Sakralus – vadinasi, neliečiamas
Sakralumo kategorijos atgaivinimo politiniame lauke keliu Rusija ėjo gana nuosekliai. Pirmą postūmį šiam ėjimui iš esmės suteikė politinė Rusijos trauma, susijusi su pirmojo prezidento Boriso Jelcino įvaizdžiu paskutiniais valdymo metais. Silpstantis, pasiligojęs B. Jelcinas tapo nemažos Rusijos žiniasklaidos dalies pašaipos objektu. Valdžia buvo smarkiai kritikuojama, pasitikėjimas ja stipriai smuko. Taip pat gana aktyviai buvo kvestionuojamas svarbiausių jos priimamų politinių sprendimų tikslingumas ir teisingumas.
Rusija skaudžiai išgyveno pirmąjį Čečėnijos karą. Šie išgyvenimai buvo susiję su skirtingais aspektais: daugybė karo aukų tarp Rusijos kariškių, kariuomenės negebėjimas palaužti Čečėnijos kovotojų, pralaimima kova informaciniame fronte ir pan. Iš visų šių elementų vėliau buvo formuojamas Rusijos viešajame diskurse įsitvirtinęs įsivaizdavimas apie praeito amžiaus dešimtą dešimtmetį kaip apie nelemtą, nesąžiningai veiklai naudotą arba veltui prarastą laiką (rus. лихие девяностые).
Kiek vėliau Rusijos valdžios pareigūnai pamėgo akcentuoti negandas, kurios kamavo valstybę pirmame dešimtmetyje po Sovietų Sąjungos žlugimo, ir pozicionuoti V. Putiną kaip Rusijos gelbėtoją (išganytoją). Pavyzdžiui, pagrindiniu Kremliaus ideologu ir net pilkuoju kardinolu vadinamas Vladislavas Surkovas dar 2007 metais parašė naujausiosios Rusijos istorijos vadovėlį, kuriame įtvirtino būtent tokį dviejų pastarųjų dešimtmečių istorijos matymą.
Panašiu metu atsirado ir mintis, kad Rusijos valdžiai reikia grąžinti sakralumą, kuris pirmiausia reikštų, jog valdžia neturi (ir negali) būti kritikuojama. Šią mintį bandoma įtvirtinti Rusijos visuomenės sąmonėje. „Aš manau, kad valstybės vadovo atvaizdas yra toks pat valdžios simbolis kaip herbas ir vėliava“ – tai citata iš prieš pusantrų metų pasirodžiusio „Komsomolskaja pravda“ laikraščio žurnalistės Uljanos Skoibedos straipsnio. Verta pateikti dar kelias charakteringas citatas iš šio teksto: „Valdžia yra sakrali: tai kertinis mūsų pasaulio akmuo. Viršininko klauso tiesiog todėl, kad jis yra viršininkas.“ Čia pat teigiama, kad „tėvų, keikiančių valdžią, išauga blogi vaikai, kurie negerbia vyresniųjų ir dažnai neranda sau vietos egzistuojančioje sistemoje“. Šis straipsnis cituojamas čia tiek plačiai dėl tos priežasties, kad jis labai tiksliai atspindi esmines naujosios Rusijos ideologijos nuostatas. Pagal jas valdžia yra sakrali, o tai reiškia, jog ji – neliečiama.
Sakralumo, o tiksliau – šios temos panaudojimo politinės komunikacijos reikmėms, pėdsakų galima nesunkiai aptikti ir pastarojo meto įvykiuose. Pavyzdžiui, praeitų metų pabaigoje savo pranešime Federaliniam Susirinkimui V. Putinas akcentavo sakralinę Krymo reikšmę Rusijai, kas, matyt, jo manymu, visiškai pateisina ekspansinę šio pusiasalio užgrobimo operaciją.
Šventoji Pergalė
Sakralumo diskursas leidžia suprasti ir Pergalės dienos (gegužės 9-oji) reikšmę dabartinei Rusijos politinei sistemai. Ši šventė dar sovietmečiu tapo svarbiu valstybiniu ritualu, tačiau modernios Rusijos istorijoje būtent Putino eroje ji vis labiau pradėjo tolti nuo istorinės savo esmės, virsdama centrine valstybinės ideologijos ašimi.
Per Pergalės dienos, kaip pagrindinės valstybinės šventės, išaukštinimą vyksta istorinių epochų (sovietmečio ir šiuolaikinės Rusijos) sujungimas į vieną istorinį ir politinį diskursą. Šiandien tai yra sterili, grynai paradinė šventė, apvalyta nuo bet kokių kritinių vertinimų, refleksijos, pamąstymų apie sudėtingus istorijos vingius (kad ir apie stalininės Sovietų Sąjungos bičiuliavimąsi su nacių Vokietija 1939 metais ar apie milijonų sovietinių karių bei civilių aukų pagrįstumą).
Pergalės dienos sakralumas (grindžiantis bendrą dabartinės Rusijos valdžios sakralumą) leidžia formuoti aplink ją ir kitus naratyvus, kurie laikui einant gali būti adaptuoti ir oficialiame politiniame pasakojime. Vienu tokiu naratyvu neseniai „pradžiugino“ didelis svajotojas ir Rusijos mesianizmo bei imperializmo ideologas Aleksandras Prochanovas. Remdamasis Pergalės naratyvu jis suformulavo visos naujos religijos – „mistinio stalinizmo“ – koncepciją. Joje Stalinas pozicionuojamas kaip visos Europos gelbėtojas (išganytojas), o visi jo darbai pateisinami kaip turintys sakralinę, mistinę reikšmę ir vedantys prie vieno tikslo – Pergalės (prieš nacių Vokietiją).
A. Prochanovas, kaip jam įprasta, meistriškai manipuliuoja skirtingomis sąvokomis, sulipdydamas keistą ideologinį darinį: „Visi žuvę šiame kare krito ne vien už Tėvynę, ne vien už gimtąjį slenkstį, ne vien už Rusijos istoriją – jie krito už aukščiausias rojaus prasmes. Krito už tas prasmes, kurias buvo bandoma atimti iš žmonijos, pakeisti jas pragaro prasmėmis. Šių didvyrių ir kankinių šventumas prilygsta ne tik jų raudonajai epochai, ne tik raudonajam mesianizmui, bet ir krikščioniškajam, dieviškajam šventumui.“
Prasibrauti pro aistringą A. Prochanovo teksto struktūrą ne visada lengva, tačiau šis autorius, nors ir balansuodamas ties marginalumo riba, kartais neblogai atspindi tuos minčių vingius, į kuriuos orientuota dabartinė Rusijos ideologija. Paradoksaliai atrodantis komunistinės (raudonosios) epochos reikšmių sujungimas su toje epochoje kvestionuotomis religinėmis reikšmėmis iš tikrųjų koreliuoja su oficialiu dabartinės Rusijos požiūriu į istoriją, kuriame Rusijos Federacija susilieja su Sovietų Sąjunga, Stačiatikių bažnyčia suartėja su valdžia, o nepatogūs klausimai tiek dėl komunizmo ideologijos, tiek dėl masinių represijų arba tiesiog išgaruoja, arba interpretuojami dominuojančio naratyvo naudai (pavyzdžiui, represijos – kaip būtina šventa auka vardan Pergalės).
Nagrinėdamas šios naujos „religijos“ gimimą, portalo „Ježednevnyj žurnal“ apžvalgininkas Igoris Jakovenka apibūdino ją kaip „hibridinę“ (šis žodis mūsų laikais įgyja vis daugiau populiarumo). Savo tekste I. Jakovenka akcentuoja tą pačią, šiame straipsnyje jau paminėtą mintį – šis ideologinis konstruktas gimsta sujungus skirtingos prigimties reikšmes, kas sąlygoja potencialų galutinio produkto nevisavertiškumą. Su tuo būtų sunku nesutikti, nes gana akivaizdu, kad Maskvos ideologų konstruojamas modernus Pergalės naratyvas yra susijęs ne su istorine atmintimi, o su ideologiniais nūdienos uždaviniais: Rusijos visuomenės mobilizacija geopolitinių Kremliaus avantiūrų palaikymui, šalies „savo (ypatingo) kelio“ koncepto aiškinimui ir panašiems, labiau su tikėjimu, o ne su logika susijusiems dalykams.
Per karo prizmę
Sakralumo (šventumo) koncepcijų plėtojimas politiniame lauke kenkia pirmiausia pačiai Rusijai, jos visuomenei. Valdžios sakralumas reiškia, kad aukščiausios vadovybės sprendimai nekvestionuojami, jie atsiduria aukščiau kritikos. Tai taip pat kuria prielaidas tolesniam demokratinių principų naikinimui: jeigu valdžia yra sakrali, tai nesunku mistifikuoti ir jos formavimą, atimti plačiajai visuomenei galimybę daryti tam įtaką (šis procesas Rusijoje jau prasidėjo).
Kitas pavojus yra susijęs su tuo, kad paverčiant Pergalę „religija“, o Pergalės dieną – religine švente ir orientyru programuojama ir tolesnė Rusijos politinė raida. Pergalės absoliutinimas reiškia, kad reikia naujų pergalių, tik jos įprasmins taip orientuotos visuomenės gyvenimą. Kitaip sakant – reikia naujų karų, nes be jų negali būti ir pergalių. Tai jau daro pastebimą neigiamą įtaką masinei visuomenės sąmonei. Per karo sampratą pradedama interpretuoti viską – nuo sporto varžybų iki „Eurovizijos“ dainų konkurso (rusiškojo interneto socialiniai tinklai prisipildė grasinimų Lietuvai, kai ji šiame konkurse neskyrė Rusijos atlikėjai nė vieno balo).
Iš viso to galima būtų tiesiog pasijuokti, tačiau nepavyksta, nes Kremlius nevengia bandymų įgyvendinti savo beprotiškas svajones. Jų realizavimas išsiveržia ir už Rusijos Federacijos sienų – ką mes ir matome Ukrainoje. Todėl valdžios Maskvoje sakralizavimas eilinių rusų sąmonėje tampa, deja, ne vien Rusijos, bet ir viso regiono problema.
