Per mažiau nei tris savaites JAV ir jų sąjungininkės atskyrė pagrindinius Rusijos bankus nuo pasaulinės finansų sistemos, užblokavo aukštųjų technologijų komponentų eksportą kartu su Azijos sąjungininkais, konfiskavo šimtų turtingų oligarchų turtą užsienyje, atšaukė prekybos sutartis su Maskva, uždraudė Rusijos oro linijoms skraidyti Šiaurės Atlanto oro erdvėje, apribojo Rusijos naftos pardavimą į JAV ir Jungtinę Karalystę, užblokavo visas užsienio investicijas į Rusijos ekonomiką iš savo jurisdikcijos, ir įšaldė 403 mlrd. JAV dolerių iš 630 mlrd. JAV dolerių Rusijos centrinio banko užsienio turto.
Bendras poveikis buvo precedento neturintis, o prieš kelias savaites net daugumai ekspertų atrodė neįsivaizduojamas: 11-ta pagal dydį pasaulio ekonomika visuose savo produktuose, išskyrus svarbiausius, dabar atsieta nuo XXI a. globalizacijos.
Ką reiškia šios istorinės sankcijos?
Ekonominėmis sankcijomis retai pavyksta pasiekti savo tikslus. Vakarų politikos formuotojai dažnai mano, kad nesėkmės kyla dėl sankcijų plano trūkumų. Iš tiesų, sankcijas gali kamuoti spragos, politinės valios jas įgyvendinti trūkumas arba nepakankamas diplomatinis susitarimas dėl vykdymo.
Netiesiogiai daroma prielaida, kad griežtesnės sankcijos turi didesnę sėkmės galimybę. Tačiau ekonominis Rusijos suvaržymas yra kitoks. Tai precedento neturinti kampanija, kuria siekiama izoliuoti G20 ekonomiką su dideliu angliavandenilių sektoriumi, sudėtingu kariniu-pramoniniu kompleksu ir įvairiu prekių eksporto krepšeliu.
Dėl to Vakarų sankcijos susiduria su kitokia problema. Šiuo atveju sankcijos gali žlugti ne dėl savo silpnumo, o dėl didelės ir nenuspėjamos jėgos. Įpratę naudoti sankcijas mažesnėms šalims mažomis sąnaudomis, Vakarų politikos formuotojai turi tik ribotą patirtį ir supratimą apie tikrai griežtų priemonių, nukreiptų prieš didelę, pasauliniu mastu susietą ekonomiką, poveikį.
Pasaulio ekonomikos ir finansų struktūros pažeidžiamumas reiškia, kad tokios sankcijos gali sukelti rimtų politinių ir materialinių pasekmių.
Tikras šokas ir baimė
Kokios griežtos yra dabartinės sankcijos Rusijai, matyti iš jų poveikio visame pasaulyje. Ryškiausias yra pirminis šokas Rusijos ekonomikai. Ekonomistai tikisi, kad šiais metais Rusijos BVP sumažės mažiausiai 9–15 proc., tačiau žala gali tapti daug didesnė. Nuo sausio pradžios rublis nukrito daugiau nei trečdaliu.
Vyksta kvalifikuotų Rusijos specialistų emigracija, o pajėgumai importuoti plataus vartojimo prekes ir vertingas technologijas smarkiai sumažėjo. Kaip yra sakęs Rusijos politologas Ilja Matvejevas, „30 metų ekonominio vystymosi išmesta į šiukšlių dėžę“.
Vakarų sankcijų pasekmės gerokai viršija šį poveikį pačiai Rusijai. Yra mažiausiai 4 skirtingi platesni efektai: šalutiniai poveikiai gretimose šalyse ir rinkose; neigiamo multiplikatoriaus efektas privačiame sektoriuje; eskalacijos poveikis kaip Rusijos atsako forma; ir sisteminis poveikis pasaulio ekonomikai.
Šalutinis poveikis jau sukėlė sumaištį tarptautinėse žaliavų rinkose. Po to, kai vasario 26 d. buvo paskelbtas antrasis Vakarų sankcijų paketas, įskaitant SWIFT nutraukimą ir centrinio banko atsargų įšaldymą, tarp prekybininkų kilo visuotinė panika. Žalios naftos, gamtinių dujų, kviečių, vario, nikelio, aliuminio, trąšų ir aukso kainos pakilo. Kadangi karas uždarė Ukrainos uostus, o tarptautinės įmonės vengia Rusijos prekių eksporto, dabar pasaulio ekonomiką slegia grūdų ir metalų trūkumas. Nors nuo to laiko naftos kainos nukrito tikintis papildomos Persijos įlankos gamintojų produkcijos, energijos ir žaliavų kainų šokas padidins pasaulinę infliaciją. Afrikos ir Azijos šalys, kurios priklauso nuo maisto ir energijos importo, jau dabar patiria sunkumų.
Rublio žlugimas yra tik pati pradžia
Ekonomistai tikisi, kad Rusijos BVP šiais metais sumažės mažiausiai 9–15 procentų.
Centrinės Azijos ekonomika taip pat yra užklupta sankcijų šoko. Šios buvusios sovietinės valstybės yra stipriai susijusios su Rusijos ekonomika per prekybą ir darbo jėgos migraciją. Rublio žlugimas sukėlė rimtų finansinių sunkumų regione. Kazachstanas įvedė valiutos keitimo kontrolę po to, kai tenge, jo valiuta, po Vakarų sankcijų Maskvai nukrito 20 procentų. Tadžikistano valiuta somoni nuvertėjo taip pat staigiai. Artėjantis Rusijos nuskurdimas privers milijonus Centrinės Azijos darbuotojų migrantų ieškoti darbo kitur ir sumažins pinigų perlaidų srautą į jų gimtąsias šalis.
Sankcijų poveikis neapsiriboja G-7 ir ES vyriausybių priimtais sprendimais. Oficialūs sankcijų paketai turėjo katalizuojantį poveikį Rusijoje veikiančiam tarptautiniam verslui. Beveik per naktį įvykusi Rusijos izoliacija privertė pasitraukti daugybę verslų. Šimtai pagrindinių Vakarų technologijų, naftos ir dujų, kosmoso, automobilių, gamybos, plataus vartojimo prekių, maisto ir gėrimų, apskaitos ir finansų bei transporto įmonių traukiasi iš šalies. Pažymėtina, kad sankcijos nereikalauja šių įmonių pasitraukti iš šalies. Vietoj to, įmones skatina moralinis pasmerkimas, susirūpinimas dėl reputacijos ir tiesioginė panika. Dėl to verslo traukimasis gilina ekonominį sukrėtimą Rusijai, padaugindamas neigiamus ekonominius oficialių valstybės sankcijų padarinius.
Rusijos vyriausybė į sankcijas reagavo keliais būdais. Ji ėmėsi skubios stabilizavimo politikos, kad apsaugotų užsienio valiutos pajamas ir sustiprintų rublį. Užsienio portfelio kapitalas yra uždarytas šalyje. Nors akcijų rinka liko uždara, daugelio pasitraukusių Vakarų firmų turtas netrukus gali būti konfiskuojamas. Ekonominės plėtros ministerija parengė įstatymą, kuris suteikia Rusijos valstybei šešis mėnesius perimti verslą „nepagrįsto“ likvidavimo ar bankroto atveju.
Galimas Vakarų kapitalo nacionalizavimas nėra vienintelis eskalacinis sankcijų poveikis. Kovo 9 dieną V. Putinas pasirašė įsakymą, apribojantį Rusijos prekių eksportą. Nors vis dar nėra aišku, kiek prekių bus sulaikyta pagal draudimą, jų naudojimo grėsmė ir toliau tvyros tarptautinėje prekyboje. Vasario pradžioje Rusijos įvesti apribojimai trąšų eksportui jau padarė spaudimą pasaulinei maisto gamybai. Rusija galėtų imtis atsakomųjų veiksmų apribodama svarbių mineralų, tokių kaip nikelis, paladis ir pramoniniai safyrai, eksportą. Tai yra labai svarbūs elementai gaminant elektros baterijas, katalizinius konverterius, telefonus, rutulinius guolius, šviesos vamzdžius ir mikroschemas.
Globalizuotoje surinkimo sistemoje net nedideli medžiagų kainų pokyčiai gali labai padidinti gamybos sąnaudas, su kuriomis susiduria galutiniai vartotojai, esantys toliau gamybos grandinėse. Rusijos embargas arba didelis paladžio, nikelio ar safyrų eksporto sumažinimas smogtų automobilių ir puslaidininkių gamintojams – 3,4 trilijono dolerių pasaulinei pramonei. Jei ekonominis karas tarp Vakarų ir Rusijos tęsis ir toliau tokiu intensyvumu, labai tikėtina, kad pasaulis pateks į sankcijų sukeltą recesiją.
Netikėtos pasekmės ir kaip tvarkytis
Šalutinio poveikio, neigiamo multiplikatoriaus ir eskalacijos efektų derinys reiškia, kad sankcijos Rusijai turės tokį poveikį pasaulio ekonomikai, kaip keletas ankstesnių sankcijų režimų istorijoje. Kodėl šis didelis sukrėtimas nebuvo numatytas?
Viena iš priežasčių yra ta, kad per pastaruosius kelis dešimtmečius JAV politikos formuotojai paprastai taikė sankcijas ekonomikoms, kurios buvo pakankamai kuklios, kad būtų galima suvaldyti bet kokį reikšmingą neigiamą poveikį. Šiaurės Korėjos, Sirijos, Venesuelos, Mianmaro ir Baltarusijos integracijos į pasaulio ekonomiką laipsnis buvo gana kuklus ir vienpusis.
Tik pradėjus taikyti JAV sankcijas Iranui reikėjo ypatingo atsargumo, kad nebūtų sutrikdyta naftos rinka. Tačiau apskritai buvo daroma prielaida, kad sankcijų taikymas Jungtinėms Valstijoms ekonomiškai beveik nekainavo. Tai reiškė, kad makroekonominės ir makrofinansinės pasaulinių sankcijų pasekmės nėra pakankamai suprantamos.
Norint geriau suvokti dabartinių ekonominių sankcijų Rusijai pasirinkimą, naudinga panagrinėti sankcijų taikymą praėjusio amžiaus ketvirtajame dešimtmetyje, kai demokratijos panašiai bandė jas panaudoti, kad sustabdytų didelių autokratinių ekonomikų, tokių kaip fašistinė Italija, imperinė Japonija ir nacistinė Vokietija, agresiją.
Esminis šių pastangų fonas buvo Didžioji depresija, kuri susilpnino ekonomiką ir pakurstė nacionalizmą visame pasaulyje. Kai 1935 m. spalį Italijos diktatorius Benito Mussolini įsiveržė į Etiopiją, Tautų Sąjunga įgyvendino tarptautinių sankcijų režimą, kurį įgyvendino 52 šalys. Tai buvo įspūdingas vieningas atsakas, panašus į tą, kurio sulaukė Rusija dėl invazijos į Ukrainą.
Sankcijų galimybės ir jų ribotumas
Lygos sankcijos pritaikytos su tikrais kompromisais. Ekonominis fašistinės Italijos suvaržymas apribojo demokratijų galimybes taikyti sankcijas agresoriui, kuris buvo dar grėsmingesnis – Adolfui Hitleriui. Vokietija, kaip pagrindinis eksporto paklausos variklis mažesnėms Europos ekonomikoms, buvo per didelė ekonomika, kad būtų izoliuota nepatiriant didelių komercinių nuostolių visai Europai.
Dėl trapaus atsigavimo po depresijos, vienu metu taikyti sankcijas ir Italijai, ir Vokietijai – tuomet ketvirtai ir septintai pagal dydį pasaulio ekonomikoms – daugumai demokratijų buvo per brangu. A. Hitleris pasinaudojo šia pertekliaus baime ir tarptautiniu susitelkimu į Etiopiją, 1936 m. kovą perkeldamas vokiečių kariuomenę į demilitarizuotą Reino kraštą ir toliau žengdamas karo link. Vokiečių pareigūnai žinojo apie savo komercinę galią, kuria pasinaudojo, kad Vidurio Europos ir Balkanų ekonomiką patrauktų į savo politinę orbitą.
Rezultatas buvo žemyninis, upėmis paremtas vasalinių ekonomikų blokas, kurio prekybą su Vokietija Vakarų valstybėms buvo sunkiau blokuoti sankcijomis ar laivyno blokada.
XX a. ketvirtojo dešimtmečio dilemos dėl sankcijų rodo, kad agresoriai turi būti konfrontuoti, kai jie pažeidžia tarptautinę tvarką. Tačiau tai taip pat parodo, kad sankcijų pagrįstumas ir jų sėkmės tikimybė visada priklauso nuo pasaulinės ekonominės situacijos. Nestabiliomis komercinėmis ir finansinėmis sąlygomis reikės teikti pirmenybę konkuruojantiems tikslams ir nuodugniai pasiruošti bet kokio pobūdžio nenumatytam poveikiui. Sankcijų taikymas labai didelėms ekonomikoms tiesiog neįmanomas be kompensacinės politikos, kuri remia sankcijų taikytojų ir viso pasaulio ekonomiką. Aišku ir tai, kad sankcijos paveiks ir pasaulio ekonomiką.
Vašingtonas bandė sumažinti įtampą naftos rinkoje iš dalies susitaikydamas su Iranu ir Venesuela. Siekiant kovoti su vienai pirmaujančiai valstybei taikomų sankcijų padariniais, dabar gali reikėti panaikinti sankcijas dviem mažesnėms naftos valstybėms. Tačiau šios naftos diplomatijos nepakanka, kad būtų galima susidoroti su Rusijos sankcijų keliamu iššūkiu, kurio pasekmės didina jau egzistuojančias ekonomines bėdas. Svarbu atminti ir tai, kad tiekimo grandinės problemos ir pandemijos eros kliūtys pasauliniuose transporto ir gamybos tinkluose atsirado dar prieš karą Ukrainoje.
