1932-ieji. Japonijos imperatoriškoji kariuomenė okupuotos Kinijos provincijos teritorijoje sukūrė karinį dalinį tirti biologinį ginklą ir ruoštis bakteriologiniam karui.
Padalinio vadu paskirtas generolas-leitenantas, mikrobiologas Shiro Ishii, pats dalinys už aukštos tvoros su spygliuota tvora, nuosavu oro uostu, barakais ir daugiaaukščiais pastatais-laboratorijomis, gauna kodinį pavadinimą „731 būrys“. Šis dalinys vėliau taps vienu iš baisiausių kankinimo įrankių per visą žmonijos istoriją.
Griežtos informacijos neplatinimo taisyklės
Karinį dalinį suformuoja iš gabiausių skurdžių Japonijos rajono moksleivių. Rekrutams, gavusiems tėvų sutikimą, nėra atskleidžiama, kurioje vietoje yra dislokuojamas dalinys, kokias funkcijas jis atliks ir kokia jo paskirtis.
Visi atrinkti kariai yra supažindinami su išsamiomis saugumo bei darbo su slapta informacija instrukcijomis. Kariams yra nurodoma net tai, kokius laiškus reikės rašyti artimiesiems, kur pagal jų turimą karinį laipsnį galima patekti ir kaip elgtis, kad nesulaukti bausmės už šnipinėjimą.
Dalinio medikų personalas buvo renkamas iš specializuotų mokslo įstaigų. Gydytojams ir laborantams pažyma apie darbą „731“ dalinyje buvo geras postūmis jų karjeroje, todėl žmonės noriai ten eidavo tarnauti.
Šiurpus kalėjimas
Per visą padalinio egzistavimo istoriją buvo pradėtos šešios pagrindinės ir apie dešimt šalutinių tyrimo programų. Pagrindinė šios „tyrimų įstaigos“ kryptis buvo epideminiai ir infekciniai susirgimai – maras, dėmėtoji šiltinė, tuberkuliozė, juodligė.
„Viduryje kambario su juoda, tarytum smala, geležine vonia pririšdavo žmogų („malką“), kuris beviltiškai spurdėjo asistentų rankose. Žmonės su tokia pačia, kaip ir pas mane, spec. apranga laikė „malką“ be jokių emocijų, kaip robotai. Būsima auka gynėsi su siaubinga jėga, nors jo rankos ir kojos buvo surištos. Tai buvo sveikas, normaliai pamaitintas žmogus. Bandymuose naudojamas žmogus, kaip ir gyvūnai, turėjo būti sveikas, nes jei jis sirgo ar buvo nusilpęs, tai tyrimų rezultatai galėjo išsikreipti dėl ligos. Todėl mūsų būrio kalėjime ypatingą vaidmenį skyrė higienai ir maitinimui. Tai ir buvo pagrindinis skirtumas nuo įprasto kalėjimo.
Aš, kaip man ir buvo liepta, atnešiau medikamentus ir instrumentus, ir stebėjau, kaip karo gydytojas suleidžia injekciją. Aš nežinojau, kokiu tikslu yra atliekamas šis bandymas, kas žmogui suleidžiama į kraują, tačiau pagal tai, kaip su chronometru stovintis žmogus įdėmiai stebi injekcijos poveikį, supratau, kad tikrinamas kažkokių bakterijų poveikio greitis. Nelaimėlis gargaliavo siaubingoje agonijoje, skleisdamas sielą draskančius klyksmus, tačiau netrukus nutilo, matyt jėgos jį apleido“, – iš „731 būrio“ nario Hiroshi Akiyama prisiminimų.
Pjaustė gyvus žmones
Fiziologas Yoshimura Hisato atlikinėjo eksperimentus su kritine hipotermija. Jų metu Y. Hisato patalpindavo savo „pacientų“ galūnes į ledinio vandens telkinius ir laikydavo iki tol, kol šios pasidengdavo ledu.
Vėliau gydytojas įvairiais metodais bandė reanimuoti nušalusias galūnes, apipildamas jas verdančiu vandeniu, degindamas ugnimi, o kartais, ir išvis palikdamas be jokių bandymų gydyti.
„Apnuogintus žmones – „malkas“ – talpindavo į specialias kameras ir, palaipsniui mažindami temperatūrą, tyrė šalčio poveikį organizmui. Tokių tyrimų tikslas buvo nustatyti, per kokį laiką ir kokioje temperatūroje ištinka mirtis, o taip pat ar galima tokį sušalusį žmogų dar atgaivinti“, – „tjournal“ cituojami Yoshimuros Hisato palikti užrašai.
Tūkstančiams kalinių iš Kinijos, Rusijos, Mongolijos ir Korėjos buvo atliekama vivisekcija. Vyrams, moterims ir net vaikams ar nėščiosioms, kurie prieš tai būdavo užkrečiami maru, būdavo išimami vidaus organai, siekiant kuo išgauti „kuo tikslesnę informaciją“, be jokių nuskausminamųjų. Panašūs siaubingi tyrimai buvo atliekami ir su sveikais kaliniais, bandant išsiaiškinti, be kokių organų organizmas geba funkcionuoti.
Per visą „731 būrio“ egzistavimo laikotarpį buvo nužudyta nuo 3 iki 10 tūkst. kalinių, tikrųjų itin slėptų skaičių nepavyksta išsiaiškinti iki šiol.
Prieš pasitraukdami visus išžudė
Ši siaubinga istorija baigiasi tik 1945-ųjų rugpjūčio 11-ąją, po to kai Japoniją užpuola Sovietų Sąjunga. Deja, likusiems gyviems kaliniams tai nepadėjo. Dalinio vadovybė gavo įsakymą „veikti savo nuožiūra“. Prasidėjo skubi evakuacija. Prieš pasprukdami japonai visus išžudė.
„1945-ųjų rugpjūčio 9-ąją aš pabudau nuo garso, panašaus į sprogimą, ir išgirdau neįprastą triukšmą. Buvo dar anksti, tačiau visur girdėjosi skubūs žingsniai ir šauksmai: „Kelkitės!“ Kelkitės“. Matyt, kažkas įvyko. Aš šokau iš lovos, greitai apsirengiau savo darbine uniforma ir kartu su Morisima išėjau iš patalpų. Pro mus prabėgo vienas iš šauktinių ir šūktelėjo: „Sovietų Sąjunga paskelbė mums karą!“ Tai buvo taip netikėta“, – rašoma Hiroshi Akiyama prisiminimuose.
