Patriarchas Kirilas surengė pamaldas, kuriuose dalyvavo Nacionalinės gvardijos vadas Viktoras Zolotovas. Jo būriai dalyvauja karo veiksmuose. Generolui buvo įteikta ikona, kad „įkvėptų jaunus karius, kurie duoda priesaiką“.
„Pergalė bus mūsų, o ši ikona apsaugos Rusijos kariuomenę ir paspartins mūsų pergalę“, – atsakė Zolotovas.
Po šio įvykio 16 Ukrainos vyskupijų iš 53, atsisakė minėti patriarcho Kirilo vardą liturgijų metu, o UOC atstovas arkivyskupas Nikolajus Danilevičius teigė, kad patriarcho Kirilo veiksmai yra „jo asmeninė nuodėmė“.
Kovo 30 dieną BBC paklausė Zaporožės metropolito Lukos ir Melitopolio UOC hierarcho apie dviejų bažnyčių skirtumus.
2018 metais metropolitas Luka buvo Rusijos bažnyčios Šventojo Sinodo nariu. Tuo metu jis buvo vienas ryškiausių kritikų dėl nepriklausomybės suteikimo Ukrainos stačiatikių bažnyčiai, kurią ROC ir UOC laiko schizmatiška, kitaip, atskilusia bendruomene.
Iki šiol jis tebėra atkaklus Ukrainos autokefalijos (buvimo savarankiška stačiatikių bažnyčia) priešininkas ir, nepaisant to, kad vyksta Ukrainoje, per pamaldas mini Maskvos patriarcho Kirilo vardą.
Karas ir nuodėmė
– Kaip sutikote karo pradžią, vasario 24 dieną?
– Buvau labai toli nuo Ukrainos ir man tai buvo šokas. Atėjo artimi žmonės ir sako: „Vladyka, ar girdėjai naujienas? Aš sakau: „Ne, kas atsitiko?" „Rusija užpuolė mūsų šalį. Mūsų miestai bombarduojami. Mūsų žmonės miršta“. Negaliu kalbėti ramiai. Man buvo šokas.
– Ar tikėjote, kad taip nutiks?
– Niekada negalėjau tuo tikėti. Žmogus, davęs įsakymą pradėti karą, visi puikiai žinome, kur jis yra – pasielgė nežmoniškai. Nemaniau, kad šis žmogus gali tai padaryti.
– Kaip paaiškinate sau šio karo priežastį, kodėl visa tai įvyko?
– Aš esu tikintis žmogus ir galiu pasakyti vieną dalyką: to priežastis yra nuodėmė. Visa tai paskatino nuodėmė – puikybė, noras valdyti. Blogiausia yra tai, kad mes atsipalaidavome. Mes norime žiūrėti į pasaulį per žmogiškųjų standartų prizmę, bet niekada negalvojame apie dvasinius dalykus.
Jūs norite išgirsti politinius, socialinius vertinimus, bet aš noriu, kad mes matytume dvasinius. Mes sakome: dėl ko kalti mūsų vaikai? Kunigas sakys: kiekvienas prisidedame prie blogio taurės. Nežinia, kas įpylė paskutinį lašą į taurę, dėl kurio ant mūsų buvo išlieta Dievo rūstybė.
– Yra ir kitas požiūris – eiti į frontą. Kai kurios konfesijos Ukrainoje laimina savo tikinčiuosius ginti savo žemę su ginklais rankose.
– Aš nesakiau, kad neturėtumėme ginti savo Tėvynę. Nėra didesnio žygdarbio, kaip paaukoti savo sielą dėl kitų žmonių gyvybių. Bažnyčia laimina tuos, kurie nori ginti savo Tėvynę. Bažnyčia meldžiasi už savo karius. Nei mūsų Metropolito Onufrijaus, nei kitų mūsų hierarchų pareiškimuose jūs neišgirsite žodžių, kad nereikia eiti ir ginti savo Tėvynės. Mes nieko nepuolėme. Rusija užpuolė Ukrainą. Turime tai suprasti.
– Sakėte, kad dėl karo Ukrainoje yra kalta ir LGBT bendruomenė. Ar galite tai paaiškinti?
– LGBT – tai buvo vienas, galbūt paskutinis lašas, kai ant mūsų išsiliejo Dievo rūstybės taurė. Bet tai tiesiog beprotiška! Sakome „Šventoji Rusija“... Atleiskite, bet kas tai per (rezoliucija)? Tai visiška beprotybė. Ar kažkas mūsų paklausė, norime to ar ne?
– Jūsų pareiškimas labai panašus į patriarcho Kirilo pareiškimą, kuris teigė, kad karas prasidėjo dėl to, kad Donbasas atsisakė rengti LGBT paradus.
– (Juokiasi) Gal jus manote, kad aš esu FSB pareigūnas?
– Mes tik klausiame, kodėl taip atsitiko?
– Matote, tai mano vertinimas.
