Lietuvoje? Tikėtina, kad pilkųjų vočių pašalinimui neprieštarautų net ir didžiausi sovietinio palikimo mylėtojai kultūros paveldo sergėtojų gretose.
Tačiau savaitraščio kalbinti ekspertai dėl senųjų daugiabučių pašalinimo idėjos buvo skeptiški. S. Vagonis vidurinio amžiaus krizės kamuojamų daugiabučių griūčiai tarė kategorišką „ne“. „Apie senų pastatų griovimą ir naujų statybą neįmanoma kalbėti jau vien dėl juridinių ir ekonominių kliūčių“, – aiškino NT ekspertas. Pašnekovas priminė, kad problemų užtenka ir Šnipiškių ar Markučių mikrorajonuose, kur neįmanoma susitarti su pavieniais žemės savininkais, tad tikėtis konsensuso iš kelių šimtų žmonių būtų kiek naivu.
M. Statulevičius, sulaukęs to paties klausimo, buvo ne toks griežtas. „Atsargiai vertinant – taip, tačiau tik ilgalaikėje perspektyvoje, – sakė LNTPA vadovas. – Yra daug teritorijų, kurias galima išnaudoti miestų viduje.“ Didelių atvirų erdvių įtaką merdinčių pilkųjų rajonų agonijos užbaigimui pastebėjo ir S. Vagonis. „Ober-Haus“ eksperto teigimu, laisvų sklypų gana daug, todėl vystytojams nėra tikslo veltis į komplikuotas derybas su daugiabučių namų savininkais.
„Didieji miestai nėra per daug tankūs, tad griovimo procesai nusikelia į neaišku kiek tolimą ateitį“, – sakė pašnekovas. Ekspertas pridūrė, kad kol laisvos teritorijos bus pakankamai, sunku tikėtis didelio vystytojų noro supirkti daugiabučius. O ir miestų plėtros planai rodo, kad artimiausiu metu tuščių plotų netrūks.
Vis dėlto daugiausia racijos teko išgirsti architekto Mindaugo Pakalnio žodžiuose. Šis, paklaustas, kaip vertina sovietinių daugiabučių griovimo idėją, atsakė, kad reikėtų elgtis racionaliai. „Tarkime, jei automobilis yra antikvarinis, verta jį tvarkyti. Jei supuvęs zaporožietis – išmesti, o jei koks 15 metų senumo „Volvo“, juk galima ir suremontuoti“, – alegorijomis žaidė architektas.
Ne vėlu keistis
Vis dėlto tie, kurie stokoja simpatijų spalvas pametusiems miegamiesiems rajonams, neturėtų liūdėti. Čia vėlgi pagalbon ateina negailestinga rinkos ranka. Santaupas vertinantys gyventojai nesieja savo ateities su atgyvenusiais pastatais.
Tačiau čia susiduriama su kita problema. Tie, kuriems teko lankytis NT bumo metu iškilusiuose daugiabučių namų rajonuose, prisimins, kad problemų pakanka ir ten. Automobiliais užkimštos gatvių pakelės, garsui bei įtrūkimams neatsparios sienos ir nemenkas atstumas iki miesto širdies – naujakurių kasdienybė.
Savaitraščio kalbintas sovietinės architektūros ekspertas Kastytis Rudokas teigė, kad esminė problema yra ne pastato ar rajono amžius, o urbanistinė koncepcija. „Reikėtų įrengti požeminių aikštelių, kurti bendras erdves – viskas turėtų būti labiau integruota“, – sakė K. Rudokas.
Visgi pašnekovas pridūrė, kad, nors pastatų būklė ne visur tragiška, to paties nebūtų galima pasakyti apie butus. „Visai kas kita su pastatų planais, pagal kuriuos pastatyti tiesiog nehumaniški butai“, – kritikos negailėjo ekspertas.
M. Pakalnis teigė manąs, kad miestuose, ypač Vilniuje, trūksta komfortu individualiesiems namams nenusileidžiančių daugiabučių. „Lietuvoje, kad ir Vilniuje, trečdalį naujų būstų sudaro individualieji namai. Aukštesnes pajamas uždirbantys žmonės spjovė į seną planavimą, kvartalus ir patys sprendė, ką jiems daryti“, – situaciją apibūdino pašnekovas. M. Pakalnio teigimu, Danijoje ar Olandijoje vis dažniau kyla kelių aukštų daugiabučiai, leidžiantys jaustis kaip užmiestyje.
Tačiau verta nepamiršti, kad Olandijos ir Lietuvos vidutinio būsto pirkėjo pajamos pastebimai skirtingos, todėl erdvesnių ir komforto nestokojančių miesto būstų, ko gero, reikės palaukti.
Deja, atrodo, kad kurį laiką teks ir toliau kantriai kęsti akis graužiančią sovietinę pilkumą. N. Chruščiovo mūrų pažadas prasigręžė į mūsų žemę. Žinoma, dar yra daugiabučių namų renovacija, drąsiai vadinama „atnaujinimu“. Apie ją nepamiršome. Tačiau priminsime, kad, į saldainio popierėlį įvyniojus buroką, šokoladu magiškai šis netampa.
FAKTAI
Daugiabučiai
• Vos 10 proc. Lietuvos daugiabučių pastatyti po 1990-ųjų. • Lazdynų tipo pastatai buvo projektuojami 70–80 metų laikotarpiui. • Lietuvoje registruojama daugiau nei 37,5 tūkst. daugiabučių. • 10 proc. 1961–1990 metais pastatytų daugiabučių yra Vilniuje. • Kai kurie 7-ajame dešimtmetyje iškilę daugiabučiai buvo projektuojami 20–25 metų laikotarpiui.
