Rusijos politologas Aleksandras Sytinas, daugelį metų dirbęs Kremliaus kuruojamame institute, ir puikiai žinantis visą vidaus virtuvę, tv3.lt skaitytojams pristato dabartinio prezidento Vladimiro Putino iškilimo ir įsitvirtinimo vienos iš galingiausių pasaulio valstybių valdžioje istoriją.
Tokiu būdu struktūrizuota valdžia neišvengiamai turėjo įžvelgti savo užduotį stiprinti autoritarinį pradą, politinio lauko valymą ir bet kurių asmenų ar jėgų, kurios galėtų sudaryti jai alternatyvą bei konkurenciją, pašalinimą.
Pirmasis smūgis buvo suduotas bankų sektoriui, nevalstybinei žiniasklaidai ir „Jelcino oligarchams“ – buvo sutraiškyta NTV, iš arenos dingo V. Gusinskis, B. Berezovskis, A. Smolenskis; kiek vėliau buvo suimtas ir 10 metų pasodintas M. Chodorkovskis.
Visuomenei buvo pasiųstas signalas ne tik dėl visiško bet kurio piliečio asmeninio visuomeninio turto teisių atėmimo, nepriklausomai nuo jo statuso ir pragyvenimo lygio, tačiau ir tai, apie ką mėgo kalbėti Rusijos caras Paulius I (1796-1801): „Šioje šalyje dvariškis yra tiktas, su kuriuo aš kalbu, ir tik tol, kol aš su juo kalbu“. Teisė į turtus, verslo vystymas, savo pozicijos išsakymas išliko tik tiems žmonėms, kurie arba dalyvavo valdžios grupuotės veikloje, arba sutiko su visais jos pareiškimais ir veiksmais, mokėdami jiems duoklę mokesčių ir aukų pavidalu. Buvo išvalyta praktiškai visa teisinė ir verslo erdvė.
Paraleliai buvo vykdoma visų nors kiek svarbesnių aktyvų koncentracija valdžios rankose, faktiškai tai buvo aukščiausios spec. tarnybų vadovybės darbas. Privačių bendrovių vietas pradėjo užimti didžiulės, kraupios ir neefektyvios valstybinės korporacijos, kurios tarnavo tik vienam tikslui – valdžios vertikalės finansavimo legalizavimui už biudžeto lėšas. Reiktų prisiminti, kad mes čia kalbame apie makrolygį. Tačiau nurodyti procesai buvo pritaikomi ir pačiose smulkiausiose provincijos verslo sferose, kur be atitinkamas pareigas užimančių asmenų dalyvavimo buvo neįmanoma atidaryti parduotuvę ar kavinę ir užtikrinti jų funkcionavimą.
Taigi, pirmojo V. Putino prezidentavimo laikotarpiu šalyje buvo sunaikintos bet kokios aplinkybės atsirasti konkurencingos rinkos terpei, o galimybės realizuoti verslo potencialą buvo užgniaužtos ir vėliau tik dar labiau spaudžiamos. Tai buvo tu gretų, kurias pagal mūsų klasifikaciją galima vadinti naujuoju Putino verslo elitu, reikalavimų vykdymas.
Tačiau to pasirodė negana. Diktatoriui ir jo kolegoms iš KGB prireikė absoliučios valdžios, padėties, prilyginamos dvarininkijai ikirevoliucinėje Rusijoje. Tik toks skirtumas, kad jau minėtasis Paulius I pagrindine vertybe laikė žemes ir prie jos „priskirtą“ darbo jėgą, o putiniškoje Rusijoje tokia vertybė tapo naftos, dujų, metalurgijos ir finansiniai resursai.
Vieninteliu spec. tarnybų hipertrofuotos ir sustiprintos veiklos pateisinimu yra teroristinės grėsmės baimės atmosfera. Per Rusiją nuvilnijo teroro aktų serija, kurių rengimu apkaltino čečėnų smogikus. Klausimų, kokia buvo prasmė šiems smogikams sprogdinti miegančius gyvenamuosius namus arba vagonus, vestibiulius ir metro stočių perėjas, niekas nesvarstė ir net neiškėlė.
Ant šios bangos spec. tarnybos įgavo faktiškai niekaip neribotą valdžią ir įgaliojimus, o V. Putinas – šalies ir visų gyventojų nuo Smolensko iki Vladivostoko saugumo garanto statusą. Pradėtas realizuoti propagandinis lozungas: Jeigu ne Putinas, tai kas? Alternatyva „didžiajam vadui“ jau nebuvo svarstoma. Bet kokia veikla, bet koks nesutarimas su valdžia buvo traktuojama kaip pagalba ir atjauta teroristams. Liaudis ir valdžia garsiai įvardijo ir realizavo pirmąjį „visuotinio susitarimo“ punktą: atsisakymas nuo laisvės mainais į saugumą.
Tarptautinėje arenoje buvo pilnai realizuota dujų šantažo politika. Gazpromo monopolija nustatė kuro kainas, buvo pastatytas ir pradėtas eksploatuoti Šiaurės Europos dujotekis, Europos priklausomybė nuo Rusijos gamtinių išteklių pasiekė maksimumą. Kremliui fantastiškai sekėsi!
Vakarus 2008-2010 m. užgriuvo finansinė krizė. Rusijoje ji buvo faktiškai nepastebima. Naftos kainos buvo aukštos, valstybės valiutos pajamos, tuo pačiu ir Kremliaus viršūnėlės, nenumaldomai augo. Dabar pasitaikė galimybė kažkiek padidinti dalį (rubliais), skiriamą liaudžiai: pakelti algas ir kai kurias socialines išmokas. Pigūs, iš Vakarų gauti kreditai buvo investuojami į tų pačių Vakarų produkciją, statybines medžiagas, vartojimo prekes.
Sunkią krizę išgyvenusių europiečių fone, kuriems tekdavo išgyventi už 2 eurus per dieną, turistai ir investuotojai iš Rusijos, supirkinėję nuvertėjusį nekilnojamąjį turtą, patys sau, o ir europiečiams, atrodė turtingais žmonėmis.
Taip buvo realizuotas antrasis socialinio susitarimo principas: Lojalumas mainais į stabilumą. „Stabilumu“ reiktų vadinti gerbūvio augimą, su galimybe įsigyti įvairaus lygio prekių iš Europos.
Lojalumas – neseklios kritikos valdžiai nebuvimas ir antivalstybinių išsišokimų atsisakymas. Tuo pat metu šalies viduje ir ES valstybėse buvo pradėta skleisti nuomonė apie Rusijos jėgą, sėkmę ir turtus, jos autoritetą, nuo kurio priklauso visas pasaulis. Taip pat resursų tiekimo į Centrinę ir Rytų Europą. Aktyviai buvo platinamas propagandinis lozungas, kūręs iliuziją to, kad „Rusija stojasi nuo kelių! Jos galia auga ir pastebima visame pasaulyje!“.
„Mažytis pergalingas karas su Gruzija“ ir Abchazijos bei Pietų Osetijos teritorijų pasisavinimas neiššaukė net bandymo pasipriešinti iš Vakarų pusės. Europos visuomenė ir žiniasklaida pratylėjo, apsimetę, kad nepastebėjo Rusijos karių, masinės gruzinų deportacijos, žeminančių represijų, kurioms buvo pasmerkti etniniai gruzinai, gyvenę Maskvoje, Peterburge ir kituose dideliuose miestuose. Nutolę silpni balsai, kuriuos buvo galima girdėti palaikant Gruziją iš Baltijos šalių ir Lenkijos, nebuvo išgirsti.
Pagal kriminalinių atstovų psichologiją, taip pat būdingą socialinių ratų žemumoms, subjektas, suvokiantis save kaip turtingą ir nebaudžiamą, įžūlėja, praranda leidžiamų dalykų ribas, jaučiasi visišku padėties savininku, o visus aplinkinius – silpnais ir priklausomais nuo jo. Jų pagrindinė užduotis – kentėti besisklaidančio chuligano pasirodymus. Būtent taip save suvokė Kremliaus viršūnėlė 2008-2010 metais. Rusijos balsas raiškiai skambėjo visose tarptautinėse organizacijose, o pačioje Rusijoje vis dažniau buvo kalbama, kad Europos Sąjunga – tai fikcija, kad mažosios valstybės nėra vertos būti kviečiamos tarptautinių problemų aptarimui, kad kalbėti „kaip lygus su lygiu“ vertėtų tik su stambiausiomis „senosiomis“ ES valstybėmis – Didžiąja Britanija, Vokietija, Prancūzija, Italija, o už Europos ribų pripažinti tik JAV ir Kiniją.
Raktiniai žodžiai čia yra „lygus su lygiu“, tačiau praktiškai tai turėtų, anot Kremliaus elito, pastatyti ją į tą lygį kokiame buvo pokario SSRS Jaltoje ir Postdame. Aplaidaus požiūrio į „mažąsias“ šalis, tegul ir ES ar NATO nares, propagandistams užkliūdavo Baltijos šalys, kurios, tariamai, negali būti laikomos visiškai suvereniais tarptautinių santykių subjektais, nes yra valdomos nurodymais iš Vašingtono ir Briuselio. Visa tai Kremliui pavykdavo įvykdyti nesulaukus jokių nuobaudų, tiek diplomatinėje arenoje, tiek ir tarptautinėje informacinėje erdvėje.
V. Putinas ir jo aplinka pajuto save esant galios valstybės vadovais, be kurios dalyvavimo ir pritarimo negali pasaulyje įvykti joks žymesnis įvykis. Kaip ant mielių augo imperiniai kompleksai ir svajonės apie „istorinių SSRS ir Rusijos imperijos sienų“ atstatymą.
Tačiau šalyje nuolatos brendo vidinė krizė. Kažkiek nubudusi „technokrato“ D. Medvedevo prezidentavimo laikais vidurinė, arba kaip Rusijoje buvo priimta vadinti, kūrybinė klasė, pradėjo reikalauti laisvių bent jau galiojančios Konstitucijos ribose, konkrečios visuomenės vietos valstybėje, korupcijos lygio mažinimo – o mūsų įvesta terminologija tariant – valstybinių rentų, „spec. tarnybų aristokratijos“ atsisakymo, protu suvokiamų „socialinių liftų“, teismų sistemos, kuri būtų reguliuojama bent jau egzistuojančiais teisės aktais, o ne korupciniais mechanizmais.
„Lojalumo mainais į stabilumą“ principas šią vidurinę klasę nustojo tenkinti. Nepasitenkinimo pagrindu tapo parlamento (Dūmos) rinkimai 2011 m., kurie buvo pravesti tokiu būdu, kad opozicijos jėgos neturėjo nė menkiausios galimybės būti deleguoti į teisėkūros valdžią, kur jie galėtų jeigu ir ne daryti įtaką sprendimų priėmimui, tai bent jau išsakyti savo požiūrį. Tačiau valdžia negalėjo leisti net ir mažiausio vieningos nuomonės pokyčio.
„Audinės kailinių“ revoliucija 2011/2012 metais baigėsi susidorojimu su Bolotnaja aikštėje susirinkusiaisiais, o daugelis mitingo dalyvių gavo realias laisvės atėmimo bausmes ir iki šiol yra laikomi įkalinti.
Būtent tuomet atsakydama į kūrybinės klasės reikalavimus valdžia žengė du stambius žingsnius – pakeitė socialinę (o kiek vėliau ir geopolitinę) paradigmą ir suorganizavo galingą viešųjų ryšių projektą, kurio pažodinė prasmė būtų „Russia forwards! Putin rules!“ (Rusija pirmyn! Putinas valdo!)
Valdžia suprato, kad postmodernios informacinės bendruomenės sąlygos XXI amžiuje – tai visiškai ne tas pats, kas vyksta iš tiesų. Realybė yra tokia, kokią ją pateikia ir parodo žiniasklaida, o Rusijos sąlygomis – tai visų pirma, ir beveik išskirtinai, televizija. Ši tezė ir tapo naujo viešųjų ryšių projekto, kuriuo pavyko užpildyti ne tik Rusijos, tačiau ir užkariauti tam tikrą, kai kuriais atvejais gana nemažą Vakarų žiniasklaidos erdvę. Ypač tai liečia vieną auditoriją – rusus, gyvenančius užsienyje, tačiau išsaugojusius savo identiškumą bei toliau egzistuojančius Rusijos informacinėje erdvėje.
Kalbant apie socialinę paradigmą, 2011/2012 metų prezidento rinkimų kampanijos metu buvo pasirinkta remtis liumpenizuotais pramonės ir mažųjų miestų, kaimų gyventojais. Šis sąlyginis kolektyvinis „Uralvagonzad“ (turima omenyje valstybinė įmonė, užsiimanti mašinų, traukinių ir karinės technikos gamyba, jų projektavimu. Įsikūrusi Žemutiniame Tagile – darbininkų miesto sinonimas pačioje Rusijoje) tapo pagrindiniu V. Putino administracijos socialinės ir informacinės politikos adresatu ir pasirodė esantis daug lengviau kontroliuojamas objektas, negu provakarietiškai nusiteikusi kūrybinė klasė.
Mums taip pat svarbu yra pažymėti kai kuriuos socialinius-psichologinius šio plataus rusų sluoksnio aspektus, kad suprastume, kaip viešųjų ryšių projektas pavadinimu „Putino Rusija“ galėjo turėti tokį pasisekimą. Pirma, kas juos (rusus) charakterizuoja – tai įstabus kraštutinio individualizmo laikymasis – greičiau netgi egoizmo, su romantiškai-nostalgišku kolektyvizmu. Rusiškas žmogus užmuš savo mokyklos laikų draugą už butelį degtinės arba tūkstantį rublių ir tuo pačiu nostalgiškai prisimins, kaip „dvasingai“ jie kartu su tuo draugeliu „prie sovietų“ atostogavo pionierių stovykloje arba vaikščiojo į šeštadienines talkas rinkti metalo laužo. Antra, rusai faktiškai nejaučia skirtumo tarp sąmoningumo ir pasąmoningumo. Pastarasis, ypač paveiktas paveldimo chroniško alkoholizmo, įveikusio abiejų lyčių atstovus, jų gyvenime užima neproporcingai didelį vaidmenį.
Šis nesąmoningos pasąmonės poveikis ir užtikrina efektą, kuris pastaruoju metu įgavo „patriotinio zombinimo“ pavadinimą. Trečia, pas juos taip pat faktiškai nėra ribos tarp praeities ir dabarties. Tolimos praeities arba netgi istoriniai įvykiai, kurių veikėjais buvo jų gana tolimi protėviai arba giminaičiai, pavyzdžiui 1941-1945 metų karas yra priimamas kaip neįtikėtinai aktualus, vykstantis su jais čia ir dabar.
Remiantis šiuo požiūrio tašku V. Putinas ir jo elektoratas susirado vienas kitą. Prezidento iš „Piterio pavarčių“ ir liumpenizuoto „rabotiagos iš uralvagonzavodo“ tandemas sudaro didžią jėgą...
bus tęsiama...
