V. Putino Rusijoje viskas vyksta taip pat, kaip ir bet kurioje kitoje diktatūroje: čia kova vyksta ne dėl pergalės rinkimuose, o už tai, kad būtų galima vesti rinkimus. Taigi, tai didžiąja dalimi yra ne kova už pergalę rinkimuose, o dėl to, kad būtų galima suorganizuoti rinkimus. Taigi, tai didžiąja dalimi yra kova už žmogaus teises, be jokios abejonės, politinė veikla, tačiau aš to nevadinčiau „politika“, nes laisvame pasaulyje tai gali neteisingai suprasti, – pareiškė G. Kasparovas apie opozicinės veiklos Rusijoje esmę. – Aš aktyvistas ir, matyt, priklausau opozicijai, tačiau ir toks apibūdinimas yra kiek abejotinas, juk kas Rusijoje yra opozicija? (…) Dauguma tų, su kuriais dirbau Rusijoje, arba išvaryti, arba kalėjime, arba ir dar blogiau – Boriso Nemcovo atvejis… Taigi opozicija putiniškoje Rusijoje – kažkas kita, negu opozicija Vokietijoje ar Prancūzijoje. Mes – opozicija ne ta prasme, kad mes tikimės laimėti artėjančius rinkimus. „Opozicionierius“ yra itin apribotas savo galimybėmis“.
„Politine prasme dabar geriau, negu Sovietų Sąjungos laikotarpiu aštuntajame dešimtmetyje, tačiau daug blogiau negu valdant M. Gorbačiovui, – mano opozicijos atstovas. – Tuomet režimas jau atsidūrė baigiamojoje stadijoje, vyko visuomenės diskusija… Techniškai Rusija ir šiandien turi demokratinę konstituciją, tačiau sistema su opozicija dažnai elgiasi žiauriau, negu komunistai… Tai kaip mafijos sistema. Yra didelis bosai ir kiek mažesni bosai, ir visi jie saugo savo teritoriją. Sibire pasakyti ką nors prieš korumpuotą vietos valdžią yra netgi pavojingiau – ten apie tai niekas nieko nesužinos, net ir interneto epochos metu… Šis režimas dabar išgyvena paskutinę diktatūros stadiją – išpuolius prieš išorės priešininkus. Kai šalies viduje jokių priešų ar idėjų propagandai jau nebėra, būtini stipresni narkotikai, kad išlaikytum visuomenę zombių būsenoje. Krymas, Ukraina, Sirija – visa tai atitinka šį modelį“.
G. Kasparovas taip pat palygino SSRS ir dabartinės Rusijos propagandos aparatą: „Sovietų laikais buvo bandoma kažką pasakoti žmonėms apie nuostabų rytojų. Žmonės žinojo, kad tai iliuzija, tačiau pagrindinė idėja buvo ta, kad „šiandien mes stengiamės dėl to, kad po 20-30 metų vyrautų taika, brolybė ir klestėjimas. Putino propaganda apie ateitį nekalba visiškai. Yra tik tamsa ir mirtis. Tik priešai ir konfrontacija. Ši propaganda yra itin intensyvi, tačiau pasižymi išskirtiniu negatyvumu… Jie naudoja daug didesnio efektyvumo instrumentus. Reikia pripažinti, kad jie pasistatė itin gerą propagandinę mašiną… Putiniška propaganda yra daug stipriau diferencijuota. Yra pagrindinė, didelio masto propaganda, kuri apima, tikriausiai, apie 80 proc. gyventojų. O yra ir tokia itin specializuota sritis, orientuota specialiai į Maskvos vidurinę klasę. Ji yra daug klastingesnė. Ten jums nepasakos bukų istorijų apie tai, kad Rusija yra apsupta priešų ir t.t. Vietoje to ten (veikia) gana vikrūs agentai, kurie, iš vienos pusės, netgi kritikuoja Putiną, o kitais klausimais tikslingai dezinformuoja“.
Nepaisant propagandos sėkmės, „Kremliuje itin gerai suvokia, kad situacija yra itin nestabili. Žmonės pamažu pradeda suprasti, kad tarp Krymo aneksijos ir tuščio šaldytuvo, matyt, yra kažkoks ryšys. Mes nežinome, kada ir kuo tai pasireikš, tačiau iš istorijos vadovėlių… mes žinome, kad kada nors tai nutiks… V. Putinas, kaip ir bet kuris diktatorius, jau seniai sudegino visus tiltus. Jis žino, kad pas jį nėra galimybių paprasčiausiai išeiti į pensiją ir kaip priklauso perduoti savo valstybę (perėmėjui), kaip padarė B. Jelcinas. Pas jį jau pernelyg daug kraujo ant rankų. Kas beateitų į valdžią jo pakeisti, net jeigu tai būtų artimiausios aplinkos asmenys, jiems prireiktų atpirkimo ožio. Ir V. Putinui tai yra žinoma… Esu tikras, jis instinktyviai supranta, kad jam reikia likti valdžioje iki pat pabaigos“.
„Svarbiausia šio režimo kracho sąlyga galėtų būti geopolitinis, karinis pralaimėjimas“, – mano „Die Welt“ pašnekovas. – Taip sakydamas, aš neturiu omenyje kažko panašaus į tai, kas vyko Berlyne ar Tokijuje 1945 metais, ir ne okupaciją, o pralaimėjimą, kuris parodys režimo silpnybę. Taip, kaip buvo Afganistane. Sovietų Sąjunga ten ne tai, kad pralaimėjo, tačiau pasitraukimas iš ten buvo silpnumo parodymas. Taip režimas pradeda griūti“.
G. Kasparovas pripažino, kad jį „pykdo“ Vakarų politika: leidus rusams vykdyti operaciją Sirijoje, „Putinui buvo suteikta galimybė sutvirtinti savo valdžią šalies viduje“, mano jis. „Po Ukrainos krizės kiti lyderiai izoliavo V. Putiną, ir jam reikėjo kažko tokio, kas leistų sugrįžti atgal prie stalo. Ir jis surado Siriją. O jau proceso metu jis aptiko, kad Sirija suteikia ir dar vieną pozityvų efektą: pabėgėlius. Juk vienas iš jo svarbiausių tikslų ir yra Europos Sąjungos susilpninimas, o dar geriau būtų ją išvis sunaikinti, – pasakojo G. Kasparovas.
„Istorija mus moko: nuolaidžiavimo politika nužudo daugiau žmonių, negu teroristai. Aš žinau, kad žmonės jautriai reaguoja į istorines analogijas, tačiau 30-aisiais metais buvo praleista krūva galimybių išvengti A. Hitlerio iškilimo. Kitaip mes šiandien būtume jau kitokiame pasaulyje“, – mano G. Kasparovas. Į žurnalisto klausimą, ar jis suvokia tai, kad lygina V. Putiną su A. Hitleriu, jis patvirtino ir paaiškino: „Ne su tuo Hitleriu, kokį mes žinome šiandien, o su Hitleriu 1935-1938 metais. Aš visada ir visiems pasakoju: paskaitykite tų laikų laikraščius, pažiūrėkite, ką apie A. Hitlerį rašė „The New York Times“ arba „Le Monde“. „Na taip, jis nėra demokratas, tačiau jis iš naujo atstato Vokietiją“. Aš nenoriu žinoti, kas bus, jeigu Putinas pradės vystytis į 1940-ųjų pusę. Jis kol kas dar nepuolė nė vienos iš NATO šalių, tačiau jeigu neviltis jį apims dar stipriau, aš negalėčiau užtikrintai duoti kokių nors garantų Estijai. Nenorėčiau ant savo paties kailio sužinoti, kas būtų, jeigu Narvoje (miestas ant Rusijos-Estijos sienos) prasidėtų hibridinis karas“.
